Gyvenimas laukiant donoro
Irena ZUBRICKIENĖ
Balsupių kaime (Marijampolės sav.) gyvenantis Ernestas Matulevičius (18 m.) - tarsi nuolatinės kovos ringe: kaunasi klastinga liga ir jaunuolio svajonės bei troškimai. Taip tęsiasi nuo praėjusių metų rugpjūčio. Dabar Ernestas gyvena tik viltimi ir neramiu laukimu: ar nepersigalvos Vokietijoje surastas donoras, kurio kaulų čiulpai idealiai jam tinka, kad būtų atlikta kaulų čiulpų transplantacija, būtina sunkiam ligoniui?..
Įtarė tik anginą
Dar prieš metus Ernestas buvo, rodės, sveikata ir energija trykštantis Gižų pagrindinės mokyklos moksleivis, nuo ketvirtos klasės garsinęs mokyklą puikiais sporto pasiekimais. Futbolas, krepšinis, lengvoji atletika - tai Ernesto "arkliukai", apie kuriuos liudija namuose sukaupta apdovanojimų, raštų ir medalių kolekcija. Niekas negalėjo įtarti, kad atletiško sudėjimo jaunuolio organizme tūno klastinga liga.
Anksčiau Ernestas neturėjo labai rimtų sveikatos problemų - kamavo tik paprastai vaikystę lydinčios ligos. O pernai, vasaros pabaigoje, sportininkas staiga pradėjo jausti nuovargį ir silpnumą. Per vienas futbolo rungtynes, paties žodžiais, tik "grybą pjovė" ir lakstyti paskui kamuolį visai nenorėjo. Lyg tyčia dar ir traumą patyrė - gavo stiproką spyrį į koją. Pradėjo skaudėti galvą, bet Ernestas manė, kad tai susiję tik su trauma ir blogomis nuotaikomis dėl jos.
Ernestas neslėpė nuo mamos savo blogos savijautos, juolab kad staiga pakilo temperatūra. Virginija Kovzonienė (Ernestas - Virginijos sūnus iš pirmosios santuokos) sunerimo, tačiau karščiavimą "nurašė" išvakarėse būtai talkai runkelių lauke, kur besidarbavusį sūnų esą galėjo perkaitinti karšta saulė. Keturis vaikus turinti, todėl ir įprastų laikinų problemėlių dėl jų sveikatos nestokojusi moteris manė, kad sūnui - angina. Jo gerklė buvo patinusi, pastebimai padidėję limfmazgiai. Kur kas neramiau pasidarė, kai aukšta temperatūra kelias dienas nepasidavė antibiotikams, o Ernestui patino ir pradėjo kraujuoti iš dantenų, veido oda tapo liguistai balta.
Diagnozė pribloškė
Marijampolės medikė, į kurią Ernestas su mama kreipėsi po kelių ligos dienų, iš pradžių irgi įtarė tik anginą. Užsiminė, kad jauną organizmą kankina galimos anginos komplikacijos, ir paskyrė gydymą įprastais medikamentais. Vis dėlto įžvalgi gydytoja, apžiūrėtam pacientui jau kone uždarant kabineto duris, pasiūlė pasidaryti kraujo tyrimą. (Užtat dabar Virginija linkusi patarti kitoms mamoms, kad jos pačios prašytų atlikti kraujo tyrimą, jeigu staiga pablogėja vaiko sveikata, o medikai to nesiūlo.)
Pirmasis tyrimas rodė, kad Ernesto kraujyje nebelikę baltųjų kraujo kūnelių - leukocitų. Medikės manė, kad tai - kompiuterio klaida. Tyrimas tuoj pat buvo pakartotas. Rezultatas - vėl toks pats. Tuomet gydytoja jau nesugebėjo nuslėpti rimto nerimo - pasakė įtarianti kraujo ligą. Anot Virginijos Kovzonienės, jau ir anksčiau girdėjusios apie klastingas kraujo ligas, kurios liaudyje paprastai vadinamos vėžiu, tuokart ji nesusilaikė neapsiašarojusi, o Ernestas laikėsi santūriai ir vyriškai.
Tą pačią dieną Virginija patyrė dar didesnį šoką, kai skubiai į Kauno medicinos universiteto klinikas išsiųstam Ernestui medikai, atlikę papildomus tyrimus, diagnozę patvirtino: leukemija. Ligonis, pradėjęs silpti tiesiog valandomis, buvo paguldytas į klinikas, o kitą dieną pervežtas į Vilnių, Santariškių kliniką, kur gydomi kraujo ligomis sergantys pacientai. Kaulų čiulpų tyrimas patikslino diagnozę - ūmi mieloblastinė leukemija. Tai liga, kai žmogaus kraujyje atsiranda daug nebrandžių leukocitų - vadinamųjų blastų, kurie užima didesnę kaulų čiulpų dalį ir plinta vietoje normalių kraujodaros ląstelių. Skaičiuojama, jog šia liga per metus suserga 4 asmenys iš 100 000 gyventojų. Konkreti ligos priežastis dažniausiai lieka nežinoma.
