Irena ZUBRICKIENĖ
Žirniškių kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti Jūratė Bisliukaitė (31 m.) pastaruoju metu jaučiasi tarsi pakilusi į nelygią kovą su valstybe. Moteris labai norėtų, kad aštuntus metus globos įstaigoje gyvenantis jos sūnus Svajūnas (12 m.) būtų sugrąžintas jai. Prarandant berniuką užteko vieno - kad motina pateko už grotų. Dabar valstybė iš Jūratės reikalauja daugiau - susirasti nuolatinį darbą ir turėti patikimą stogą virš galvos. Tokios "užduotys" gyvenimo blaškytai Jūratei ir į ją panašioms motinoms beveik neįkandamos.
Ketveri tylos metai
Motinos ir sūnaus keliai išsiskyrė tada, kai įtūžio apimta Jūratė, neatgaudama skolos už ūkininkei atliktus darbus, sudegino svetimą daržinę su 14 tonų šieno. Anksčiau už smulkius nusikaltimus jau teistai moteriai teismas tuokart paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Jūratės sūnus Svajūnas, motiną įkalinus, tapo prie pat Marijampolės, Avikilų kaime, esančių Vaiko tėviškės namų auklėtiniu.
- Tuos ketverius metus su Svajūnu ir nesimačiau, - pasakojo Jūratė. - Ko gero, tai didžiulė klaida. Tuomet Panevėžio kalines globojęs aktorius Česlovas Stonys siūlė man atvežti Svajūną pasimatyti, bet aš kategoriškai atsisakiau. Ir nenorėjau, kad vaikas atsidurtų slogioje aplinkoje, ir baiminausi, kad po trumpo pasimatymo vaiką išvežus mums abiem bus tik dar sunkiau. Reklamos "zonoje", kokia rūpestinga motina aš esu, man nereikėjo.
Broliai turi gyventi kartu
Sugrįžusi į laisvę Jūratė apsigyveno motinos tuometinio draugo namuose ir iš karto aplankė Avikiluose augantį Svajūną. Pirmasis pasimatymas įstrigo abiem: Svajūnas iki šiol atsimena motinos atvežtą taupyklę ir saldainių dėžutę bei malonų įspūdį, kai pirmąkart ilgai sėdėjo mamai ant kelių, o Jūratė - nenusakomą jausmą, kai, anot jos, žiūri į smarkiai pasikeitusį savo vaiką ir tyrinėji, ar jis tau ne svetimas.
Kadangi Svajūnas iki tol ne kartą buvo lankęsis močiutės, Jūratės motinos, namuose, jo kelionės pas čia pat apsigyvenusią mamą tapo vis dažnesnės - ir savaitgaliais, ir per atostogas. Jūratei buvo labai svarbu pačiai paaiškinti, kur ir kodėl ji buvo prapuolusi iš sūnaus gyvenimo ketverius metus, tačiau į svetimus gyvenimus nosis kaišiojantys žmonės tai padarė anksčiau. Pasak Jūratės, dabar viską apie tai žinantis Svajūnas niekada neišsidavė, ką galvoja apie motinos padarytas klaidas. Jūratei atrodo, kad sūnus pasmerkti ją galėtų tik už žmogžudystę ar kitą smurtinį nusikaltimą, bet ne už "nesąmones".
- Susigrąžinti Svajūną iš karto niekaip negalėjau, nes neturėjau kur su juo gyventi, ieškojau darbo - niekas man vaiko ir nebūtų atidavęs "į gatvę", - sakė Jūratė. - O paskui gimė Armandas - rūpesčių padaugėjo, nes šis sūnelis kamuojamas ligų. Dabar gyvenu vienintele svajone - abu mano vaikai, broliukai, turi gyventi kartu.
Kasdienybė - kaip kliūčių ruožas
Nuolatinis darbas ir sava pastogė - du trūkstami dalykai, kurie žudo Jūratės svajonę. Daugybė pokalbių su įvairaus plauko darbdaviais baigdavosi tą pačią akimirką, vos tik Jūratė prisipažindavo, kad ji yra teista ir "net sėdėjusi". Moteris nesikrato ir pačių sunkiausių žemės ūkio darbų, tačiau šiais laikais ūkininkai taip pat ir išrankūs, ir pagalbininkų išlepinti.
- Vaikščiodama tik dar labiau nusivyliau, nes man ten tegalėjo pasakyti viena - esą nereikėjo gimdyti vaikų, jeigu neturiu kur gyventi. Supratau, kad patogiau mane stumdyti, manimi nusikratyti, mane moralizuoti, - guodėsi Jūratė. - Pasirodo, ne Kazlų Rūdos gyventoja aš tapau tada, kai motina pardavė ten turėtą butą, o aš grįžusi prisiglaudžiau pas ją jau Marijampolės savivaldybėje. Man pašalpas Kazlų Rūda moka esą iš gailesčio, bet apie pastogę net nekalba. Marijampolė mane laiko Kazlų Rūdos žmogumi ir taip pat nieko guodžiančio nežada. Vadinasi, Svajūno man niekas neatiduos. O aš įsitikinusi, kad valstybė turi man padėti bent jau dėl būsto. Kai kadaise mano tėvams buvo atimtos tėvystės teisės, mane pripažino našlaite. Dabar našlaičiams skiriamos 6 000 litų pašalpos savarankiškam gyvenimui pradėti, o aš tada negavau nieko. Suteiktų man kokią ne visai sugriuvusią, malkomis kūrenamą pastogę - būčiau pavyzdinga motina savo vaikams!
