Kaimo felčerė saugoja dainininko puokštę
Bagotosios kaime (Kazlų Rūdos sav., Marijampolės apskr.), kurį, kaip kalbama, labai pamilę sėslūs žmonės, jau beveik 30 metų dirba medikė Ramutė Karpavičienė (50 m.). Dabar moteris yra privačios - marijampolietės gydytojos Rasuolės Klusevičienės - ambulatorijos darbuotoja, tačiau vietos gyventojai mieliau linkę ją vadinti kaip ir anksčiau - kaimo felčere. Neseniai bagotiškiai savo numylėtinę "išnešė" į tolimesnius vandenis - pristatė vienos komercinės televizijos projektui "Metų garbė", kur Ramutei buvo suteiktas "Metų pašaukimo" titulas. Pasmalsavome, kokiais darbais ir kokiais poelgiais pelnoma tokia didelė pagarba, kai paprastai dauguma linkę medikus tik keikti. Iš bagotiškių išgirdome, kad savo felčerei jie skirtų visus įmanomus vardus - net ir "kaimo misis" titulą...
- Gal Bagotojoje nėra sergančių žmonių, kad visi turi už ką padėkoti savo felčerei?
- Turbūt visa paslaptis slypi mano pareigose - felčeris nuo seno buvo ir tebėra kaimuose garbinamas medikas, kurį galima pasikviesti bet kuriuo paros metu, laukti jo nesibaiminant dėl tuo metu nesutvarkytų namų, tikėtis ne tik vaistų dozės, bet ir tik tam vienam žmogui skirto žodžio. Visos problemos dažniausiai prasideda kartu su rimtomis ligomis, kai prireikia kreiptis į didesnėse, modernesnėse medicinos įstaigose dirbančius gydytojus. Iš jų kiekvienas pacientas tikisi kone stebuklo. Kai jo nesulaukia, prasideda keiksmai ir kaltinimai, apkalbos.
- Gal esate kilusi iš šio krašto, kad vyresnieji kaimo žmonės jus vadina "mūsų Ramute", tarsi būtų stebėję jus nuo vaikystės?
- Ne, aš esu nuo Vilkaviškio - yra toks Keturvalakių kaimas. Baigusi Medicinos mokyklą gavau paskyrimą į Bagotąją. Nuo tada, 1977-ųjų, taip ir dirbu čia. Tai mano pirmoji ir vienintelė darbovietė. Gal ir toks sėslumas turi gerąją savo pusę: atvykau čia jaunutė, atsivežiau vyrą iš gimtojo rajono, čia užaugo du mūsų vaikai. Štai iš kur tas "mūsų Ramutė".
- Teko girdėti, kad labai dažnai net ir nekviesta lankotės pas vienišus senukus, ir net ne kaip medikė, o kaip globėja, rūpintoja...
- Tai kad negali pro šalį praeiti, jeigu žinai, kad tame name laukiama kiekvieno durų virstelėjimo. Man labai rūpi vieniši senyvo amžiaus žmonės. Kai jie serga, nueinu po kelis kartus per dieną. Kaip gali neišplauti grindų ar nenunešti maisto, kitų pirkinių, jeigu žinai, kad niekas kitas to nepadarys? Paskui, kai toks vienišius numiršta, nepraeinu ir pro jo kapelį nepatvarkiusi. Juk ir pačiai smagiau, kai kokį nors gerą darbą padarai! Pastaruoju metu tokių nelaimėlių pas mus sumažėjo. Labai mažai ir asocialių šeimų, kuriose man labiausiai rūpi, kad būtų prižiūrėti vaikai.
- Turbūt tenka kviečiamai nuvykti ir į namus, kuriuose girtaujama ir smurtaujama? Būnate pirmoji, kol atvyksta policija ir greitoji, pamačiusi sužalotųjų kraują, išvartytus baldus, klykiančius vaikus?
- Tai kad taip baisiai pas mus turbūt nebūna... Arba žmonės apsitvarko, kai kas nors išbėga kviesti manęs. Bene baisiausias atvejis girtaujant pas mus buvo prieš maždaug dvejus metus, kai pusamžis kaimo gyventojas atėjo pasiguosti, kad jau kelias dienas nevalgo, nekalba ir išvis iš lovos nelipa jo žmona. Nuvykusi supratau, kad moteris patyrusi smurtą ir merdėja. Iškvietėm pagalbą. Vėliau ta moteris mirė taip ir nesusveikusi. Policininkai išsiaiškino, kad nelaimėlę, kilus konfliktui, grubiai pastūmė pilnametis sūnus, ir ji krisdama pataikė galva į laiptus. Vaikinas buvo nuteistas už neatsargų nužudymą. Vis dėlto po teismo man liko daug neaiškumų - niekam nerūpėjo išsiaiškinti, kodėl ta moteris lovoje buvo nuoga, kodėl jos nagai pajuodę, ir panašiai. Man atrodo, kad pareigūnų darbas tada nebuvo atliktas iki galo. Kitą kartą kvietėsi mane į namus, kai mirtinai susipyko šeimininkai ir jų svečias. Vienam asmeniui peiliu buvo sužalota nugara. Nuėjusi aptvarsčiau ir perdaviau pacientą atvykusiems greitosios medikams.
