Suskaičiuoti Marijampolės policijos komisariate dirbančias sutuoktinių poras pakaktų bene vienos rankos pirštų. Kodėl teisėsaugininkų šeimos ne tokios populiarios kaip, sakykime, medikų, aktorių ar mokytojų, šv. Valentino dienos išvakarėse bandėme pasvarstyti pakalbinę Marijampolės policijos komisariate dirbančius sutuoktinius - kvotėją Ireną Šonienę ir ypatingai svarbių bylų vyresnįjį tardytoją Vitalijų Šoną.
- Ar galite sakyti, kad kaip tik darbas policijoje jus ir suvedė į šeimą?
Irena:
- Taip, jeigu ne šis darbas, greičiausiai šiandien net nebūtume pažįstami. Kartu gyvename jau aštuonerius metus. Auginame šeštuosius įpusėjusią Ievą ir dvejų metukų Justą.
- Kuo įsimintina jūsų pažinties istorija?
Vitalijus:
- Susipažinome Kaune vykusiuose kvotėjų kvalifikacijos kėlimo kursuose, kurie truko dvi savaites. Aš, ką tik baigęs tuometinę Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą, tada buvau pradėjęs dirbti savo gimtajame krašte - Šilutės policijoje. Į kursus man nereikėjo - juk ką tik "išmokslintas" buvau, tačiau pasiuntė mane, nes iš anksto ruošta kolegė negalėjo. Pamenu, visai mielai priėmiau pasiūlymą - smagu tarsi pratęsti studijas, atitrūkti nuo darbo problemų ir krūvos dokumentų. Kaune susirinkę vieną dieną susiorganizavome vadinamąją "cementovkę" (pažinties vakarėlį) - kaip tik papuolė Ireninės (balandžio 5-oji). Tada ir susipažinau su Irena.
Irena:
- Aš Kaune tada atsidūriau lygiai taip pat - vietoj kažkodėl negalinčio kolegos. Pamenu, net apsiverkiau sužinojusi - kažkodėl labai nenorėjau dviem savaitėms užmesti nebaigtus skubius darbus. Tas kursantų vakarėlis Kaune vyko restorane. Romantiškoje aplinkoje man iš karto į akis krito Vitalijus. Dauguma vaikinų buvo tokie vaikiški ir išore, ir elgesiu, o Vitalijus - aukštas, toks rimtas, santūrus, taktiškas, kultūringas. Akimirksnio pažintis tapo draugyste - netrukus šilutiškis jau viešėjo Marijampolėje. Pusės metų bendravimą vainikavome vestuvėmis. Planuodami bendrą gyvenimą apsvarstėme visus galimus variantus ir pasirinkome vienintelį - žemaitis "nusėdo" Suvalkijoje. Jam čia įsidarbinti nebuvo jokių problemų - pradėjo dirbti apylinkės inspektoriumi.
- Vitalijau, jūsų pavardė, ko gero, kaip magnetas traukia įvairiausias pravardes. Ar tai jums nekelia problemų?
- Vitalijus: - Pavardės problema man buvo tik vaikystėje. Už vaikų sugalvotas pravardes ("Šonkaulis", "Šuo") daug kas atsiėmė gal iki kokios penktosios klasės - kas tik pravardžiuodavo, tą ir sukruvindavau. Žiaurus ir greitai įsižeidžiantis buvau. Dabar šia tema - visiška ramybė. Tik Irenai būna taip, kad kas nors jos pavardę sukirčiuoja pirmajame skiemenyje - skamba kaip "šoninė". Bet tai priimame kaip juoką.
- Bendras darbas - privalumas ar trūkumas sutuoktiniams?
Irena:
- Mums - privalumas, ir labai didelis. Būna, naktį prikelia vykti į įvykį - jau sudrumsta šeimos ramybė. Budėjimai, nenormuotos darbo valandos, dokumentacijos tvarkymas net ir namuose - kuris vyras, nedirbdamas šioje sistemoje, žmoną supras geriau už valgantįjį iš to paties puodo? Tekę girdėti, kad kitoje sistemoje dirbantys vyrai savo žmonoms teisėsaugininkėms neretai papriekaištauja. Turbūt būna ir atvirkščiai.
Vitalijus:
- Ne tik priekaištauja - būta ir skyrybų. Manau, kad dirbant policijoje susirasti žmoną būtų labai sunku - tektų nuolat kaitalioti pasimatymų "grafiką", per darbus net nebūtų kada susitikinėti. Pastaruoju metu darbo krūvis mūsų Tardymo skyriuje ypač padidėjęs - dirbame vos ne trečdalis tų žmonių, kurie turėtų dirbti: vieni išėjo į geriau apmokamą darbą, kiti dabar sesijoje. Amžinas rūpestis veide ir balse - tai suprasti policijoje nedirbančiai žmonai kur kas sunkiau.
- Bet juk romantika, kaip teigia psichologai, - būtinas "kuras" šeimos egzistavimui, santarvei...