Butas ir darbas - ne vienintelės Jūratės bėdos. Moteris pripažįsta, kad tik dabar ji suprato turinti ir trečią rimtą kliūtį savo kelyje į svajonę - tai paties Svajūno norai. Paaugliukas turbūt per ilgai gyveno "valdiškuos" namuos, nes stačia galva į motinos glėbį nepuola. Jis mielai pas ją svečiuojasi, atostogauja, tačiau visiškai palikti globos namų nebenori. Pats aiškina, kad ten likę jo draugai, bet Jūratė mano, kad vaikas baidosi motinos vargano gyvenimo - beveik aštuonerius metus Svajūnas puikiai materialiai aprūpintas, vaikai ten palepinami ne tik kelionėmis prie jūros, bet ir į užsienį, nuolat džiuginami įvairiomis dovanomis. Kaip sako Jūratė, meile ir oru ilgai sotus nebūsi, tad dabar ji supranta, kad galutinai palenkti Svajūną į savo pusę - taip pat ilgas ir proto bei kūrybos reikalaujantis kelias.
Įvaikinimo grėsmė?
Pastaruoju metu Jūratę išgąsdino Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) kreipimasis į teismą dėl Svajūno atskyrimo nuo motinos. VTAS darbuotojai Jūratei paaiškino, kad tai tik oficialus Svajūno statuso, koks jis ir buvo iki šiol, įteisinimas, nes berniukas per ilgai buvo laikomas laikinu globotiniu. Jūratei atrodo kitaip. Moteris žino, kad nuo tėvų atskirtiems vaikams nustatoma nuolatinė globa (kol kas - Avikilų globos įstaiga), taigi Svajūną, anot Jūratės, gali globoti, o vėliau gal net ir įsivaikinti visai svetimi žmonės. Teoriškai tokia galimybė reali, tačiau VTAS darbuotojai nelinkę manyti, jog paaugliu susidomėtų įtėviais pasiryžę tapti asmenys, paprastai svajojantys apie kūdikius. Be to, dešimties metų sulaukusio vaiko nuomonės, kur ir su kuo gyventi, paisoma ir teisme.
Kur kas realesnė grėsmė amžinai netekti kitados "pražiūrėtų" dukrelių pakibusi virš Kalvarijos savivaldybės (Marijampolės apskr.) 26 metų gyventojos Monikos (moteris nenorėjo, kad jos pavardė būtų skelbiama) galvos. Tuose pačiuose Vaiko tėviškės namuose ketvirtus metus gyvenančiomis guviomis ir labai simpatiškomis Monikos dukrelėmis - Dovile (6 m.) ir Gabriele (5 m.) - labai rimtai susidomėjusi viena Prancūzijos piliečių pora. Mergytės ir pačios jau žino, kad jų ateitis gali būti kuriama tolimame užsienyje. Korespondentei jos sakė nenorinčios "tos Prancūzijos", nes ten "reikės valgyti žalias varles". Kol kas kaip didžiausio išsigelbėjimo nuo "žalių varlių" mažametės sesutės laukia, pačių teigimu, "labai gražios savo mamytės" Monikos, primaitinusios jas pažadais.
Geri norai - dar ne viskas
Kaip pasakojo Monikos artimieji, tikroji motina ją paliko vos keturiolikos mėnesių kūdikį. Mažylę užaugino močiutė ir teta. Gana greitai Monika panūdo gyventi savarankiškai, todėl susidraugavo su kalinio duonos ragavusiu vyru, susilaukė dviejų dukrelių. Nesaldus šeimyninis gyvenimas Moniką paskatino malonumų ieškotis lengvabūdžių kompanijose. Moteris nesunkiai į jas išmainydavo savo mažyles - šios neretai būdavo paliekamos vienos, nepamaitintos, neaprengtos. Pagal kaimynų signalus mergytės ne kartą buvo atsidūrusios Kalvarijos ligoninėje. Lemtingąjį kartą skyriaus medikės, vėl sulaukusios gerai pažįstamų sesučių - sulysusių, sušalusių, labai stebėjosi, kad motina "taip greitai sugriovė stebuklą", kurį jos kūrusios keletą mėnesių. Dovilei tuomet buvo vos dveji metukai, o Gabrielei - tik metukai, ir abi mergytės be motinos priežiūros išbuvo net tris paras, kai šioji išėjo atsiimti pašalpos už jas...
Tuokart Monika iš VTAS darbuotojų akiračio prapuolė ilgam. Ligoninėje atsidūrusių dukrelių ji neieškojo, todėl po kelių mėnesių mažylės buvo įkurdintos Avikilų globos namuose, kur gyvena iki šiol. Tai sužinojusi Monika išvyko į užsienį.
