Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nuošalaus Lankupkos kaimo (Gražiškių sen., Vilkaviškio r.) gyventojai trečiadienį aptarinėjo kraupų įvykį - 72 metų Marijos Danutės Brazauskienės nužudymą. Baisiausia naujiena buvo ta, jog šią garbaus amžiaus sulaukusią moterį Anapilin pasiuntė jos vyriausias sūnus Kęstutis Skučas (52 m.). Bent jau tokiais įtarimais neabejoja jo artimieji - brolis ir seserys. Dėl kokių motyvų prasiveržė toks šio vyro žvėriškumas, aiškinasi ikiteisminį tyrimą pradėję Vilkaviškio rajono policijos pareigūnai bei šį darbą kontroliuojantis prokuroras. Kai kurie pareigūnai beveik neabejoja, jog sulaikytam įtariamajam bus paskirta psichiatrinė ekspertizė. Kai kam net atrodo, jog gali būti pripažinta, kad jis nepakaltinamas, tačiau apie tai kalbėti kol kas dar anksti. Vakar prokurorai žadėjo kreiptis į teismą dėl to, kad K. Skučui būtų pritaikyta kardomoji priemonė - suėmimas trims mėnesiams. Beje, vyriškis neneigia mirtinai sumušęs savo motiną...
Antradienio popietę į savo motinos namus užsukęs netoliese, tame pačiame Lankupos kaime, gyvenantis Romas Šiupšinskas pakraupo - viduje buvo viskas išdaužyta, išmėtyta, suversta. Gana ryškios bandyto valyti kraujo dėmės ant grindų bylojo apie galimą tragediją. Pamatęs vyresnįjį brolį Kęstutį Romas ėmė klausinėti, kur mama, tačiau šis neaiškiai sumykė, jog ji išėjusi pas kaimynus. Tačiau baisi nuojauta kuždėjo, jog tai - netiesa. Apžiūrėjęs namus rūsyje, po grindimis, R. Šiupšinskas aptiko kruviną bejausmį motinos kūną. Ji buvo žiauriai sužalota ir jau be gyvybės ženklų. Vyriškis suskubo apie tai pranešti savo žmonai, o ši paskambino į policiją. Tą pačią dieną Kęstutis Skučas buvo sulaikytas.
M. D. Brazauskienė užaugino keturis vaikus: du sūnus - Romą ir mergautinį Kęstutį - bei tiek pat dukrų - Birutę ir Liną. Visi jie, išskyrus Kęstutį, sukūrė savo šeimas ir apsigyveno visai netoli gimtųjų namų. Vyriausias sūnus visą laiką gyveno su motina. Apie šį vyriškį teko prisiklausyti gana daug įvairiausių istorijų.
Žmonių teigimu, jis buvo kažkoks keistas, "kitoks", tačiau nepiktybinis. Vis dėlto paprašyti patikslinti, ar tai reiškia nesąs "pilno proto", pašnekovai tikino taip nemaną. Esą jei būtų buvęs neprotingas, nebūtų skundais užvertęs ne tik aplinkinių, bet ir pačių aukščiausiųjų mūsų valdžios įstaigų. Jo rašyti laiškai su įvairiais skundais pasiekdavo ir Prezidentūrą, ir Vyriausybę, greičiausiai - ir Seimą. Dažniausiai vyriškis skundėsi dėl menkos socialinės paramos. Toks Kęstučio aktyvumas pasireiškė jam grįžus iš įkalinimo įstaigos, mat anksčiau jis gaudavo didesnę (daugiau nei 200 siekiančią) invalidumo pensiją, talonų maistui, socialinę pašalpą, tačiau pastaruoju metu jo pajamos sumažėjo vos iki 70 litų per mėnesį, nes buvo pakeista invalidumo grupė, nepaskirta socialinė pašalpa... Kęstutis vis dažniau skųsdavosi, jog už tiek pinigų neįmanoma pragyventi.
