Kai išberia odą...
Alerginių susirgimų gausėja visame pasaulyje. Lietuva - ne išimtis. Alergija plinta kartu su gerėjančiomis gyvenimo sąlygomis. Todėl kol kas nedidelis alerginių susirgimų procentas bendrame ligų kontekste didės ir mūsų šalyje. Pasitaiko žmonių, kurie mano, jog prisilietus ar pabendravus su alergine liga sergančiuoju, galima užsikrėsti, tačiau seniai išaiškinta, kad netiesa.
Pabandysime trumpai apžvelgti dažniausiai pasitaikančias alergines odos ligas.
Maisto alergija
Vienas pirmųjų alergijos pasireiškimų yra alergija maistui. Ji dažnai pasireiškia kūdikiams ir vaikams iki 3 metų amžiaus (apie 6 proc.). Suaugusiesiems alergija maistui pasitaiko daug rečiau (apie 3 proc.). Vaikų alergija karvės pienui, kiaušiniams, kviečiams ir sojai iki 5 metų išnyksta beveik 85 proc., tačiau žemės riešutams, kitiems riešutams ir jūros gėrybėms išlieka visą gyvenimą. Alergija maistui yra susijusi su šeimos atopinėmis ligomis ir iš dalies yra genetiškai nulemta.
Maisto alergija gali pasireikšti labai įvairiai: nuo lengvų odos bėrimų iki sunkaus anafilaksinio šoko.
Odos simptomai. Jų būna 50 proc. maisto alergijos atvejų. Pagrindiniai odos alergijos simptomai yra pasikartojantys bėrimai. Ir toliau vartojant alergiją sukėlusį produktą, bėrimai plečiasi, odos plotai pradeda šlapiuoti, stiprėja niežulys, gali sutrikti miegas.
Virškinamojo trakto simptomai. Tai pasikartojantys spazminiai pilvo skausmai, atpylinėjimai (kūdikiams), vėmimas, viduriavimas, gleivingos, kartais kraujingos išmatos, lūpų ir gomurio niežulys. Būtina atsisakyti alergiją sukeliančių produktų. Virškinamojo trakto simptomų būna 20 proc. alergijos maistui atvejų.
Kvėpavimo takų simptomai. Jie panašūs kaip sergant peršalimo ligomis - tai dažnos slogos, kosulys, karkalai plaučiuose, pasunkėjęs įkvėpimas ar iškvėpimas. Sunkiausia liga, kurią gali sukelti alergija maistui, yra bronchų astma. Kvėpavimo takų simptomai sudaro 20 proc. Kraujotakos simptomai (jie sudaro 5 proc.) yra padidėjęs širdies susitraukimų dažnis, kraujo spaudimo kritimas, anafilaksinis šokas (tai gyvybei pavojinga reakcija, kai pažeidžiamos visos aukščiau paminėtos organų sistemos).
Papildomi alergijos simptomai. Užsitęsusi temperatūra (keletą savaičių, mėnesių temperatūra būna 37,2 - 37,5 laipsnio, limfmazgių (kaklo, pažandinių, pažastų ar kt.) padidėjimas ir kt.
Dažniausias vaikų (rečiau suaugusiųjų) alergenas yra karvės pienas ir jo produktai. Piene yra apie 10-14 junginių, galinčių įjautrinti organizmą. Neretai alergiją sukelia ir kiaušiniai. Didesnis antigeniškumas yra anties kiaušinių. Beje, kietai virtas kiaušinis yra silpnesnis alergenas negu minkštai virtas ar žalias. Kadangi įvairių paukščių kiaušinių baltymai skiriasi, tai organizmas gali būti jautrus tik kai kuriems iš jų.