- Rodės, garmu į prarają, neturėdama už ko griebtis. Mintys ginė viena kitą, tačiau negalėjau protingai mąstyti, - pasakojo Virginija. - Esu turėjusi savo gyvenime įvairių išgyvenimų, tačiau žinia apie Ernesto ligą atrodė kaip žiauriausias nuosprendis už nežinia kam ir kada padarytas skriaudas. Jeigu ne Santariškių specialistų dėmesys ir protinga paguoda, atsitiesti po ištikusio šoko būtų buvę sunku.
Šaukėsi stebuklo
Ernestas, tuomet dar septyniolikmetis, gulėjo skyriuje, kuriame buvo vienas iš vyriausių (suaugusieji ligoniai įkurdinti atskirai nuo vaikų). Ir jam, ir jaunesniems paaugliams, ir mažamečiams, ir net jauniausiai 9 mėnesių pacientei buvo taikomas toks pats gydymas - chemoterapija. Dabar, kai juodžiausios nuotaikos jau nutolusios, Virginija prisimena, kad slogiausią įspūdį paliko vaikų kančios po chemoterapijos procedūrų. Štai Ernestui, rodės, visai dingo turėtos jėgos, apniko liūdesys ir abejingumas, išopėjo burna, iš jos nuolat kraujavo, sparčiai nukrito svoris (nuo 65 iki 49 kilogramų). Tokia sūnaus būsena buvo ne vieną mėnesį.
Visą laiką Santariškių klinikose kartu su Ernestu pakaitomis gyvendavo arba mama, arba jo vyresniosios seserys Dovilė (22 m.) ir Brigita (21 m.). Toliau nuo brolio būdavo tik jauniausioji sesutė 9 metų Martina, kuri likdavo namuose su tėčiu.
Artimiausi žmonės onkologinių ligonių skyriuje nuolat būna su kiekvienu pacientu. Visi, šiek tiek susitaikę su žiauria tiesa, anot Virginijos, kuria skyriuje namų atmosferą ir gyvena lyg viena didžiulė šeima. Čia pat gamina valgį, tvarkosi, ramina vieni kitus, prižiūri savuosius, džiaugiasi pagerėjimu, liūdi dėl nesėkmių, telefono skambučiais pareguliuoja namuose likusių savo šeimų kasdienybę. Visus šiame skyriuje vienija vienintelis troškimas - kad paliestų stebuklas, kurio, deja, negali pažadėti nė vienas gydytojas.
Ernestas su savo namiškiais pirmojo stebuklo laukė daugiau kaip mėnesį. Tada vaikino savijauta pamažu pradėjo gerėti, o spalio pirmosiomis dienomis Ernestas pirmą kartą buvo išleistas pabūti vieną savaitę namuose. Tuomet jaunuolis dar sunkiai vaikščiojo ir jau daug ką žinojo apie savo ligą. Žinojo, kad jo organizmą alina 75 procentai blastų iš visų kraujodaros ląstelių, kad tikimybė pasveikti labai menka, kad reikalinga kaulų čiulpų transplantacija, po kurios apie 70 procentų tokių ligonių pasveiksta. Mat po tokios operacijos panaikinami ir blastai, ir ligonio normalios kraujodaros ląstelės, o persodinami donoro kaulų čiulpai. Lietuvoje kaulų čiulpų persodinimo operacijos atliekamos nuo 1999-ųjų.
Viltis ir svajonės dar nemirė
Nuo pernykščio rudens Ernestas taip ir gyvena tarp savo gimtojo Balsupių kaimo ir Vilniaus. Paguli klinikose, o kai liga atslūgsta (atoslūgis), grįžta į namus. Profesinio rengimo centre baigti vidurinės mokyklos kursą ir įgyti mechaniko specialybę bei "būti prie technikos" svajojęs vaikinas šiuo metu nebesimoko, nes Santariškių klinikose kol kas nėra galimybių mokytis vienuoliktokams ir dvyliktokams. Dabar Ernesto dienos bėga namuose, o mokslai likę tik svajonėse, kurių vaikinas neatsižada. Kartą per savaitę reikia važiuoti pas savo šeimos gydytoją, kad būtų atliktas kraujo tyrimas ir stebima padėtis.
- Jaučiuosi gana neblogai, - nuotaikingai kalbėjo Ernestas. - Žiūrėkit, vėl beveik grįžęs į savo svorį. Nueinu į kaimo centrą pažaisti kamuoliu su draugais, pasikalbėti. Tik negaliu pervargti, peršalti, patarta vengti didelių žmonių susibūrimų, kad nepasigaučiau kokios nors infekcijos.
