(Politinis supertrileris)
Boleslovas Dačiulis
Ketvirtadienį iš ryto į Patilčius atėjo telefonograma iš Seimo: girdi, šeštadienį po pietų į jūsų parapiją atvažiuos kadaise jūsų išrinktas Jeronimas Pagurklis - atsiskaityti, ką jau padarė ir ką dar padarys, bei šiaip politiškai pasišnekėti.
Seniūnas Potencijus Virpša, neseniai iš konservatorių perbėgęs pas liberalus, nelinksmai sušnirpštė:
- Vvvel-nias jį žino!
Tačiau vis dėlto paliepė sekretorei Tekliukei telefonogramą perrašyti didžiosiomis raidėmis ir pakabinti viešose vietose. Tekliukė vieną pakabino seniūnijos koridoriuje šalia gesintuvo, kitas atsidūrė ant storosios Galinio liepos, po kuria ant nuzulinto, jau krypstančio suolo iš parduotuvės grįždami "Kobrą" gurkšnodavo Patilčių šeimų galvos bei pusgalviai.
Taigi jau ketvirtadienį po pietų visiems patiltiečiams buvo žinoma, jog šeštadienį iš Seimo atvažiuos kažkoks Pagurklis.
Labiausiai purkštavo socdemas Jonas Kinka: kur matyta, šeštadienis - pirties diena! Pakvaišo tie tautos atstovai! Pirtis lietuviui šeštadienį prilygsta žydų šabui!
Nors ir būdamas kitos, centristinės, pakraipos, Jonui Kinkai pritarė ir kablianosis Jurgis Dimba:
- Politiškai nepamatuotas vizitas! Be parengiamojo laikotarpio bei aiškinamosios reklamos. O kas jį žino, koks to Pagurklio politinis kredo... Leiboristas turbūt...
Leiboristais Dimba vadino visus, kurie nors per plauką nukrypdavo nuo centro į kairę. O dešiniuosius jis nesidrovėdamas pravardžiuodavo jakobinais. Niekas iš patiltiečių, net tie, kas paskaitydavo "Lietuvos aidą", nežinojo, ką tas žodis reiškia, bet po Galinio liepa, kaišiodami kumštį viens kitam į panosę, neretai pagrūmodavo:
- Kai duosiu, jakobine!..
Šį smagų žodį kaip tik prisiminė ir nepartinis trijų senmergių dukterų tėvas Juozapas Varna ir leptelėjo:
- Kad tik nebūtų jakobinas...
Taigi šeštadienį po pietų į Patilčių seniūnijos kiemą įriedėjo kažkokios markės blizgantis roveris. Kol apkūnokas pliktelėjęs ponas ropštėsi iš automobilio, kol Tekliukė, seniūnas ir dar trys rinkėjai dairėsi, ar jau ploti, ar dar ne, aplinkui besisukiojantis patiltiečių liaudies poetas, pagrindinės mokyklos penktokas Amarų Ladzius, spėjo garsiai sueiliuoti:
"Valdžia verkia dėl biudžeto,
O seimūnai laksto džetom!"
Jeronimas Pagurklis, o tai buvo jis, beregint apsimetė, jog poezija - jo nemėgstamiausia literatūros atšaka, ir atlaidžiai nusišypsojo pamatęs, kad Ladzius gavo nuo seimūno į nosį sprigtą.
Pirmosios susitikimo akimirkos praėjo be fanfarų, o dėl to ne vien Ladzius buvo kaltas. Pagurklis nuo pat Vilniaus keikė visokiausius televizijų bei kitokių žiniasklaidų publicistus, rėkiančius, jog tautos išrinktieji su savo rinkėjais susitinka nebent grybaudami ir nieko neišmano, ko liaudžiai reikia. Ir štai dabar važiuok į kažkokius Patilčius, prisimink pažadus, kuriuos kaip dešimt Dievo įsakymų pabėrei prieš porą metų, teisinkis...