- Ar jūsų nebaugina tokie neplanuoti vizitai į geriančiųjų namus, kur neapsieinama be smurto ir barnių?
- Na, iki šiol niekas prie manęs nekibo ir niekaip nevadino. Manau, kad visi kaimo žmonės mane gerai pažįsta ir todėl nenusiteikia priešiškai. Jie juk laukia mano pagalbos. Būna, kad vieną kitą pabandau paauklėti, pamoralizuoti. Toks paprastai paklauso manęs, pažada nurimti, o daro tai turbūt tą patį, vos tik išeinu. Iš tiesų nebūna malonu eiti iškviestai į tokią pastogę - nežinai, ką ten rasi. Pamenu, kartą man buvo pranešta, kad viename kieme gali būti plytgaliu per galvą užmušta moteris. Taip esą matė kaimynai. Nuėjau - radau sumuštą, bet gyvą moterį, tik uždėjau ledų jai ant galvos ir paaiškinau, ką daryti toliau. Nereikėjo nė dviejų valandų, kai nelaimėlė jau vėl gėrė kartu su smurtautoju! Argi gali ką nors pakeisti, jeigu pats žmogus to nenori?
- Kokiomis nuotaikomis priimate naktinių lankytojų pranešimus, jeigu tokių būna?
- Anksčiau naktį ateidavo kviesti daugiau. Kodėl, nežinau. Į tai žiūriu visiškai normaliai: jeigu pasirinkau tokią tarnybą - padėti žmonėms, tai ir privalau būti šalia, kai tik manęs reikia. Miegu nekietai, todėl mane prisikelti lengva. Turbūt profesinis budrumas išsiugdęs: tik sustoja automobilis prie namo ar pasigirsta žingsniai kieme, ar amteli šuo, jau ir kylu iš lovos, einu prie durų. Nei vyras, nei vaikai niekada dėl to neburbuliavo, kad sutrikdytas miegas ar nereikalingas kvietimas. Atvirkščiai - kartais vyras pats palydi mane. Jeigu žiema, tai eina pirmas ir padaro pėdas, kad man būtų lengviau eiti. Anksčiau kartu pėdindavo ir mano dukra, kuriai dabar 24-eri. Panešdavo krepšį su maistu vienišiams, medicininį nešulį.
- O savaitgaliai gal ramesni - žmonės leidžia jums atsikvėpti?
- Būna visaip, nes ligos nepaiso savaitės dienų. Kartais per savaitgalį tenka aplankyti arba savo namuose priimti dešimt ir daugiau žmonių. Mūsų ambulatorijos gydytoja gyvena Marijampolėje, tai jos žmonės juk nesikvies. O mes, felčerės, po darbo valandų iškviestos pas netikėtą ligonį, iškart susisiekiame su gydytoja telefonu ir dirbame.
- Na, bet atostogas tai jau tikrai turite tik sau ir neriate kur nors iš namų, kad tikrai pailsėtumėte nuo įprasto darbo?
- Gal kam ir keistai pasirodys, bet mano atostogos paprastai prabėga namuose. Kelionių nepraktikuojame. Turbūt tokia natūra: aš ir jūrą pirmą kartą pamačiau, kai jau buvau panelė. Augome daugiavaikėje (devynių vaikų) šeimoje - pajūriai buvo neįkandami. Gal taip ir nesusiformavo tos jūros ir tolimesnių kelionių poreikis. Geriausios atostogos - sukinėtis apie namus, dažniau prisiliesti prie žemės, padaryti "reviziją" savuos kampuos.
- Turbūt kaimo gyventojų įvertinimas, kai jus "padavė į televiziją" kaip žmogų, gyvenantį ir dirbantį pagal pašaukimą, jums buvo pati maloniausia dovana šiemet švenčiant jubiliejinį gimtadienį?
- Aš jaučiuosi ne įvertinta, o pervertinta! Kai tik sulaukiau skambučio iš televizijos, tai net pykau: kam reikia tų viešų pagyrų - juk ne dėl to dirbu! Net išsiaiškinau, kas užvirė tą visą košę, ir siūliau priimti atvykstančius televizijos darbuotojus - patiems filmuotis, rodytis, kalbėtis. Paskui supratau, kad galiu įskaudinti gera man linkėjusius žmones. Galiu tik pasakyti, kad visa ta garbė ir dėmesys man kainavo daug jaudulio, įtampos ir... papildomų darbų. Juk reikėjo suskubti pasitvarkyti kiemą, namus. Dabar, kai šventės šurmulys jau nutolęs, galiu patvirtinti, kad patyriau didelių malonumų - dainininkų Edmundo Kučinsko (restorane specialiai man jo dovanotą didžiulę gėlių puokštę net susidžiovinau) ir Ryčio Cicino dėmesį, Seimo nario Aloyzo Sakalo padėkos žodžius, populiarių televizijos žurnalistų draugystę. Tiek aukštuomenės, atėjusios nusilenkti paprastam žmogui, nebuvau mačiusi vienoje vietoje. Gerai, kad pakvietė dalyvauti kartu su vyru ir kitais šeimos nariais, nes vienai būtų buvę labai nejauku - pernelyg daug dėmesio. Pajutau ir prabangos skonį - įspūdis liko visam gyvenimui.
