Išgydė daktarai, žolelės ir optimizmas
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Melanijai Meškelienei gyvenimas labai pagailėjo paties brangiausio turto - sveikatos, tačiau 57 metų moteris dėl to ašarų nelieja. Ji nieko nekaltina, nepyksta ant Dievo ir mano, jog tik stipriems žmonėms siunčiami tokie sunkūs išbandymai...
Melanijai buvo tik 21-eri, kuomet ji pradėjo jausti pirmuosius klastingos ligos simptomus. Jai vis dažniau be jokios priežasties skaudėdavo galvą, kamavo silpnumas, kartais moteris nualpdavo tiesiog eidama. Svoris vis krito - dar neseniai svėrusi 88 kilogramus, per keletą mėnesių ji sublogo perpus. Blogiausia tai, jog organizmas visiškai nepriėmė maisto - ką Melanija suvalgydavo, tuoj pat viską išvemdavo. Tuo metu jauna, neseniai šeimą sukūrusi moteris gyveno Pakalniškių kaime (Kauno r.), augino vienerių metukų dukrelę. Tačiau vykdyti motiniškas pareigas buvo vis sunkiau. Gydytojai nesėkmingai bandė nustatyti diagnozę, o M. Meškelienė vis labiau silpo. Nuolatinės kelionės iš vienos ligoninės į kitą jokių rezultatų nedavė... Galiausiai Melanija pajuto, jog labai greitai silpsta regėjimas. Iš pradžių jai akyse ėmė dvejintis, artimieji pradėjo virsti judančiais stulpais, kol galiausiai daiktų kontūrai visiškai išnyko ir Melanija apako. Moterį ligoninėse slaugė visi, kas galėjo. Be motinos, ją lankė dėdė, kuris išnešdavo keliasdešimt kilogramų svėrusią dukterėčią ant rankų į lauką, kad ši pakvėpuotų grynu oru. Tačiau beprotiškas galvos skausmas buvo toks stiprus, jog kartais neišlaikiusi Melanija imdavo rėkti... Viena senutė, kartu su ja gulėjusi toje pačioje palatoje, susiėmusi už galvos garsiai kartodavo, kodėl tokiai jaunai reikia taip kentėti...
Nuo paslaptingos ligos pradžios praėjus maždaug pusmečiui, Melanijos gyvybė pakibo ant plauko. Ji tuo metu buvo ištikta komos, o gydytojai sunkios ligonės motinai jau siūlė ruoštis laidotuvėmis - net ir jie netikėjo, jog jauną moterį pavyks išplėšti iš mirties nagų. Buvo nustatyta, jog Melanijos galvoje susidaręs didžiulis smegenis spaudžiantis pūlinys... Prasidėjo intensyvus gydymas. Ligonei buvo atlikta net 11 stuburo punkcijų (per stuburą buvo traukiami pūliai). Po kiekvienos šios procedūros jaunai mamai pradėjo šviesėti akyse, sveikata, nors ir labai lėtai, pradėjo gerėti. Ilgą laiką ištikta komos, Melanija atsibudusi nesuvokė, kiek laiko praėjo, kas jai atsitikę... Pagaliau lyg per rūką pažinusi savo vyrą, ėmė jam priekaištauti, kodėl šis jos nelankęs 10 metų... Po truputį grįžo atmintis, regėjimas, laiko suvokimas. Melanija vėl pradėjo pažinti artimuosius, apsikabinusi stipriai prie savęs glausdavo dukrelę, kuri dar nesuvokė, kokia lemtis savo gniaužtuose laiko jos mamytę... Vis dėlto gydytojų prognozės buvo negailestingos. Jie tikino, jog jeigu Melanija ir išgyvens, tai liks neįgali - neprotaujanti, nevaikštanti, negalinti savimi pasirūpinti. Kai kurie davusieji Hipokrato priesaiką jos motinai netgi siūlė pasimelsti, kad dukrą greičiau pasiimtų Dievulis...Tačiau šios baisios prognozės neišsipildė. Melanija vis stipriau kabinosi į gyvenimą. Ji iki šiol prisimena motinos pasakytus žodžius, jog kiekvieną vakarą jos dukrelė prašydavo Dievulio, kad šis mamytei duotų sveikatos ir kad ji greičiau grįžtų namo...
