Remigijus RAINYS
Raginant balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą, vienas iš pagrindinių prievolių buvo ne tik galimybė gauti pinigų iš įvairių ES fondų, bet ir viltis laisvai susirasti legalaus darbo bendrijos šalyse senbuvėse. Tačiau artėjant gegužės 1-ajai, kai sienos su Vakarais turėtų galutinai sugriūti, paaiškėjo, kad visos penkiolika senųjų ES narių pasiliko po didesnį ar mažesnį elektrinį piemenį (taip vadinama ganyklą apjuosianti viela, kuria teka elektros srovė, neleidžianti gyvuliams nuklysti į kitus plotus). Ant sukrautų lagaminų jau miegojusiems lietuvaičiams teks dar palūkėti, kol galės pasijusti tikrais Europos Sąjungos piliečiais, o ne jų tolimais giminaičiais. Iki Naujųjų metų netaikyti jokio pereinamojo laikotarpio ar kitų apribojimų žadėjo bent penkios ES senbuvės, o štai artėjant naujųjų narių įstojimo datai jos viena po kitos ėmė keisti savo nuomonę. Paskutiniąsias viltis būti įsileistiems į pažadėtąjį rojų visiškai neseniai sužlugdė Airija ir Didžioji Britanija. Šių šalių vyriausybės priėmė nutarimus, jog iš naujųjų ES šalių darbo ieškoti atvykstantys piliečiai dar dvejus metus negalės pretenduoti į jokias socialines išmokas, be to, radę darbą naujokai privalės užsiregistruoti ir pateikti įrodymus, kad jiems mokama bent minimali alga. Tik legaliai išdirbę ne mažiau kaip dvylika mėnesių naujieji imigrantai galės naudotis visa socialine parama: būsto ir pragyvenimo pašalpomis ar vietinės valdžios suteiktu būstu. Visi šie apribojimai gali būti pratęsti net iki 2012 metų, kaip tai iš karto jau padarė Vokietija ir Austrija. Airija, Didžioji Britanija ir Vokietija, apklausų duomenimis, lietuvaičius masina labiausiai, todėl šių valstybių vyriausybių sprendimai ir sukėlė didžiausią nusivylimą. Pigios darbo jėgos antplūdžio labiausiai bijo socialinės apsaugos ministerijos ir profesinės sąjungos, nes gali sumažėti senosios ES čiabuvių algos ir socialinės garantijos. Be to, pagrįstai baiminamasi, kad naujieji ES piliečiai susivilios vadinamuoju socialiniu turizmu ir į užsienį vyks ne ieškoti darbo, o socialinių išmokų. Žinant mūsų tautiečių apsukrumą ir išradingumą, galima tuo neabejoti, nors apribojimai bus taikomi ne vien lietuviams. Manoma, kad šiuo metu negaliai uždarbiauti į užsienį yra išvykę daugiau kaip 200 000 Lietuvos gyventojų. Legalius emigrantus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: pernai daugiausia sezoninius darbus užsienyje dirbo 1 430 Lietuvos gyventojų. Daugiausia - Anglijoje ir Airijoje. Pusė įdarbintųjų - studentai.
Ne mažiau nuotaika suges ir tiems, kurie gegužės 1-osios laukė jau nelegaliai dirbdami Danijoje ar Švedijoje ir tikėjosi greitos "legalizacijos". Nors šių šalių vyriausybės skelbiasi taikančios "supaprastintą" pereinamąjį laikotarpį, tačiau tai reiškia, kad Rytų europiečiai galės gauti darbo leidimus nebūtinai savo šalyse esančiose atitinkamos valstybės ambasadose, o pačioje Danijoje ar Švedijoje, tačiau negalės tikėtis bedarbystės pašalpos. Legalaus darbo ieškotis bus leidžiama šešis mėnesius, o jo taip ir nesusiradę nelaimėliai bus išsiunčiami namo. Olandai, saugodami savo darbo rinką, imigrantų skaičių apribojo iki 22 000 ir pasiliko teisę po metų peržiūrėti įdarbinimo procedūras. Žinant, jog jau dabar Olandijoje darbuojasi per 10 000 Rytų europiečių, nesunku prognozuoti, jog limitas netrukus bus išsemtas. Greitai turėtų įsigalioti nuostata, kad naujieji ES piliečiai Olandijoje darbą gaus tik tuo atveju, jei į tą pačią vietą nepretenduos vietos gyventojas. Suomijoje 2 metus leidimai dirbti Rytų europiečiams bus išduodami tik tada, kai į siūlomą vietą nepavyks surasti suomio. Portugalija naujiesiems "gastarbaiteriams" skyrė tik 6 500 žmonių kvotą ir daugiau atvykėlių darbininkų įsileisti, bent jau kol kas, neketina.
Kiek laisviau gali atsikvėpti tik šiuo metu Ispanijoje jau plušantys nelegalai. Nuo gegužės 1-osios jie gaus visas darbuotojų teises ir galės atsivežti savo šeimas. O štai naujiesiems atvykėliams, kaip ir susiruošusiesiems į Belgiją, Graikiją, Liuksemburgą ar Italiją taikomas tas pats dvejų metų pereinamasis laikotarpis, kuris vėliau gali būti pratęstas iki septynerių metų. Taigi, net ir didžiausiems eurošalininkams jau seniai turėjo paaiškėti, kad ES - tai ne subyrėjusi "penkiolikos broliškų respublikų sąjunga", kurioje Lietuva, anot poetės, buvo "skambiausioji styga". Nors lygiateisiškumas deklaruojamas ir ES, paaiškėjo, kad ir tarp dešimties į ES stojančių naujokių yra šalių, "lygesnių" už kitas. Pavyzdžiui, ta pati Didžioji Britanija paskelbė, jog jos įvesti apribojimai nebus taikomi Kipro ir Maltos gyventojams.
Dėl sužlugusių ne vieno būsimojo piliečio lūkesčių kaltinti senbuvių penkioliktuko negalima, nes šios valstybės nepažeidė nė vieno susitarimo. Teisę įvesti pereinamąjį laikotarpį ir apribojimus jos išsiderėjo stojimo derybose, tad dabar pakeisti jau nieko neįmanoma. Belieka tik apgailestauti, kad mūsų šventasis Petras (buvęs vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius) taip atsainiai pasižiūrėjo į jam deleguotą priedermę per kuo trumpesnį laikotarpį įleisti savo tautiečius į Europos Sąjungos rojų ir kažkur nukišo jam patikėtą dangaus vartų raktą.