- Žmonės džiaugiasi, kad be jūsų ir laidotuvės kaime neapsieina?
- Viskas prasidėjo nuo bažnyčios choro, kuriame giedu. Repetavom, repetavom ir prisirepetavom - dabar esu dar ir giedorė per laidotuves. Anksčiau eidavau į šermenis šeimininkauti - šitaip pramokau ir giesmių, kurias nuolat girdėdavau.
- Kaip tapote lavonų aprengėja?
- Na, tokia nesu. Aprengiu mirusiuosius ne taip dažnai. Būna, kad namuose miršta ilgai sirgęs ligonis, kurį visada lankydavau. Aš prie jo būnu pripratusi - man jis mielas, nes žiūrėdama stengiuosi prisiminti, koks jis buvo gyvas. Sunkesnė buvo tik pradžia - pirmą kartą buvo nejauku rengti, bet artimieji dar labiau to baiminosi. Kur dingsi - nuprausiau, aprengiau. Išbandžiusi supratau, kad šiam darbui atlikti didvyriškumo nereikia. Taip ir "įsivažiavau". Na, pudruoti ar kitaip gražinti mirusiuosius aš nesiimu.
- Tai gal ir gimdymus priimate?
- Žinokit, šito visą gyvenimą labiausiai bijau! Laimei, prieš 18 metų Bagotojoje pradėjo dirbti akušerė Vidmanta Koriakinienė - tada, pamenu, labai apsidžiaugiau. O iki tol aš pati jausdavausi esanti atsakinga už gimdyves ir naujagimius, bet labai bijodavau, kad tik viskas laimingai baigtųsi, ir stengdavausi apsidrausti - paraginti gimdyves laiku nuvykti į ligoninę. Juk atsakyti iškart už dviejų žmonių gyvybę - ne juokas. Buvę, kad sužinojusi apie artėjantį gimdymą skubiai sėdau ant dviračio ir skuodžiau pas akušerę Vidmantą. Tik tada - abi pas gimdyvę.
- Kaip vertinate vienišas mamas, ar vaikų priežiūrai turi reikšmės motinų amžius?
- Vienišos mamos neturi būti sektinas pavyzdys. Tiesa, gyvenime pasitaiko visko, ir aš to nesmerkiu, tačiau tai neturi tapti mada ar pripažinta norma. Kiekvienam vaikeliui labai reikia abiejų tėvų - štai kokia yra gyvenimo tiesa. O dėl gimdyvių amžiaus kategoriškos nuomonės neturiu. Būna, kad nepilnametė gimdyvė yra daug geresnė už subrendusią, ne vieną vaikelį pagimdžiusiąją. Kai prieš keletą metų pas mus gimdė 16-metė, iki šiol jauniausia mūsų gimdyvė, baiminomės, kad tuose namuose bus tragedija. Dabar toji mamytė jau sukūrusi šeimą su vaiko tėvu, turi dar vieną atžalą - yra pavyzdinė šeima. Vyriausia pas mus buvo 45 metų gimdyvė. Irgi nėra jokių problemų - gimusi mergytė sveika ir labai guvi. O kad tos moters anūkai vyresni už jaunėlę dukrelę, tai irgi juk ne pasaulio pabaiga. Tik įdomiau! Svarbiausia - kad vaikai augtų mylimi, prižiūrimi ir sveiki.
- Kas nudirba darbus jūsų ūkyje, jeigu šitaip į visas puses save dalinate kitiems?
- Tai kad man darbų namuose beveik nelieka - ir vyras dirba, ir vaikai, ir net kaimynės padeda. Kitą kartą net pati prie jų nespėju prisijungti. Taigi ir man žmonės save dalina.
- Ar kaimo žmonės patiki jums savo paslapčių?
- Taip, dažnai. Ateina pasikalbėti apie ligą ar vaistus, o užbaigiame apie girtaujančius vyrus, kurie kartais labiau linkę ne pamylėti savo moterį, o ramiai sau pamiegoti. Moterys, pasirodo, dėl to išgyvena ir domisi, kaip išspręsti problemą.
- Ar nesunku būti kaimo žmonių šviesuliu, guodėja, gal net paskutiniąja viltimi?
- Kai dirbi su meile, iš visos širdies ir iš pašaukimo, kai tave supa tik geri žmonės, tai tikrai nesunku. O kai dabar dar galiu pasakyti, kad netikėtas žmonių įvertinimas man ir mano šeimai tapo pačiais laimingiausiais bei įsimintiniausiais metais, tai norisi dar šilčiau bendrauti ir dar daugiau padėti.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Ramutė Karpavičienė savo veiklos nesureikšmina: "Argi reikia žmogų girti už tai, kad jis dorai atlieka savo darbą?"