Į namus pas motiną Melanija grįžo tarsi suparalyžiuota, nepaprastai nusilpusi, vis dar nieko negalinti valgyti. Tačiau jau nuo pirmųjų dienų mama ėmėsi ją uoliai gydyti savais metodais - girdydavo įvairiausių vaistažolių arbatomis, darydavo masažus (tiesiog iščiupinėdavo, išglostydavo kiekvieną kaulelį ir sąnarėlį), guldė į vonią, pripildytą įvairiausių žolių nuovirų, šildė kūną karštame smėlyje. Vis dėlto be fizinio skausmo ir negalios, Melaniją dar labai kankino ir jos vyro išdavystė - per tą laiką, kuomet ji leisgyvė gulėjo ligoninėse, jis susirado kitą moterį. Ir baisiausia dar buvo ne tai - po kurio laiko jis pasikėsino pagrobti jų vienintelę dukrelę. Kiek nervų ir sveikatos kainavo dukros "gelbėjimo" ir susigrąžinimo į namus operacija, būtų galima rašyti atskirą straipsnį. Beje, Melanija negali nutylėti ir dar vieno skaudulio. Nors medikai taip ir nenustatė šios baisios ligos priežasties, moteris padarė išvadą, jog pūlingas encefalitas galėjo susidaryti po to, kai ji, žiauriai sumušta vyro, visą žiemos naktį pragulėjo lauke, nes negalėjo atsikelti...
Melanijos sveikata pastebimai taisėsi, kol pagaliau vieną dieną ji pradėjo žengti pirmuosius žingsnelius. Jie buvo silpni, tačiau tai buvo didžiosios kovos su klastinga liga pergalė... Už tai Melanija dėkinga tiktai motinai. Ir nors jau 10 metų jos nebėra gyvos, iki šiol M. Meškelienė jaučia didžiulę netektę ir mintimis su ja nesiskiria nė minutei...
Taip praėjo dveji treji metai. Kuomet atrodė, jog gyvenimas grįžo į senąsias vėžes, Melaniją vėl užgriuvo nelaimė - ji susirgo meningitu. Vėl kasdieniniu jos palydovu tapo beprotiškas galvos skausmas. Nustačius smegenų dangalų uždegimą, Melanijai ligoninėje teko pragulėti maždaug tris mėnesius. Grįžusi namo, moteris jau pati ėmėsi iniciatyvos: gėrė daug įvairių vaistažolių - čiobrelių, šalpusnių, šlamučių ir t. t. - arbatų (per dieną - apie porą litrų). Tuo metu moters namai buvo tiesiog užversti pundeliais įvairių žolelių... Deja, ji nieko negalėjo valgyti - beveik ištisai maitinosi tiktai sultiniais... Tačiau Melanija niekada nepamirš, kuomet vieną dieną, iki tol negalėdavusi praryti nė kąsnio, staiga užsimanė sausainių ir sviesto. Suvalgiusi šio tikru gardėsiu tapusio maisto, iškart pasijuto stipresnė. Paskui jį be pertraukos valgė net du mėnesius. Įdomiausia, jog net ir važiuodama į svečius ji pasiimdavo su savimi šių skanėstų... Jauna moteris, žvelgdama į veidrodį, negalėjo atsidžiaugti savimi - jos veidas tapo nepaprastai gražus ir lygus, savijauta - kuo puikiausia...