Irena:
- Romantiką "kurstome" savaitgaliais, kai nė vienas nebudime, ir per atostogas. Jas visuomet deriname, kad praleistume kartu. Dažnos išvykos su vaikais prie ežerų ir metinė kelionė prie jūros - tai mūsų šeimos romantika.
Vitalijus:
- Mėgstame laisvalaikį leisti gamtoje. Apskritai aš labai ilgiuosi nuolatinio gyvenimo toliau nuo miesto mūrų. Turbūt būčiau geras ūkininkas, su didele meile gyvūnus auginčiau. Na, gal atsigriebsiu būdamas pensininkas.
- O ar kolegos niekada nepasišaipo, kad būtų geriau, jeigu žmona (ar vyras) mažiau matytų ir mažiau žinotų apie sutuoktinį - po darbo patrauktumėte į kokią kavinę, o vėliau sakytumėte, jog užtrukote darbe?
Vitalijus:
- Na, kol kas niekas nesišaipo. Atvirkščiai - jeigu yra kokia proga, kolegos paragina pasikviesti žmoną. Irenos skyriaus bendradarbiai taip pat žiūri ir į mane. Mums kol kas nėra tokio poreikio vienam nuo kito atitrūkti, pasislėpti - visur einame kartu.
Irena:
- Na, jeigu darbe matytumės kiekvieną minutę, gal būtų kitaip, bet mes dirbdami beveik nesusitinkame - abu įsikūrę skirtinguose aukštuose, susitikinėjame su skirtingais žmonėmis. Dažniau tik susiskambiname - man sugrįžus po ilgalaikių atostogų, neretai prireikia Vitalijaus pagalbos, patarimų darbo klausimais. Savo žmogaus pasiteirauti smagiau nei svetimo.
- Sunki materialinė Lietuvos policijos padėtis, džiaugsmo neteikiantys policininkų atlyginimai - ar tai neprivers nė vieno iš jūsų pakelti sparnus į kur kitur?
Vitalijus:
- Verčiamės nelengvai, susitaupyti ateičiai nepavyksta, tačiau bėgti iš policijos nežadame - gal kiek vilioja galimybė mūsų sistemos darbuotojams ankstėliau išeiti į pensiją.
- Ar savo vaikams linkėtumėte pasirinkti jūsų kelią?
Irena:
- Tik ne tokiu krūviu ir ne tokiomis sąlygomis, kokiomis dirbame mes. Gal ateityje policijai bus parodytas didesnis dėmesys - reikia to tikėtis.
Vitalijus:
- Aš neprieštaraučiau, tik patarčiau "nelįsti" nei į tardytojus, nei į apylinkės inspektorius. Šios pareigybės, manau, yra pačios sunkiausios ir nedėkingiausios. Ir man taip sakė, kai pradėjau dirbti policijoje, bet atsitiko taip, kaip dabar yra.
- Vyriški ir moteriški darbai - tokios sąvokos jūsų šeimoje galioja?
Irena:
- Ne. Tiesa, prie viryklės Vitalijus kiek mažiau pastovi, bet gaminti maistą jam nesvetima. Per mano gimtadienį visada iškepa labai skanų pyragą, sugeba pagaminti tortą. Jis ir parduotuvėse lankosi - aš tik produktų sąrašą sudarau. Jis išrenka, paruošia mėsą - man belieka tik išvirti, iškepti.
- O ar pastebi Vitalijus naujus žmonos apdarus, papuošalus, naujesnę šukuoseną ar pakeistą plaukų spalvą?
Irena:
- Pastebi, nes niekas jam nebūna naujiena - mes dėl kiekvieno pirkinio tariamės, net renkamės jį kartu. Vyras man - kartu ir geriausias draugas, patarėjas. Manau, kad kiekvienos šeimos tvirtas pagrindas - itin draugiški abiejų santykiai. Visa kita - paskiau.
- Kokią vietą jūsų šeimoje užima Valentino - įsimylėjėlių - diena, kokioms datoms teikiate pirmumą?
Vitalijus:
- Valentino dieną paminime, tačiau ji neužgožia nei Velykų, nei Kalėdų. Pastaroji šventė - didžiausias įspūdis vaikams. Visuomet kukliai paminime ir mūsų vestuvių dieną, visų šeimos narių gimtadienius.
Irena:
- Man atrodo, kad didžiausio dėmesio šeimoje sulaukia abiejų vaikų gimtadieniai - jie laukiamiausi ir vėliau labiausiai įvertinami, dar ilgai skleidžiantys džiugią nuotaiką. Įdomu ir tai, kad abu mūsų šeimos vyrai gimę vasario mėnesį, o mes su dukra - abi rudenį.
- Tad malonios Valentino dienos ir ačiū už pokalbį!
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.: - Irena ir Vitalijus Šonai
(nuotrauką turėtų atsiųsti šiandien, iki 10 val.)
2003 02 11
