Sėdžiu aną ankstyvą rytmetį bendrovės mechaninėse dirbtuvėse ir laukiu darbo užduoties visai dienai. Kartu kiurkso ir kiti mechanizatoriai, iš neturėjimo ką veikti baidydami įkyruoles muses. Pagaliau visų žvilgsniai nukrypo į per laukus atlekiantį mūsų išminčių-visažinį Gervazą Kirstuką.
- Žinot, vyrai, - užmiršęs net pasisveikinti, apsipylė putomis, - jūs nė nepatikėsit: šiąnakt su ateiviais iš kosmoso teko susipažinti!
- Neįsijausk, - abejingai bandau nutraukti. - Tų pasakų mes esam girdėję į valias.
- Tu verčiau uždaryk savo smirdantį inkilą, nes galiu nieko nepasakoti, - įširdo žmogėnas.
Aplinkiniai į mane sužiuro smerkiančiais žvilgsniais, todėl teko nedelsiant prikąsti liežuvį.
- Tik paklausykite, kas man nutiko, - pradėjo Gervazas. - Grįžtu aš vakar namo iš dirbtuvių. Galvoju: nors jau sutemę, eisiu per miškelį, vis kelio galą sutaupysiu. Drožiu sau švilpiniuodamas, tik staiga - blykst! - didžiulis ugnies kalnas netoliese išdygo. O po to baisus trenksmas pasigirdo! O gi aplink kažkokios metalo nuolaužos ant plikės pabiro. Kažkodėl iškart šovė mintis, ar tik nebus koks ateivių laivas sudužęs. Skraidanti lėkštė mūsiškai. Iškart pasukau ton pusėn, kur ugnies fakelas nušvito. Priėjau tą vietą, atsargiai praskleidžiau krūmus ir iš nuostabos net išsižiojau - ogi man prieš akis du ateiviai bestovį. Manęs jie nepastebėjo, matyt, savo bėda labai buvo susirūpinę. O jie visai kaip žmonės - stovi sau ant užpakalinių galūnių kažkaip keistai linguodami, akys po patirtos avarijos iš netikėtumo ant kaktos lipa ir, kas įdomiausia, nieko nekalba. O jei ir kalba, nebent kokių infraraudonųjų bangų diapazonu, kurių mano ausis negirdi. Et, galvoju, kas bus - tebūnie! Pabandysiu su mūsų civilizacijos svečiais pirmas ryšį užmegzti. ,,Gerbiami ateiviai, - garsiai kreipiuosi nosį iš krūmų iškišęs. - Kalbu tik lietuviškai ir rusiškai, goblinų kalbos nemoku. Noriu užmegzti su jumis kontaktą. Ar suprantate?" Atrodo, likau nelabai suprastas, nes vienas iš jų pasilenkė ir pasiėmė kažkokį daiktą, kurio tamsoje negalėjau įžiūrėti. Galiu tik spėti, jog tai buvo mano protui nesuvokiamas įrankis ryšiui su kitomis civilizacijomis nustatyti. Tokią išvadą padariau, kai ateivis staigiu rankos mostu tuo daiktu palietė mano viršugalvį - štai tada man prieš akis atsivėrė nematyta visatos dalis. Matyt, taip ateiviai norėjo man parodyti tą galaktikos dalį, iš kurios jie čia atsibastė. Greičiausiai mane jie kurį laiką tyrinėjo, nes po prisilietimo ilgokai išbuvau be sąmonės. Kai pagaliau atsipeikėjau, išvydau juos krypuojančius kaip kokius antinus. ,,Na ir eisena, - nusivyliau. - Mūsų girtuokliai, ir tie tvirčiau ant kojų laikosi. Žinoma, kol nepergeria. O mane jie, ko gero, per tą laiką visapusiškai ištyrė, nes prabilo gryna lietuviška šnekta. Štai kaip mums reikėtų mokytis užsienio kalbų, - atsipūtė pagaliau Kirstukas.
- Oho! - išpūtė žandus mechanizatoriai. - Negali būti!
