Iš "kaimo daktariukės" kasdienybės
Irena ZUBRICKIENĖ
Antanavo kaimo (Kazlų Rūdos sav., Marijampolės apskr.) bendruomenės žmonės taip myli ir gerbia savo ilgametę medikę Gelmutę Moniką Četkauskienę (70 m.). kad, išlydėdami šią moterį į užtarnautą poilsį, surinko pinigų ir padovanojo jai poilsinę kelionę į Turkiją. "Akistata" domėjosi, kuo nusipelnė žmonių pagarbos jų slaugytoja.
Darbo stažas - 51 metai
Vien tai, kad G. M. Četkauskienė per 50 metų neišdavė savo profesijos ir jokiomis apmaudžiomis klaidomis nesutepė baltojo chalato, jau yra garbė šiai medikei. Būdama pensinio amžiaus, Gelmutė Monika dirbo dar 15 metų, ir tik pernai pirmą kartą jau buvo pakėlusi sparnus išeiti, tačiau punkto gydytoja paprašė dar nepalikti Antanavo be slaugytojos, kol nesurasta nauja darbuotoja. Tas "laikinai" tęsėsi visus metus.
- Jaučiuosi pelnytai užsitarnavusi pensinį poilsį, - tepasakė patyrusi medikė, paklausta, kas vis dėlto lėmė apsisprendimą pagaliau visiems laikams nusivilkti baltą chalatą. - Žinau, kad mano vieta jau neliks tuščia, be to, kiekvienas turime jausti, kada jau reikia sustoti.
O viskas prasidėjo, kaip teigė G. M. Četkauskienė, nuo lauke gulinčių sužeistų kareivių. Buvo karo ir pokario metai - ir mergaitei, ir jau paauglei ne kartą teko matyti karo kovų kruvinas, vaitojančias aukas, kurioms labai norėdavosi padėti. Neabejinga praeivė žinojo viena: pagalbos laukiančiam žmogui būtina pagelbėti. Tai ir užaugino merginos svajonę būti medike. Nors pirmajame mokykliniame rašinyje apie būsimą profesiją Gelmutė Monika teigė būsianti chirurgė, gyvenimas susiklostė taip, kad gerai mokiusis mergina, kilusi nuo Pandėlio (dabar - Rokiškio r.), 1956-ųjų vasarą baigė akušerijos studijas Panevėžio medicinos mokykloje. Moteris iki šiol prisimena dramatiškus stojamuosius į šią mokyklą: važiavusi kartu su 3 savo draugėmis, kurios viena paskui kitą vis po kiekvieno egzamino iškrito, o ji sėkmingai liko. Užtat dabar savo svajonę Gelmutė Monika vadina pašaukimu.
Jaunoji akušerė buvo paskirta dirbti gimtinėje, tačiau po santuokos vyras, buhalteris, buvo pasiųstas dirbti į Prienų rajono Balbieriškio spirito gamyklą, tad į nepažįstamą kraštą teko kraustytis ir Gelmutei Monikai. Po kelerių metų dar kartą teko susiruošti paskui vyrą į naujo jo paskyrimo vietą - į Antanavą, kurį daugybę metų garsino Antanavo spirito gamykla. Kadangi medikei darbo pačiame Antanave tuo metu nebuvo, akušerė įsidarbino netolimoje Kazlų Rūdoje. O nuo 1964-ųjų pradžios Gelmutė Monika buvo priimta į Antanavo medicinos punktą, iš kurio daugiau niekur neišsikraustė ir kuriame, akušerės pareigybę iškeitusi į kaimo felčerės (dabar - bendruomenės slaugytojos), pamažu pelnė "mūsų daktariukės", "kaimo daktariukės" vardą.
Dėkinga likimui už sėkmę
Bene sunkiausia dirbti Gelmutei Monikai buvo jos darbo pradžioje. Štai Balbieriškio gimdymo skyriuje, kur ji darbavosi viena, buvo 4 lovos, skirtos gimdyvėms. Kartais jos visos būdavo užimtos, kartais - visos tuščios. Tokiais atvejais akušerei buvo leista budėti namuose ir laukti pranešimo apie priimamą gimdyvę. Telefoninio ryšio tuomet dar nebuvo, tad prireikus akušerę iškviesdavo sanitarė.
