Birutė KARBAUSKIENĖ
Kazlų Rūdos (Marijampolės apskritis) policijos komisariato pareigūnai, tris savaites nesėkmingai ieškoję nužudymu įtariamo miesto gyventojo Vytauto Venckaus (26 m.), pagaliau jį sulaikė gavę operatyvinės informacijos iš netolimo Ąžuolų Būdos kaimo gyventojų.
Kelis kartus teistas Vytautas Venckus birželio mėnesį parvyko iš Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos. Kazlų Rūdoje vyriškio laukė motina. Po dviejų dienų Vytautas kartu su motina dalyvavo išgertuvėse, suorganizuotose jos sugyventinio namuose Esperanto gatvėje. Susirinkusi kompanija šventė taip, kad girtų balsų klegesys visą naktį buvo girdėti gretimuose gatvės namuose. Kaimynai ketino iškviesti policiją, tačiau vis delsė - laukė, kol triukšmadariai pagaliau nusigers arba pervargs. Kitos išgertuvių dienos vėlyvą rytą prie kompanijos prisidėjo kaimynystėje gyvenęs taikus žmogelis Vladimiras Bogdanovas (51 m.). Netikėtai tarp jo ir Vytauto Venckaus įsižiebė konfliktas - Vladimiras į sūnus tinkantį vakarykštį "zonos" gyventoją pavadino gaidžiu. Įsižeidęs Vytautas čia pat Vladimirą apspardė ir liepė išsinešdinti.
Po keliolikos minučių V. Bogdanovas grįžo į išgertuvių kiemą vedinas savo vilkšuniu ir rankoje turėdamas peilį. Šuniu užpjudė Vytautą. Šis griebė ant palangės gulėjusį kitą peilį ir smeigė keturkojui į sprandą. Tokios "dvikovos" atomazgos nesitikėjęs Vladimiras puolė prie savo šuns - pasilenkė, kad ištrauktų įsmeigtą peilį, o kitoje rankoje turėtąjį numetė. Šiuo momentu pasinaudojo Vytautas - pastvėręs V. Bogdanovo numestą peilį dūrė juo šuns šeimininkui į nugarą. Sužalotasis dar sugebėjo išeiti į gatvę, pasisukinėjo, lyg galvodamas, ką būtų geriausia daryti, sugrabaliojo nugaron įbestą peilį, jį išsitraukė ir bejėgiškai sukniubo. Nuo patirto sužalojimo nelaimėlis čia pat mirė.
Vytautas Venckus, supratęs, ką padarė, suskubo į namus, susirinko keletą savo daiktų ir išbėgo. Sulaikyti sugėrovai (ir paties Vytauto motina) nuo pareigūnų neslėpė, kad peiliu švaistėsi būtent Vytautas.
Kriminalinę įtariamojo paiešką paskelbę policininkai keliais informacijos kanalais išsiaiškino, su kuo V. Venckus bendraudavo atlikdamas bausmę, kur gyvena jo artimesni draugai, giminės. Pasislėpusiojo buvo ieškoma ir Kazlų Rūdoje, ir Ąžuolų Būdoje, ir Šakių rajone bei Kaune. Kaip dabar jau aišku, policininkų ir Vytauto keliai tris savaites vis prasilenkdavo pastarojo naudai. Kai lemtingąją dieną pareigūnams buvo pranešta, kur pastebėtas ieškomasis, informacija pasitvirtino. Vytautas glaudėsi pas pažįstamą moterį Ąžuolų Būdoje. Gerai jį pažįstantys kriminalistai ne iš karto galėjo patikėti užklupę tą patį ieškomąjį - suliesėjęs, tamsiai nusidažęs buvusius šviesius plaukus. Tai pajutęs sulaikomas nusikaltėlis prisistatė svetima pavarde, tačiau kriminalistai šįkart buvo budrūs. Atpažintas Vytautas elgėsi ramiai, nesipriešino.
Marijampolės prokuratūros pareigūnų apklausiamas V. Venckus prisipažino vienu peilio dūriu sužeidęs V. Bogdanovą, tačiau tikino nužudyti nenorėjęs - tai daręs iš įtūžio, baimindamasis, kad pats gali būti apkandžiotas agresyviai nusiteikusio šuns, ir matydamas V. Bogdanovo rankoje peilį. Vytautas aiškino, kad po kruvinojo įvykio pasiduoti policijai nenorėjo, nes per dvi paras dar nebuvo spėjęs pasimėgauti laisve. Jis ironiškai tikino niekur rimtai nesislapstęs - tik nuolat kaitaliojęs pastoges. Esą ne kartą ramiai nakvojęs ir pas mamą Kazlų Rūdoje, tačiau jokių pareigūnų vizitų ar pasalų, kurių tikėjosi, nesulaukęs. Tyčiniu nužudymu apkaltintas ir dviem mėnesiams dabar suimtas V. Venckus su juo kalbėjusiems prokuratūros pareigūnams paliko tvarkingo, lengvai bendraujančio vaikino įspūdį. Beje, jis tvirtino netgi norįs grįžti į "zoną" - už grotų gyventi geriau nei laisvėje.