Invalidumo grupė šiam vyrui buvo nustatyta po abiejų kojų lūžio. Po patirtos sunkios traumos jos blogai sugijo, liko kreivos. Ši nelaimė K. Skučą ištiko gana seniai - daugiau nei prieš dešimtmetį, kuomet jis kalėjo Alytaus GRPDK. Čia vienišius atlikinėjo bausmę už tai, kad buvo užpuolęs, sumušęs ir apiplėšęs kaimyniniame Egliniškių kaime gyvenusius senukus Skarupskus. Pasirodo, pas juos Kęstutis buvo dirbęs, jų dėka gaudavęs pajamų. Būnant už grotų vienas kalinys K. Skučą išmetė iš antrojo pastato aukšto. Štai tada nuteistajam lūžo abi kojos... Grįžęs į laisvę jis tapo atkaklus teisybės ieškotojas.
Pastaruoju metu K. Skučas nuolatinio darbo neturėjo. Dažniausiai darbuodavosi pas kaimo gyventojus, ūkininkus. Už tai gaudavo ne tik pinigų, maisto, bet ir išgerti. Stipraus sudėjimo vyras buvo mėgėjas pakilnoti stikliuką, tačiau žmonės juo nesiskundė. Jie tikino negirdėję jokių skundų ir iš Kęstučio motinos, tad atrodė, jog ji su sūnumi sugyveno visai neblogai.
K. Skučas aplinkinius stebino dar vienu keistu įpročiu. Kitados jis patarnaudavo Liubavos klebonui, tačiau kartą ganytoją apvogė ir tuo vyriškio misija šioje bažnyčioje buvo baigta. Tačiau nuolankumas jai išliko. Viename savo tėvų namo kamarėlių Kęstutis buvo įsirengęs savotišką altorėlį, prie kurio melsdavosi, mėgdžiodamas kunigus "aukodavo mišias". Anksčiau jis buvo nepaprastai religingas, labai dažnai lankydavosi bažnyčioje, važiuodavo į atlaidus.
Nužudytosios dukra Lina Rasakevičienė negalėjo susitaikyti su tuo, kas atsitiko. Kalbėdama apie šią tragediją moteris visą laiką negalėjo suvaldyti ašarų. Ji įsitikinusi, jog brolis šį baisų įvykį buvo suplanavęs iš anksto. Juk kam reikėjo namuose viską išdaužyti, sunaikinti - brolis paliko neliestus tik jam priklausančius daiktus. Praėjusių metų pabaigoje Kęstutis kurį laiką praleido Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje. Anksčiau seniūnija jam skirdavo socialinę pašalpą, maistpinigių, be to, jis gaudavo nemažą invalidumo pensiją, tačiau pakeitus invalidumo grupę Kęstučio pajamos labai sumažėjo. Dėl to jis labai pyko ir nervinosi. Viena gydytoja jam esą patarusi pagulėti psichiatrijos ligoninėje. kad po to būtų galima paskirti kitą invalidumo grupę, kuri garantuotų didesnę pensiją. Deja, iš ligoninės vyriškis grįžo baisai piktas. Jis tikino esąs apšmeižtas. Dėl to puolė kaltinti savo gimdytoją, jog ši paleidusi gandus, kad jis prieš ją keliąs ranką, skriaudžiąs ir t. t. Motina tikino nieko panašaus nedariusi, niekam nesiskundusi... Galbūt tai ir buvo priežastis, dėl kurios vėliau Kęstučio pyktis virto žvėrišku susidorojimu.
Paskutinį kartą Romas savo motiną dar antradienį, apie 11 valandą, matė gyvą - atvežė jai malkų. Sūnus stengdavosi motiną visapusiškai aprūpinti. Beje, nieko neturėjo trūkti ir Kęstučiui - jo sesers Linos teigimu, brolis buvo pavalgęs, gyveno šiltai... Kęstutis ne itin gerai sugyveno tik su Birute - kiti artimieji tiesiog stengėsi į jį nekreipti didelio dėmesio... Šioje tragiškoje istorijoje baisiausia tai, jog M. D. Brazauskienė buvo dar stipri moteris, sveikata nesiskundė, tad galėjo ilgai gyventi. Deja...