Maisto alergiją sukelia ir žuvis bei jos produktai - sriubos, marinatai, užpilai, ikrai, taukai. Dažniausiai alergiją sukelia jūros žuvys - menkės, jūros lydekos, rečiau - silkės, pikšos, plekšnės. Kartais organizmas būna jautrus austrėms, krabams, vėžiams, omarams. Retesni alergenai yra sazanas, sterkas ir gėlųjų vandenų žuvys. Beje, verdamos žuvies vandens garuose taip pat yra alergenų, tik jų antigeniškumas šiek tiek silpnesnis.
Kai kurie žmonės yra įsijautrinę žiedadulkių baltymams. Valgant tų pačių augalų ar jiems giminingų vaisių, atsiranda burnos gleivinės niežulys, paburkimas, lūpų patinimas. Toks sindromas dažnas pacientams, jautriems beržų žiedadulkėms (pasitaiko nuo 25 iki 50 proc. pacientų). Jie negali valgyti obuolių, persikų, vyšnių, morkų.
Vienintelis veiksmingas gydymo būdas - griežta dieta, nors kartais ilgalaikis jos taikymas kūdikiams ir mažiems vaikams gali sutrikdyti jų normalų vystymąsi. Taip pat labai svarbi profilaktinė bei gydomoji priemonė - vengti alergenų. Jei alergeno neįmanoma identifikuoti ir pašalinti, rekomenduojama atsisakyti šių patiekalų: žalio maisto ir tik trumpai pakaitintų patiekalų; egzotinių vaisių salotų; alkoholinių gėrimų, vaisių sulčių; šalto maisto ir gausaus valgymo.
Moteris, turinti polinkį sirgti ar serganti alergine liga, iki nėštumo ir jo metu turi atsisakyti visų produktų, dažniausiai sukeliančių alergiją, vengti kontakto su cheminėmis medžiagomis buityje ir darbe, nevartoti vaistų, ypač dažniausiai sukeliančių alergijas (penicilino ar kitų antibiotikų, polivitaminų ir kt.), kontroliuoti namų aplinką (mažinti dulkių kiekį, nelaikyti naminių gyvūnėlių ir kt.), nes ji labai susijusi su alergija maistui.
Alerginis kontaktinis dermatitas
Vis daugiau žmonių kreipiasi į medikus dėl neaiškių, niežtinčių, šlapiuojančių, vis atsirandančių ir vėl išnykstančių odos bėrimų veido, rankų, ausų srityse. Dažniausia tokių bėrimų priežastis - alerginis kontaktinis dermatitas.
Alerginis kontaktinis dermatitas (AKD) - tai lėtinis paviršinis alerginis odos uždegimas, kilęs kontakto su alergenu vietoje. Liga apie save praneša tik paskutinę minutę, kada jau būna per vėlu. Ilgą laiką gali nebūti jokių ligos simptomų, o vieną dieną imti ir atsirasti bėrimas, perštėjimas ar kitų AKD simptomų. Medikai vis dar negali paaiškinti, kodėl vieni serga, o kiti ne. Manoma, jog tam svarbus genetinis polinkis. Iš įvairių medžiagų AKD gali sukelti įvairūs dirgikliai: kosmetinės medžiagos, dažai, valikliai, tirpikliai, skalbikliai, medikamentai, trąšos, įvairūs metalai, plastmasė, guma, augalai. Ligos eigą apsunkina nuolatinis kontaktas su vandeniu, kiti fiziniai veiksniai.
AKD metu dažniausiai pakenkiama plaštakų, pėdų, veido, ausų kaušelių, plaukuotos galvos dalies oda. Liga gali pasireikšti ūmiai arba būti lėtinė.
Odos bėrimai ne tik kelia daugybę psichologinių problemų sergančiajam, bet ir gali baigtis gyvybei grėsmingomis komplikacijomis. Kai yra didelių odos pažeidimų, ligonis jaučiasi pavargęs, išsekęs. Esant sausai, sutrūkusiai ir šerpetojančiai odai, sutrinka barjerinė jos funkcija ir gali prasidėti antrinė bakterinė infekcija. Žaizda supūliuoja, sunkiai pagydoma. Tokios žaizdos gydomos antibiotikų tepalais, tačiau net jie gali būti dermatito priežastis.