Akušerės Gelmutės Monikos rankos per tuos kelerius jos darbo metus gyvenimui palaimino daugybę naujagimių - tikrai per 100. Medikė dėkinga likimui, kad nė vienas jos priimtas kūdikis nemirė, kad nereikėdavo moralizuoti (kaip būna dabar) girtų ar nešvarių gimdyvių - nebent paraginti nėščią moterį greičiau ir dažniau pasirodyti medikei. Kelis gimdymus jaunai akušerei teko priimti ir namuose, kai gimdyvės nebespėjo į skyrių, tačiau jie irgi buvo sėkmingi. Medikė teigė, kad pastaruoju metu kažkodėl padaugėję komplikuotų gimdymų - tai kelia rūpestį ir nerimą.
Tapusi Antanavo medicinos punkto felčere, Gelmutė Monika buvo priversta pamiršti savo - akušerės - specializaciją, nes laukė naujas darbo baras: visi Antanavo ir aplinkiniai gyventojai, Antanavo mokykla, pirmosios pagalbos teikimas susirgus ar po nelaimingų atsitikimų, medicininės globos reikalaujantys seneliai. "Kaimo daktariukė" visą gyvenimą sukte sukosi, kad neliktų pagalbos prašiusių, bet jos nesulaukusių žmonių.
- Per tiek metų puikiai pažįstu kiekvieną Antanavo ir jo apylinkių gyventoją, o jie pažįsta mane, - medikės kasdienio gyvenimo savo aptarnaujamoje teritorijoje privalumus apibendrino Gelmutė Monika. - Gydytojas kaime - prabanga. Tik prieš 18 metų mūsų medicinos punkte pradėjo dirbti gydytoja, atvykstanti kartą per savaitę. Iki tol reikėdavo suktis man vienai - artimiausi gydytojai dirbo Bagotosios kaime ir Kazlų Rūdoje. Suprantama, kad kiekvienam žmogui patogiau kvalifikuotą mediką turėti, kaip sakoma, po ranka. Toks žmogus Antanave, pasiekiamas ir dieną, ir naktį, buvau aš. Dėkui Dievui ir likimui, kad dėl mano kaltės neatsitiko jokių nelaimių, nebuvo jokių klaidų - tarnybą palieku su visiškai švaria sąžine.
Medikės "juodoji kronika"
Atliekamos procedūros, susitikimai su susirgusiais, vaikų, senelių ir invalidų lankymas namuose - tokia "kaimo daktariukės" kasdienybė. Jeigu slaugytojai kas nors atrodydavo keisčiau ar būdavo neaišku, ji nuolat skambindavo ne Antanave gyvenančiai punkto gydytojai. Naktinis darbas - irgi kasdienybė. Anot Gelmutės Monikos, jos darbo pradžioje būdavę sunkiau - reikėdavę pėsčiomis ligonį pasiekti, į tolimiausius užkampius klampoti, ne kartą pas pacientą arkliais ar net ir traktoriumi skubėta. Antanave medikę paglobodavo spirito gamykla - čia būdavo sutarta dėl transporto skubiai prireikus. O pastarąjį dešimtmetį slaugytojai "greitąja" dažnai būdavo ir pačių ligonių artimųjų vairuojami automobiliai. Vis dėlto patikimiausias kaimo medikės transportas, anot Gelmutės Monikos, tebėra dviratis - ir patogu, ir greita, ir nuo nieko kito nepriklausoma.
- Maloniausia mūsų darbe - kai tavo pagalba buvo naudinga jos prašančiajam, - sakė patyrusi kaimo medikė. - Čia neretai "suveikia" ir psichologinis momentas: garbaus amžiaus, vienišas žmogus "pasveiksta" vien su juo pasikalbėjus, jam vienam paskyrus dėmesio. Ateini - skundžiasi, o po pokalbio - jau džiaugiasi, kad kur kas geriau. Liūdniausia - nenumatyti atvejai: nelaimės ir tragedijos, priverčiančios ne ašaroti, o skubiai susitelkti ir gelbėti.
Gelmutei Monikai ne kartą tekę darbuotis eismo nelaimių vietose - matyti ištiškusias smegenis, girdėti sužalotųjų aimanas ir riksmus, tvarstyti kraujuojančias, atviras žaizdas, konstatuoti mirtį, guosti netekties ištiktus aukų artimuosius. Iš medikės "juodųjų kronikų" - ir pažįstami savižudžiai, kuriems nebesuspėta padėti. Vienas iš įsimintiniausių atvejų - kai teko teikti pirmąją pagalbą mergaitei, kuriai traktorius buvo taip sumaigęs koją, jog šioji tekabėjo ant odos likučių. Medikės džiaugsmui, toji mergaitė ne tik išgyveno, bet ir pakilo iš patalo, susveiko. Kitas įsiminęs kraupus atvejis - skenduoliuko radybos upėje: vandenyje plūduriavęs ryšulėlis iš tolo buvo panašus į sviedinį, tačiau tuoj pat paaiškėjo, kad tai - naujagimio kūnelis. Iš kur jis atplaukęs, kur įmestas, Gelmutė Monika tegalėjo svarstyti, nes jos apylinkėse tuo metu gimdyvių lyg ir nebuvo. Įvykį tyrė policija. Tam vaikeliui šiandien būtų gerokai per 20 metų...
