Albertas ONIŪNAS
Neseniai Biržų centre tik prieš mėnesį iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko paleistas Skirmantas Vilčinskas (23 m.) sumušė ir sukandžiojo kelis vietinės policijos pareigūnus. Jam iškelta baudžiamoji byla, o prie būsimos bausmės bus pridėta ir ankstesnė "skola". Šioje iš pirmo žvilgsnio nesudėtingoje istorijoje yra bent keli momentai, verti didesnio dėmesio. Vienas jų - kaip nuolat kolonijoje vidaus tvarką pažeidinėjantis nuteistasis tampa "gerai besielgiančiu" ir paleidžiamas anksčiau laiko.
Kolonijoje nuolat "kaifavo"
Skirmantas Vilčinskas kilęs ne iš kokios nors asocialios daugiavaikės šeimos, kur tėvai geria, o vaikai eina šunims šėko pjauti. Motina - pedagogė, patėvis - taip pat visuomenėje gerbiamas žmogus. Tačiau S. Vilčinską, galima sakyti, traukė į koloniją. 1996 metais jis už vagystę ir svetimo turto sunaikinimą buvo nuteistas 2 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo, tačiau pritaikius amnestiją, nuo bausmės atlikimo atleistas. Jau kitais metais S. Vilčinskas vėl sėdo į teisiamųjų suolą - šįkart už tai, kad su bendrininku reikalavo iš vieno biržiečio kažkokios skolos ir paėmė iš jo juvelyrinių dirbinių. Teismas tai kvalifikavo kaip plėšimą, įvertino ankstesnį amnestijos pritaikymo "poveikį" ir skyrė S. Vilčinskui 5 metus praleisti sustiprinto režimo kolonijoje. Įkalinimo įstaigose vyrukas visiškai atsipalaidavo - dar Šiaulių tardymo izoliatoriuje užsidirbo dvi nuobaudas už režimo pažeidimus, o Pravieniškių 2-ojoje sustiprinto režimo kolonijoje tos nuobaudos pasipylė kaip iš gausybės rago. S. Vilčinskas kolonijos administracijos darbuotojams nuolat įkliūdavo girtas arba veikiamas narkotikų, mušdavo kitus nuteistuosius, nesiskaitė su kolonijos darbuotojais, siuntė juos velniop ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Palaikė ryšius su neformalia nuteistųjų grupuote, buvo priklausomas nuo šios grupuotės lyderių. "Zonos" žargonu tariant, S. Vilčinskas buvo tikras "bachūras".
Ir šėtonas, ir angelas
Nežiūrint viso gausaus nuobaudų kraičio, šių metų liepos mėnesį kolonijos administracija parašė teikimą Kaišiadorių apylinkės teismui, kad S. Vilčinskas būtų lygtinai atleistas nuo likusios 1 metų ir keliolikos dienų bausmės kaip pasitaisęs ir gerai besielgiantis. Šiame teikime yra būrio, kuriame atliko bausmę S. Vilčinskas, viršininko parengta ir kolonijos direktoriaus dviejų pavaduotojų parašais patvirtinta charakteristika. Joje konstatuojama, koks baisus drausmės ir vidaus tvarkos taisyklių pažeidinėtojas anksčiau buvo S. Vilčinskas, paminėta, kad tų pažeidimų buvo net 33. Iš jų 24 kartus taikytos įvairios nuobaudos, o 9 kartus apsiribota auklėjamojo pobūdžio pokalbiais.
Savo paaiškinimuose S. Vilčinskas arba neigė kaltę, arba teisinosi esąs visiškai priklausomas nuo grupuotės, kuriai priklauso, lyderių. Tačiau pastaruoju metu, kaip rašoma charakteristikoje, S. Vilčinskas pasikeitė - "rado savyje jėgų savo asmenybės ir elgesio korekcijai, nustojo pažeidinėti režimą, suprato savo klaidas, ėmė aktyviai dalyvauti būrio visuomeninėje veikloje, taip pat ėmė lankyti teisinio bei dorovinio švietimo užsiėmimus, kino filmus, koncertus". Laisvalaikiu S. Vilčinskas skaitė grožinę literatūrą, sportavo, žiūrėjo televizijos laidas, o taip pat palaikė aktyvius ryšius su laisvėje esančiais artimaisiais. Vaikščiojo švarus, nusiprausęs ir tvarkingas. Todėl prieš pat surašant šį teikimą, kurio antroji dalis atrodo taip, lyg asmuo būtų teikiamas valstybiniam apdovanojimui gauti, S. Vilčinskui būrio viršininkas dar įrašė padėką už gerą elgesį. Tiesa, charakteristikos pabaigoje esama ir šiek tiek objektyvumo - konstatuojama, jog S. Vilčinsko elgesys apskritai yra sunkiai prognozuojamas ir priklauso nuo to, kokioje aplinkoje jis yra ir su kokiais asmenimis bendrauja.