Visų šių komplikacijų galima išvengti, todėl svarbiausia yra laiku nutraukti kontaktą su dirginančiu alergenu. Dirbdami su cheminėmis medžiagomis, naudokite pirštines, apsauginius rankų kremus, vėdinkite darbo patalpas, po kontakto su cheminiais junginiais nusiplaukite rankas.
Gydant alerginį kontaktinį dermatitą svarbu: Alergeno išsiaiškinimas ir pašalinimas. Uždegimo slopinimas (geriami bei tepami kortikosteroidai). Antrinės infekcijos profilaktika (naudojami antibiotikai). Niežulio mažinimas (antihistamininiai vaistai, gali būti tabletėmis arba leidžiami). Apsauginės odos funkcijos atkūrimas (emolientai - tai drėkinamosios medžiagos, kurių sudėtyje nėra jokių medikamentų).
Atopinis dermatitas
Atopinis dermatitas (AD) - lėtinė uždegiminė odos liga, dažnai sukelianti niežulį, paveikianti visas ne tik sergančiojo, bet ir jo šeimos narių gyvenimo kokybės sritis. Vis pasikartojantis bėrimas nuolat keičia savo vietą ir formą, ligoniui labai niežti.
AD sukelia ir provokuoja maisto ir aplinkos, kontaktiniai alergenai, odos infekcijos ir odos dirgikliai, netinkamas klimatas, emocinė įtampa. Jei AD serga ar sirgo vienas iš tėvų, tikimybė susirgti vaikui - 30%, jei serga abu tėvai - 70%. Ligai būdingi paūmėjimai, kurių dažnis nevienodas įvairiems žmonėms ir nevienodai kartojasi ligos metu. Esant paūmėjimui - didėja paraudimas, niežulys, susidaro papulės ir šašai. Prisidėjus bakterinei infekcijai, formuojasi pūlinukai.
Skiriami du AD pažeidimo tipai: Pirmasis tipas - būdingesnis mažiems vaikams (iki 2 metų), kai dažniau pažeidžiami veidas, kakta, skruostai, ausų kaušeliai ir oda už ausų kaušelių, liemuo, rankų ir kojų tiesiamieji paviršiai. Šie pažeidimai labiau šlapiuoja. 90 procentų AD sergančių vaikų pasveiksta iki 10 metų amžiaus. Antrasis tipas - vaikų, paauglių ir suaugusiųjų (2 - 14 - 30 metų). Dažnesni kaktos, vokų, lūpų, kaklo šonų, sprando, tiesiamųjų plaštakų paviršių, rankų ir kojų lenkiamųjų paviršių (alkūnių, pakinklių, riešų, čiurnų) pažeidimai. Šiuo atveju būdingesnė "sausoji" ligos forma - atsiranda mazgelių, sustandėjimų, patinimų, nukasymų.
AD gydymas yra ilgas, reikalaujantis tiek paciento, tiek gydytojo atkaklumo. Gydymo taktika labai priklauso nuo tuo momentu esančių odos pažeidimų, bet pirmiausia reikia pamėginti nustatyti ir pašalinti ligą provokuojantį faktorių. Reikia vengti alergizuojančio maisto ir aplinkos alergenų, tokių kaip vilna ir lanolinas. Išdžiūvusi oda blogina padėtį, todėl reikia vengti ilgesnio kontakto su vandeniu, naudoti mažiau muilo (ypač kenkia "stiprūs" baktericidiniai muilai). Nušluosčius odą, reikia kuo greičiau sutepti emolientais. Šlapiuojančias sritis galima sutepti specialiais kremais, dėti drėgnus tvarsčius.