Seniūnui Virpšai irgi susuko vidurius: iš pusantro tūkstančio balsavimo teisę turinčių piliečių į didžiųjų susirinkimų salę atėjo trylika. Vvvel-nias! Net per paskutiniuosius prezidento rinkimus tokio konfūzo nebuvo! Tačiau Virpša juk ne veltui vaikštinėjo iš partijos į partiją. Jis jau buvo įsikalęs teoremą, kad kiekviena situacija pavaldi tam, kas sugeba ją valdyti.
Svečias įžengė į vidų. Paskui jį suvirto seniūnas, Tekliukė ir vienuolika rinkėjų. Du dėl nežinomų priežasčių (gal skrandžio opa ar kepenys?) sugebėjo nusimuilinti.
Seniūnijos durys užsidarė. Ir nuo tada prasidėjo informacijos stoka. Tik iš neoficialių šaltinių patiltiečiams gal po poros dienų pavyko sužinoti, kad pas juos svečiavosi jeigu ne jakobinas, tai tikrų tikriausias leiboristas, geriantis ir net giriantis seniūno uošvio varvintą samanę... Atsirado ir konkretesnių teiginių (gal Tekliukė pašnibždėjo) - esą susitikimui pasiekus apogėjų, kai visi jau buvo apdainavę esamų ir būsimų Lietuvos ąžuolų žaliavimą, kai pradėjo mėgdžioti Jungėnų kapelą, tarp svečio ir seniūno įvykęs konfliktas - Virpša apkaltinęs tautos atstovą pernelyg garsiu soliniu dainavimu, melodijos iškraipymais, taip pat ne tik muzikinės, bet ir politinės klausos stoka...
Nuo tada rinkėjai į garbingą svečią jau nebekreipė jokio dėmesio, nes lietuviškasis vaišingumas jau buvęs parodytas.
Niekieno nesaugomas ir nereguliuojamas seimūnas (vairuotojas miegojo džipe) atsidūrė tuštutėliame seniūnijos kieme. Negali sakyti, kad visai tuštutėliame - tenai stovėjo seniūno traktorius. Galimas daiktas, jog Pagurklį užplūdo dar jaunystėje patirtas jausmas, kai jis, irgi ne visada blaivus, važinėdavo tada dar kolūkine technika. Gal ir taip, o gal ir ne, tačiau pamylėtas, bet įžeistas seimūnas įsiropštė į neužrakintą kabiną, kažką pakrapštė po vairu ir... prasidėjo stichija! Pajutęs, jog kabinoje sėdi ne koks piemengalys, o garbingas įstatymų leidėjas, traktorius staiga suprunkštė, pasistojo beveik piestu, nubraukė cementinį seniūno šiltnamio pamatą su visais pomidorais, pasimuistė iš dešinės kairėn ir nulėkė į Kliaugos žemaūgių obelaičių sodą. Ten suraitė dvi aštuoniukes, panašias į dolerio ženklą, tik be skersinių perbraukimų, tačiau nesutikęs rimtesnio pasipriešinimo nutarė parodyti seimūnui Pagurkliui, kaip galima peršokti buvusį melioracijos griovį ir neapvirsti. O užu griovio plytėjo veterano Glemžos naujausių veislių avietynas. Traktorius per jį patraukė įstrižai, vis garsiau parpdamas. Per tą parpimą jis ir neišgirdo baisaus klyksmo, kurio tikrai vertėjo pasiklausyti. Netrukus paaiškėjo, jog avietyne buvo susitikę prisipažinti meilėje nepartinio Juozapo Varnos jaunesnioji senmergė Marė ir pagarsėjęs gyvanašlis Garunkščio Kaziukas. Kadangi tam prisipažinimui labai trukdė kelnės bei sijonas, traktoriaus išgąsdinti beveik įsimylėjėliai per avietyną šuoliavo ne itin smarkiai apsirengę. Iš šono pasižiūrėjus galėjo atrodyti, jog per rojaus sodą Ieva vejasi Adomą.