Praėjus maždaug pusantrų metų Melanija savo iniciatyva kreipėsi į valstybinę medikų komisiją prašydama panaikinti invalidumą ir išėjo dirbti. Ji iki šiol įsitikinusi, kad gana greitai atsistoti ant kojų padėjo ne tik žolelės, bet ir nuolatinė mankšta. Dar po kelerių metų Melanija susipažino su 16 metų vyresniu Viktoru, kuris netrukus tapo jos gyvenimo draugu. Jiedu susilaukė dukters. Tačiau mažylės gimimas irgi neapsiėjo be skaudžių išbandymų. Būdama aštuntą mėnesį nėščia, Melanija nukrito nuo šieno vežimo. Paplūdusi kraujais ji buvo atvežta į, galima sakyti, jau gimtaisiais namais tapusias Kauno medicinos universiteto klinikas. Išgirdusi, jog reikia skubiai gelbėti motiną, nes kūdikis esą jau nebegyvas, Melanija maldavo padėti ne jai, o tam mažam žmogučiui... Didžiulei visų nuostabai, išgyveno ir ji, ir pagimdyta dukrelė...
Deja, likimas ir toliau Melanijai buvo negailestingas. Po kurio laiko ji susirgo akmenlige, astma, cukriniu diabetu (ši liga nustatyta pernai), išsivystė stuburo išvarža... Iš viso moteris turėjo iškęsti 7 operacijas (moteriai išoperuotos abiejų kojų venos, ji neteko vieno inksto, tulžies pūslės, buvo operuota šlapimo pūslė, į kurią, šalinant tulžies akmenis, pateko infekcija ir išsivystė pūlinys). Vėliau ilgų ligų išvarginta moteris vėl gulė ant operacinio stalo, kad medikai pašalintų auglius gimdoje bei žarnyne... Iki šiol sveiko humoro jausmo nepraradusi ir kupina optimizmo Melanija sako beveik neabejojanti, jog daugiau laiko praleido ligoninėse nei namuose.
- Į operacines keliaudavau lyg į balių, - šypsodamasi pasakoja moteris. - Matyt, pernelyg arti pabuvusi mirtis mane jau buvo užgrūdinusi. Tomis akimirkomis galvoje sukdavosi tik viena mintis: koks skirtumas - jei pasiseks, gyvensiu, jei bus lemta - atlaikysiu... Vis dėlto visuomet labiausiai būdavo gaila dukrelių - labai norėjosi jas užauginti, nepalikti našlaitėmis...
Melanija neslepia, jog šis jausmas ją labiausiai palaikydavo, suteikdavo begalinės stiprybės. Ji visada stengdavosi suimti save į rankas (sako, jog tai padaryti lengviausia) ir tapdavo nenugalima. Begalinis optimizmas, noras gyventi darė stebuklus... Todėl dabar ji drąsiai gali patarti taip elgtis kiekvienam, atsigulusiam į ligos patalą. Jos teigimu, negalima nuolat galvoti apie ligą, nereikia nepasiduoti, kuo aktyviau gyventi, dirbti, visąlaik žinoti, jog turime artimus, brangius žmones, kuriems esi labai reikalinga. Na, žinoma, reikia ir gydytis. M. Meškelienė pripažįsta, jog medikų vaidmuo, gydant begales jos ligų, buvo labai svarbus, tačiau ji neatmeta ir savųjų gydymo metodų. Daugybę ligų nugalėjusi moteris įsitikinusi, jog pasveikti jai padėjo įvairūs liaudiški vaistai, žolelių nuovirai, vonios, kompresai.
Na, o tiems, kam įdomūs Melanijos gydymosi metodai, gali keletą jų išbandyti patys. M. Meškeleinė tikina, jog nuo stuburo ir nugaros skausmų labai padeda kadagio šaknų kompresai. Prisirovus šaknų, jas nuplovus ir susmulkinus bei išdžiovinus, užpilti spiritu ir palaikius mažiausiai savaitę ant skaudamos vietos dėti kompresus. Degtine užpiltos kadagių uogos (savaitę palaikius reikėtų gerti po arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną) labai greitai naikina uždegimus...