Kelionės būta ilgos - pirmieji Monikos skambučiai Avikiluose, esą ji jau grįžta, pasigirdo bene po dvejų visiškos tylos metų. Per tą laiką nežinia kur prapuolusiai Monikai teismas neterminuotai apribojo motinos valdžią, o našlaitėmis pripažintos jos dukrelės, kaip to reikalaujama, buvo įtrauktos į įvaikinti galimų vaikų sąrašą. Po kurio laiko mergaites ir nusižiūrėjo Prancūzijos piliečiai.
- Monika į Lietuvą sugrįžo pernai ir rudeniop atėjo pas mus, - sakė Kalvarijos VTAS vadovė Eugenija Čiuplienė. - Ji pareiškė norinti susigrąžinti dukreles. Paaiškinome, kad mūsų pareiga buvo gelbėti be globos likusius vaikus, o dabar Monika jau turinti veikti pati - kreiptis į teismą dėl galimybės atgauti dukreles. Moteriai išaiškintos ir būtinos sąlygos - darbas ir garantuotos pajamos, nuolatinė pastogė, lova, drabužiai ir panašiai. Priminėme ir tai, kad nuo pernykštės gegužės Monika privalėjo mokėti alimentus jos dukras globojančiai įstaigai - po 100 litų kas mėnesį. Taigi susidarė skola, kurią reikia grąžinti.
Iš duobės pakyla tik vienetai
Praėjo ne vienas mėnuo, bet Monikos problema nė kiek nepajudėjo. Moteris kelis kartus aplankė dukreles, pernai vasarą net savaitę kartu su jomis ir kitais šios globos įstaigos auklėtiniais poilsiavo prie jūros, bet mergytės laukia jos kur kas dažniau, labai ilgisi ir kuria bendros ateities planus. Bene didžiausia kliūtis Monikos kelyje atgal pas dukras - tuoj iki 2000 litų išaugsianti alimentų skola. Kalbinti teisininkai "Akistatą" patikino, kad teismas ne toks jau beširdis - greičiausiai rastų išeitį dėl tos skolos, galbūt paskirtų terminą ją grąžinti dalimis.
- Na, aš pirmą kartą išgirdau, kad vaikučius susigrąžinti nusprendusioms motinoms didžiausia kliūtis būtų toji alimentų skola, - kiek nustebo Moniką ir jos dukreles gerai prisimenanti Kalvarijos pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja pediatrė Tatjana Kulbokienė, daugiau nei 20 metų susidurianti su klystkeliais pasukusiomis motinomis ir apleistais jų vaikučiais. - Aš suprantu, kad to reikalauja įstatymas, bet manau, jog būtų rasta motinai palanki išeitis. Svarbiausia, kad seną gyvenimo būdą numarinusi moteris stengtųsi ir būtų tikra, jog savo vaikams sugebės duoti šilumą ir būtiniausias sąlygas padoriai gyventi. Nenoriu nuvilti Monikos, tačiau iš gyvenimo duobės pakyla tik vienetai. Tai leidžia teigti mano darbo patirtis. Tokioms mamytėms labai sunku pradėti naują gyvenimo būdą galbūt dėl to, kad dauguma jų - tokių pačių tėvų į gyvenimą paleistos atžalos. Jos gyvena taip, kaip matė pačios. Dar ir genai savo darbą daro. Galų gale žmogui visiškai persiorientuoti yra nelengva - ar daug alkoholikų "atsiverčia", ar daug nuteistųjų grįžta į dorą kelią?
Gydytoja T. Kulbokienė mano, kad norą pareiškusiai "atsiversti" motinai bene labiausiai galėtų padėti visiškai nauja ją priglaudusi aplinka, kiekvieną minutę paremti, patarti pasiruošę žmonės. Bet vėl mažai tikėtina, kad kokia nors gera šeima rizikuotų įsileisti į savo pastogę prasta reputacija pagarsėjusią "gegutę". Apie tai esą telieka pasvajoti. Ir gydytojos, ir kalbintų VTAS darbuotojų teigimu, dažniausiai atgal į savo vaikus atsisukusios moterys teišgyvena trumputes džiaugsmo akimirkas ir vaikelius apleidžia antrą, trečią, ketvirtą kartą arba dėl jų kovoja tik tikėdamosi valstybės teikiamų pašalpų. Galbūt Jūratė ir Monika - šios gyvenimo padiktuotos taisyklės išimtis...
Romualdo VILČINSKO nuotraukos: - Jūratė Bisliukaitė svajoja, kad ir jaunėlis Armandas, ir "valdžios" užaugintas Svajūnas pagaliau gyventų kartu - Jeigu Monika ilgiau dels, jos dukreles Gabrielę (kairėje) ir Dovilę įsivaikins ir visam laikui išsiveš jas jau nusižiūrėjusi prancūzų šeima - Gydytoja T. Kulbokienė pasvajoja, kad jaunas mamytes paklydėles galėtų savo pavyzdžiu perauklėti doros, laimingos, gerąja patirtimi turtingos šeimos 2003 06 20