O traktorius dešiniuoju posparniu sugriebė pagrindinį įkaltį - Ievos, tai yra Marės, sijoną, labai panašų į NATO vėliavą, iškėlė ją ir plevėsuodamas nurūko tolyn.
Iki šiol visi patiltiečiai apgailestauja, kad traktoriaus kelyje pasipainiojo socdemo (leiboristo) Jono Kinkos pirtis, kurioje, kaip jau žinome, jis maudėsi kartu su centristu Jurgiu Dimba ir nepartiniu Juozapu Varna. Pasigirdo baisus trenksmas, pro visus keturis pirties kampus išsiveržė garas ir dideliu grybu ėmė kilti į iki tol buvusią giedrą šeštadienio padangę. Besimaudančiai trijulei pasirodė, jog prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas tarp islamo ir krikščionių arba pirtin patakė į Bagdadą paleista pasiklydusi amerikiečių raketa. Tačiau katastrofos priežasčių nebuvo kada svarstyti, nes traktorius ir kinetinė pirties energija juos pačius išsviedė lyg raketas. Po kelių akimirkų centristas Dimba pasijuto besėdįs ant labai sunerimusio Kinkos avino, nepartinis Varna atsidūrė, švelniai tariant, hm... komposto duobėje. Ant kojų išsilaikė tik leiboristas Jonas Kinka, kuris kažkodėl per tris sekundes įlipo į svirtį. O traktorius nieko nelaukdamas nėrė į artimiausią kūdrą, iš kurios tuojau pat pasklido šutintų karosų kvapas ir... viskas nutilo.
Pirmasis iš naujųjų trijų robinzonų prie kūdros suskubo Juozapas Varna - ne tiek seimūną Pagurklį išgelbėti ketindamas, kiek norėdamas kuo greičiau pasinerti į mažiau kompostuotą terpę. Antrasis atjojo Jurgis Dimba. Ant Kinkos avino. Pastarasis nelaukė gelbėjimo darbų pabaigos, pabėrė kelias išgąsčio spiras ir pasimuistęs pabėgo kuo toliau nuo politikos.
Centristas ir nepartinis, veikdami sutartinai, ištraukė iš kabinos, o kartu ir iš kūdros, ką tik pabudusį seimūną, kuris, regis, menkai ką teprisiminė iš savo kelionės malonumų per Patilčių lygumas.
Pritariant išsimiegojusiam vairuotojui, Seimo narys paskubomis buvo apipraustas ir išgabentas į Vilnių.
- Kol važiuos, miegodamas apdžius, - reziumavo seniūnas Virpša.
Regis, nieko ypatinga lyg ir neįvyko, tačiau susitikimas su seimūnu Pagurkliu ilgam išliko patiltiečių širdyse ir peizaže.
Varnų Marė ir Garunkščių Kaziukas po dramos aviečių lauke, po tragiškos kelnių bei sijono netekties kažin ar bepasiryš baigiamajam meilės prisipažinimo raundui.
Po susidūrimo su traktoriumi žlugo Patilčių politinių diskusijų centras - socdemo (leiboristo) Jono Kinkos pirtis. Turint omenyje tai, kad visi sienojai apanglėję, kad akmenys vandens bei alaus garų suaižyti iki maksimumo, pirties atstatymo darbai gali baigtis maždaug kartu su Valdovų rūmų atstatymu Vilniuje. O gal ir vėliau, nes "Rokiškio sūriai" vis mažina ir mažina pieno supirkimo kainą.
Viskas nugrimzta į užmarštį. Tik viena Tekliukė eina, eina, sustoja ir persižegnoja:
- Dieve šventas! Vienas seimūnas atvažiavo - ir jau stichija. O jei būtų visi 141 atsibeldę? Pasaulio pabaiga? Kataklizmas?