Dokumentus galima išplėšti iš bylos
Prie teikimo prisegta ir pažyma, kurioje sakoma, kad S. Vilčinskas organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms nepriklausė ir ryšių su tokių grupuočių nariais nepalaikė. Sprendžiant iš dokumentų, toks stebuklingas S. Vilčinsko "pasitaisymas" įvyko likus lygiai metams iki tos dienos, kai įstatymai leidžia išeiti iš kolonijos anksčiau laiko. Mat per metus automatiškai pasinaikina visos anksčiau skirtos nuobaudos, jos laikomos negaliojančiomis. Taip viskas atrodo pagal popierius. Iš tiesų daugelis kalinių, kuriems artėja lygtinio paleidimo terminas, stengiasi negauti nuobaudų, nes visiems norisi kuo greičiau į laisvę. Tačiau turint jų tiek, kiek turėjo S. Vilčinskas, visus metus negauti nė vienos - sveiku protu nesuvokiamas dalykas. Kaip ir tai, kad vienai iš aukštesniųjų kolonijos kastų priklausantis kalinys staiga nutraukia ryšius su savo vadinamąja neformalia grupuote ir ima lankyti kažkokius dorovinio auklėjimo kursus. Praktiškai būna kiek kitaip. Atėjus lygtinio paleidimo terminui, būrio viršininkui kalinys arba jo artimieji duoda gerą "dovanėlę". Tada jis eina į kolonijos įskaitos skyrių, kuriame saugomos visų kalinių asmens bylos. Tose bylose būna tvarkingai susegti visi nutarimai apie tam kaliniui paskirtas nuobaudas. Paėmęs reikiamą bylą, tasai būrio viršininkas paprasčiausiai išplėšia nutarimus apie nuobaudas, kurios buvo skirtos per pastaruosius metus. Ir viskas. Labai norint, patikrinus krūvą popierių, gal ir būtų galima atsekti tokio veiksmo pėdsakus ir pareigūną demaskuoti, tačiau paprastai niekas tokiais dalykais neužsiima. Taigi, nelikus nuobaudų, užtenka parašyti charakteristiką, dar kokią padėką įrašyti ir įteikti teismui.
Apsimetėlis?
Jokiu būdu negalima kategoriškai teigti, kad S. Vilčinsko atveju taip ir buvo padaryta, nes niekas neleis korespondentui knistis kolonijos popieriuose ir ieškoti įrodymų. Tačiau tokie pamąstymai bent jau logiški. Beje, taip ir nepavyko sužinoti, kiek nuobaudų S. Vilčinskas turėjo iš tiesų. Teikime teismui minimos 33, prie to teikimo prisegtoje pažymoje - 36, o Biržų pataisos reikalų inspekcijoje turima duomenų apie 39.
Pravieniškių 2-osios sustiprinto režimo kolonijos direktorius Alekas Morozovas "Akistatai" negalėjo kategoriškai paneigti, kad pažeidinėjantis režimą kalinys gali išeiti anksčiau laiko su "nešvaria" būrio viršininko pagalba, tačiau suabejojo, ar taip gali būti. Sužinojęs, kad "pasitaisęs" S. Vilčinskas laisvėje nepadaręs nusikaltimo ištvėrė tik mėnesį, A. Morozovas konstatavo, kad jis buvo apsimetėlis, prisitaikėlis ir kolonijos administraciją apgavo.
Namuose nemiegojo iš principo
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininkas G. Kaulakis išnagrinėjo kolonijos teikimą ir nutarė paleisti S. Vilčinską anksčiau laiko, įpareigojant jį dukart per mėnesį registruotis policijoje ir būti namuose nuo 23 iki 6 valandos kiekvieną parą. Liepos 10 dieną S. Vilčinskas buvo paleistas ir grįžo į Biržus. Čia jis pateko pataisos darbų vyr. inspektorės Dalios Mukienės žinion. Pasak pareigūnės, S. Vilčinskas labai skyrėsi nuo kitų savo "kolegų" - buvo ypatingai įžūlus ir keistai elgėsi. Atėjęs į kabinetą, jis nenusėdėdavo vietoje, nuolat vaikščiojo nuo durų prie lango, stvarstė nuo inspektorės stalo įvairius daiktus. O teismo įpareigojimų būti naktį namuose S. Vilčinskas net neketino vykdyti, gal net sąmoningai juos ignoravo. Per pusantro mėnesio pareigūnai nerado jo namuose nurodytu laiku keturis kartus. Tikėtina, kad jei dažniau būtų tikrinę, tų kartų būtų buvę ir daugiau.