Niežuliui ir uždegimui sumažinti vartojami nelabai stiprūs kortikosteroidų tepalai. Dažnai naudojami sudėtiniai tepalai, turintys įvairių specialių medžiagų ir priedų. Prieš porą metų AD gydyti pradėti vartoti naujos klasės vaistai, vadinami vietiniais imunomoduliatoriais. Jie neturi kortikosteroidų. Jų efektyvumas gydant AD, kaip rodo tyrimai, yra daugiau nei 80 proc.
Paaugliams ir suaugusiesiems galima taikyti fototerapiją (UVB, UVA, PUVA terapijos), kuri atliekama tik stacionare.
Profilaktika yra labai svarbi, norint išvengti šios ligos. Pradedama jau nėštumo laikotarpiu: svarbi tinkama nėščiosios dieta ir darbo sąlygos. Vėliau reikšminga ir naujagimį maitinančios moters bei kūdikio dieta. Iki 6 mėnesių kūdikis turi gauti tik motinos pieno, papildomų produktų skiriama vyresniems nei 6 mėnesių kūdikiams. Jei vaiką beria, o motina neturi savo pieno, skiriama hidrolizuoto pieno mišinių. Labai svarbi ir namų aplinka - vaikui kenkia tėvų rūkymas, dulkių erkės.
Sergantieji AD privalo tinkamai pasirinkti profesiją - kirpėjų, mechanikų, valytojų, rūbų valytojų, gal net slaugytojų darbas jiems netinka.
Alergija šalčiui
Šalčio alergija nėra labai dažna alerginė liga - ja serga tik keli procentai gyventojų. Bet tai yra jaunų žmonių liga, ja dažniausiai sergama nuo paauglystės iki 25-30 metų.
Blogiausia sergančiųjų šia alergija būklė būna tada, kai oras šaltas ir drėgnas. Kitas ligos paūmėjimo laikotarpis būna vasarą, kai žmonės maudosi šaltame vandenyje, ypač šaltoje jūroje. Dar blogiau, kai sergantysis alergija šalčiui nardo. Išlipus į krantą jam būna silpna, svaigsta galva, niežti visą kūną, kartais net apalpsta, tad gali tekti kviesti greitąją pagalbą.
Kaip atpažinti šią alergiją? Sergančio alergija šalčiui žmogaus kūno vietoje, kurią palietė, tarkim, šalti vandens lašai, po kelių minučių atsiranda raudonų niežtinčių pūkšlių, oda patinsta. Išbėrimų gali būti ant viso kūno, bet dažniausiai jų atsiranda atvirose kūno vietose - ant rankų, veido, kaklo. Požymiai ypač pasireiškia atšylant, pavyzdžiui, įėjus į patalpą iš šalto lauko. Vieniems ligoniams būna tik panašus į nudilginimą bėrimas, o kitiems ji pasireiškia kartu su vadinamąja Kvinkės edema, t.y. atsiranda ir patinimų. Gali ištinti liežuvis, gerklos, prikimti balsas, pasidaro sunku kvėpuoti, atsiranda dusulys. Tai jau net tik odos, bet ir gleivinių pažeidimas. Sutinus kvėpavimo takų gleivinei, žmogus gali uždusti.
Šalčio alergija, kaip atsiranda be aiškios priežasties, lygiai taip pat ir išnyksta be aiškios priežasties. Jos trukmė gali būti įvairi - nuo kelerių metų iki dešimtmečių. Tačiau ją gydyti reikia. Negalima laukti, kol liga kada nors pati praeis. Ji gali pradėti progresuoti, keisti savo formą, darytis pavojingesnė. Alergines reakcijas gali sustiprinti kai kurie vaistai, pavyzdžiui, aspirinas, taip pat ir alkoholis.
Jei šalčio alergija pirminė, pirmiausia ji gydoma antihistamininiais vaistais. Dažnai būna, kad reikia derinti kelis preparatus. Išoriškai odą reikia tepti emolientais. Sergantysis alergija šalčiui turi žinoti, ko jam reikia vengti: nesimaudyti šaltame vandenyje, dėvėti šiltas pirštines, kepurę - tiesiog saugotis šalčio.