Anot Ernesto mamos, liga ir išgyvenimai sūnų subrandino - jis tapo rimtesnis, atsakingesnis, supratingesnis. Kitaip ir negalėjo praeiti be pėdsakų patirtos paties ir matytos likimo draugų kančios, kaskart naujos žinios apie mirusius bičiulius (Ernestas suskaičiavo net 6 nuo pernykščio rudens pažintus jaunesnius ligoniukus, kurie nebepakilo iš ligos patalo), dar ligos pradžioje vieno draugo atsiųsta tiesmuka žinutė: "Ar tu tikrai sergi vėžiu?"...
Laukdamas kaulų čiulpų persodinimo, prieš operaciją Ernestas baiminasi naujo chemoterapijos kurso, kuris, jo žiniomis, turėtų būti kone 10 kartų stipresnis. Vis dėlto vaikinas, užgniauždamas visas baimes, džiaugiasi, kad Pasaulio donorų banko registre jau surastas donoras, tinkantis Ernestui dėl kaulų čiulpo transplantacijos. Medikų teigimu, tokiais atvejais ligoniams labiausiai tinka dvynių kaulų čiulpai, rečiau - brolių ir seserų, beveik niekada - tėvų, todėl dažniausiai tikimasi negiminingų donorų pagalbos. Beje, kai Ernestą ištiko sunki liga, kraujo donorėmis iškart tapo ir jo mama bei sesuo Brigita, nors jų kaulų čiulpai Ernestui netiko. Abi norėtų būti reikalingos kokiam nors ligoniui, kad suteiktų viltį antram gyvenimui. To labiausiai linkima ir Ernestui.
Vietoje vaistų - juokas
Virginija Kovzonienė neslėpė, kad sūnaus liga kirto ne tik per jausmus, šeimos narių stiprybę, bet ir per piniginę. Anksčiau moteris su vyru eidavo remontuoti butų, o dabar darbuojasi tik šeimos galva, nes Virginijai trukdo ir sveikatos problemos, ir būtinybė kasdien būti greta sūnaus. Todėl moteris, galiausiai pamynusi gėdos jausmą, kai reikia prašyti, ryžosi kreiptis svetimųjų pagalbos, nes šeimoje jau buvo dienų, kai piniginėje tebuvo vos 2 litai.
- Aš labai dėkinga vienam Marijampolės verslininkui, jis, (pirmasis parėmęs mus nemenka pinigų suma, panoro likti anonimas) seniūnijos ir savivaldybės vadovams, visiems žmonėms, kurie išgirdo apie mūsų bėdą, padėjo ir dar padeda, - graudinosi Virginija. - Ašaros byra, kai tau tiesia ranką invalidas ar pensininkas, kuriam ir pačiam nelengva pragyventi. Mes sulaukėme tokių žmonių paramos. Sujaudino ir Gižų seniūnijos žmonės, aukoję lėšų per suorganizuotą labdaros koncertą, skirtą Ernestui, nes jis šio miestelio mokykloje mokėsi.
Virginija skrupulingai susirašiusi visus aukotojus - jiems per šventes siuntinėjo sveikinimus ir padėkas. Moteris atviravo, kad anksčiau niekada nepagalvodavo, jog gali būti tiek daug žmonių, suprantančių svetimą skausmą. Virginiją sugraudino ir vienos netolimo kaimo moters dovana - labai brangūs vaistai, būtini Ernesto ligai gydyti. Toji moteris ką tik palaidojo panašia liga sirgusią savo mažametę dukrelę...
- Ašaros negydo, - tarsi didžiausią naujieną paskelbė Ernestas. - Kai nėra vaistų, gydytojai patarė kuo daugiau juoktis - sakė, kad juokas didina leukocitų skaičių. Taip ir stengiuosi daryti.
Ernesto ligos priežastis iki šiol nenustatyta. Žinoma tik tiek, kad ji nepaveldėta bent jau iš artimiausių giminaičių. Anot medikų, kraujo ligas paprastai sukelia jonizuojanti radiacija, cheminės medžiagos, kai kurie virusai, genetika. Teigiama, kad liga, kuria serga Ernestas, yra labai klastinga, tačiau, vis tobulėjant gydymo taktikai, šių ligonių prognozės gerėja. Po sėkmingo gydymo šiuo metu pasveiksta nuo 60 iki 80 procentų ligonių.
*****
Žmonėms, norintiems ir galintiems palengvinti Ernesto ir jo šeimos kasdienybę, skelbiame Ernesto Matulevičiaus vardu atidarytą sąskaitą: AB bankas "Hansabankas", LT 19 7300 0100 9880 4011.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Ernestas neleidžia sau galvoti, kad liga jį įveiks, ir kuria ateities planus
- Virginija Kovzonienė - kasdien šalia sūnaus
