Sodietė Morta pasakė Jonienei, ta - savo kaimynei, ir žinia žaibu apskriejo visą sodžių. Pagal geometrinę progresiją, kaip pasakytų buvęs pradinės mokyklos vedėjas Banaitis.
O žinia buvo netikėta: girdi, senutės Dagienės vaikai sėdi kalėjime! Sūnus Gintaras, iki šiol dirbęs departamente, ir dukrelė Gitana, pernai nutekėjusi į Kauną. Ir atsitik tu man - abu sėdo iš karto.
- Aš netikiu, - pareiškė Banaitis.- Šaunūs vaikai buvo, dešimtukais mokėsi... Ir iš kur tu, Mortel, ištraukei tokią naujieną?
- Iš kur gi daugiau, jei ne iš radijo, - atsakė Morta.- Laikraščių taigi jau seniai nebeimu... Įsijungiu aną vakarą ir girdžiu: sveikiname Oną Dagienę iš Pašilių. Sūnus Gintaras ir duktė Gitana. Ir kad pradės taip graudžiai rypuoti, kad pradės. Mama, kaip tu laikais? Ar žydi dar liepos prie kelio? O paskui ir dar graudžiau. Apie tai, kaip vaikeliai pasiilgo savo mamytės, kaip nori atvažiuoti, bet negali... - Tai aš ir nusprendžiau, - tęsė Morta,- kad vaikeliai ne kur kitur, o kalėjime sėdi. Už grotų. Kitaip negi neatvažiuotų pasižiūrėti, kaip ta jų mamytė laikosi. Ir kaip tos liepos prie kelio - stovi ar jau nugriuvo. Argi ne?
- Tu, Morta, tamsi kaimo moteris, - nusprendė Banaitis.- Ten buvo paprasčiausias sveikinimų koncertas. Ech tu, višta raiboji. Tokį triukšmą sukėlei.
Triukšmas baigėsi tuo, kad Pašilių kaimo bendruomenė nusprendė padėti senutei Dagienei. Rudeniop, kai tik ji nupenės paršą, reikia, sako, duoti žiniasklaidai skelbimą: "Mielas Gintarėli ir dar mielesne Gitana. Jūsų mamytė šeštadienį baigs penėti paršą. Jau sveria 150".
- Atvažiuos, - tvirtina buvęs pradinės vedėjas Banaitis.
Stanislovas Varneckas