- Dar ir kaip gali! - nenustygo Gervazas. - Tiesa, visiškai tiksliai kalbos ateiviai perimti nesugebėjo - labai ta jų kalbėjimo maniera lėta. Šneka vos liežuvį vartydami. Taigi man atsipeikėjus, tas kitas ir sako pirmajam: ,,Iš aparato nebėra jokios naudos, niekaip nebesurinksim. Skrendam namo, kol dar kojos laiko". Po šių žodžių abejonių, jog turiu reikalų su ateiviais, nebeliko. Tuomet, kai vienas iš jų pakėlė nukritusį gal kokių dviejų kibirų talpos indą (matyt, jiems stebuklingai po sprogimo pasisekė išsaugoti dalį kuro, kurį ketino pasiimti su savimi į plačiąsias erdves), nejuokais išsigandau, jog kitos civilizacijos atstovai gali taip netikėtai išnykti. Tai paskatino mane dar kartą pamėginti juos užkalbinti. ,,Vyrai, - sakau, - neskubėkite skristi namo, aš gi noriu pabendrauti, sužinoti, iš kur esate. Tik pasirinkite kitą ryšio būdą, nes po pirmo sykio labai trata galva". ,,Tuoj nebetratės", - ir staigiu rankos judesiu vėl parodė mano gęstančiai sąmonei sykį jau matytą galaktikos kampelį. Atsipeikėjau tik dabar ir trilinkas atlėkiau pas jus, pagaliau išsisėmė Kirstukas.
Mechanizatoriai stebėdamiesi kraipė galvas. Jie žinojo, kad pasakotojas nebuvo melagis, tačiau tikėti išgirstu pasakojimu niekam nesinorėjo.
- Ne, - tariau po trumpos pauzės, - taip būti negalėjo. Be įrodymų nė už ką nepatikėsiu.
- O iškilimas mano galvoje nuo bendravimo - argi tai ne įrodymas?! - užsiplieskė Gervazas.- Gal dar pasakysi, kad sau tyčia puodynę susidaužiau, norėdamas įrodyti ateivių egzistavimą?
Teko pripažinti, jog Kirstukui tai nebūdinga. Čia mūsų ginčas nutrūko, nes atvykęs brigadininkas paskirstė darbus ir išsiuntė visus į laukus. Dirbdamas keliskart pastebėjau po kaimo trobas lakstantį su per petį permestu liežuviu mūsų visažinį, iš paskutiniųjų troškusį, kad apie ateivių egzistavimą sužinotų kuo daugiau kraštiečių.
O vakare pas mane užsuko labai nusiminęs Anupras Trinkelė. Pastebėjęs už kefyrą rūgštesnį jo veidą, pasiteiravau, kas nutiko.
- Ech, - tyliau už žemę pradėjo jis. - Šiąnakt įvyko didelė nelaimė. Mudu su Marcelijum Maukele turėjom miškelyje krūminės išsivirti. Privarvinome vieną indą, paragavome - gera, kerta į galvą ir per kojas. Tik pakeitėm kitą, nuėjom prakurų parinkti, kai staiga - blykst! bum! - mūsų aparatas į kosmosą išlėkė. Subėgome prie laužo, stovime žado netekę, pasiruošę paskutinius plaukus nuo pakaušio nusirauti, kai staiga kažkoks niekšelis (gaila, tamsoje nepažinom), matyt, tas, kuris aparatą susprogdino, iš už krūmų prabilo: ,,Noriu su jumis kontaktą užmegzti". Suprask, tuo, ką jau išvirėme, pasidalinti. Šitoks akiplėšiškumas! Marcelijaus nervai nebeišlaikė pasičiupo baslį ir kad tvos tam besmegeniui! Tas kaipmat iš kanopų išvirto nė cyptelti nespėjęs.
Štai tada man šovė į galvą mintis, ar tik ne su vienu iš ,,ateivių" aš kalbu? Kad išsklaidyčiau savo abejones, dėl viso pikto pasiteiravau: - O tas tipelis prie jūsų po to ar nekibo?
- O kaipgi?! - iškėlė rankas Trinkelė. - Gajus, pasirodo, rupūžė. Kai tik pasiėmiau baką su krūmine neštis, tas jau ir gyvas! Pavardes, sako, praneškit, kur gyvenat pasisakykit. Tai Maukelė tuo pačiu mietu jį antrąkart ilgesniam laikui užmigdė. Tegul žino žaltys, kas už tokius išsidirbinėjimus laukia...
Voldemaras Zacharka