- Man, moteriai, skaudžiausia ir liūdniausia, kai nelaimės ir tragedijos paliečia vaikus, o šiaip mirusio žmogaus kūnas baimę kėlė tik studijų laikais. Dabar galiu pasakyti, kad prie lavonų priprantama, - kalbėjo Gelmutė Monika.
Džiaugsis gyvenimo lobiais
Slaugytoja neslėpė: visam laikui nusivilkti medikės chalatą - nelengva, nes ne tik labai liūdna atsisveikinti su kolegėmis, bet ir graudoka pripažinti, kad galutinai užbaigtas labai svarbus gyvenimo etapas. Tačiau kas geriau už mediką gali suprasti, jog žmogaus gyvenimas trapus ir turintis ribą? Anot Gelmutės Monikos, jai pasisekė, kad garbaus amžiaus sulaukė ne viena, o su savo sutuoktiniu, su kuriuo kasdienybės rūpesčiais ir malonumais dalijasi jau 50 metų.
- Vyras jau anksčiau išėjęs į pensiją, tad matau, kad šis laikotarpis - ne katorga ir ne kančia, - džiugiai dėstė Gelmutė Monika. - Vyras kantriai laukė manęs, kada būsiu laisvesnė, nes turime daugybę planų! Pasiliksime Antanave savo gyvenamąjį būstą, bet tvarkysimės ir nemažai laiko praleisime ir Kaune - juk aš studijuodama taip svajojau apie gyvenimą didmiestyje... Važinėsime po Lietuvą, kurioje dar daug nuostabių vietovių neaplankyta. Gal ir toliau kur nors susiruošime - antanaviečių padovanota kelionė į Turkiją man bus kaip repeticija, o paskui keliausime kartu su vyru.
Patyrusi medikė, ieškodama šilčiausių žodžių padėkoti Antanavo bendruomenės žmonėms už netikėtą įspūdingą dovaną - kelialapį į užsienį, pagarbiai ištarė, kad didžiausias žmogaus gyvenimo turtas - žmonių meilė ir įvertinimas, galimybė į kiekvieno akis visada žvelgti tiesiai, be nepatogumo krislelių.
- Antanavo žmonės - nuostabūs, - emocionaliai kalbėjo Gelmutė Monika. - Visiems, kurie sako, kad spirito gamyklos kaimynystė - tai girtuoklysčių garantas, kategoriškai prieštarauju: neprasigėrę mūsų žmonės, nesame girtuoklių kraštas! Atvirkščiai: spirito gamyklą visada papildydavo protingi, išsilavinę žmonės, sukūrę tvarkingas šeimas. Aš didžiuojuosi mūsų kaimo žmonėmis.
Galbūt todėl patyrusi medikė nenusiteikusi atstumti savo žmonių ir išėjusi į pensiją: jeigu šie, naujajai atvažinėjančiai medikei vakarais nebedirbant, šauksis pagalbos (suleisti vaistukus, pasitarti dėl karščiavimo ir panašiai), kiek galėdama padės. Juk, jos žodžiais, kiekvienas, net ir ne medikas, privalo kitam padėti. Be to, Gelmutė Monika tebelieka gyventi pastato, kur įsikūręs medicinos punktas, antrajame aukšte, tad užsidaryti nuo savų žmonių būtų tiesiog neįmanoma. Tačiau, kaip sakė Gelmutė Monika, reikia jausti tam tikras ribas - netrukdyti įsitvirtinti ir šeimininkauti naujajai slaugytojai.
- Du sūnūs, dvi anūkės, gražiai nugyventi metai, ramūs ir harmoningi mano ilgamečio darbo dešimtmečiai be didelių stresų ir be sąžinės graužaties - štai mano gyvenimo lobis, kuriuo dabar džiaugiuosi, - apibendrino G. M. Četkauskienė. - Neatlikau jokių žygdarbių, už kuriuos dabar būčiau liaupsinama, tad ir apdovanojimų man nereikia, tačiau žmonių dėmesys man yra malonu. Jį užsitarnavau savo darbu.
Laimos GRIGAIYTĖS nuotr.:
- Gelmutė Monika Četkauskienė - paskutinę savo darbo dieną su medikės chalatu