Koja - komisarui į nosį
Ir štai vieną naktį, kai turėjo būti namuose, S. Vilčinskas stovėjo Biržų centre esančioje maisto parduotuvėje "SPAR" ir valgė ledus. Į šią parduotuvę nusipirkti cigarečių atėjo atostogaujantis Biržų viešosios policijos komisaras Valentinas Mikėnas ir atsitiktinai tuo pat metu prie parduotuvės sutiktas taip pat atostogaujantis kriminalinės policijos jaunesnysis inspektorius Rimantas Ruplėnas. Įėję vidun, pareigūnai išvydo jaunuolį, kuris valgė ledus ir siūlė pardavėjoms čiulpti jo lytinį organą. Vyrai bandė sudrausminti S. Vilčinską. Tada jis atsisuko, trenkė į žemę ledus ir išvadino abu policininkus gaidžiais, ėmė spardytis. Tada R. Ruplėnas užstojo duris, o V. Mikėnas paskambino į komisariatą ir paprašė pagalbos. S. Vilčinskas susigrūmė prie durų su R. Ruplėnu ir išsiveržė lauk. Išbėgo iš parduotuvės ir abu policininkai. S. Vilčinskas ėmė spardytis ir pataikė V. Mikėnui į nosį, iškart pasipylė kraujas. S. Vilčinskas puolė bėgti centrine gatve, tačiau tuojau pat privažiavo kelių policijos ir apsaugos policijos ekipažai, kelias bėgliui buvo užblokuotas pareigūnų automobiliais. Tačiau ir tada S. Vilčinskas nepasidavė - kelių policininkui Remigijui Venslovui įkando į ranką, o jaunesniajam apylinkės inspektoriui Vidmantui Vaičiuliui spyrė į ranką, sužalojo pirštą.
Dar paūš laisvėje
Galop S. Vilčinską pavyko sulaikyti ir nuvežti į komisariatą. Čia jis išsiblaivė laikino sulaikymo kambaryje ir buvo paleistas. Netrukus pataisos reikalų inspektorė parašė teikimą, kad teismas grąžintų S. Vilčinską į koloniją. Artimiausiu metu bus iškelta baudžiamoji byla dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams. Tad S. Vilčinskui gresia vėl keleri metai nelaisvės ir jis tai žino. Tuo tarpu jam sudaryta galimybė pasislėpti ir daryti naujus nusikaltimus. Kodėl? Pasirodo, sulaikyti asmenį 48 valandoms reikia tam, kad būtų iškelta baudžiamoji byla. O bylą dėl pasipriešinimo policijai gali iškelti tik prokuratūra, kai jai pateikiama policijos surinkta medžiaga. Toje medžiagoje turi būti įrodyta, kad sulaikymo metu S. Vilčinskas nepakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams ir sulaikomas priešinosi. Kad būtų įrodytas tų reikalavimų teisėtumas, turi būti įrodytas smulkaus chuliganizmo faktas parduotuvėje. Kad šis faktas būtų įrodytas, turi būti pateikta medžiaga teismui ir jis S. Vilčinskui skirtų baudą arba administracinį areštą. Visa ši procedūra gali trukti vidutiniškai savaitę. Per tiek laiko S. Vilčinskas turi apsispręsti, ar leistis sulaikomam ir uždaromam į kamerą, ar pasislėpti ir dar paūžti laisvėje.
Sužalojo - pats kaltas
Beje, baudžiamoji byla S. Vilčinskui bus keliama tik dėl jo pasipriešinimo uniformuotiems policijos pareigūnams, bet ne V. Mikėnui ir R. Ruplėnui. Mat nors juos Policijos įstatymas įpareigoja ir ne tarnybos metu užkirsti kelią nusikaltimui ar chuliganizmui, tačiau prokurorai vadovaujasi kitais įstatymais - jei policininkas ne tarnyboje, tai incidentas gali būti traktuojamas kaip abipusės muštynės ir pareigūnas dėl savo sužalojimo gali kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. R. Ruplėnui taip jau buvo atsitikę. Kai prieš metus jis dalyvavo Rinkuškiuose vykusioje šventėje, buvo ne tarnyboje, su šeima. Vienas vaikinas ėmė švaistytis peiliu ir R. Ruplėnas nusprendė įsikišti, bet gavo peiliu į koją ir į sprandą, turėjo pagulėti ligoninėje. Tam vaikinui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl chuliganizmo, Biržų teismas nuteisė jį laisvės atėmimu. Tačiau Aukščiausiasis Teismas nuosprendį pakeitė ir nuteistąjį paleido į laisvę. Mat nuspręsta, kad tas vaikinas tik gynėsi nuo jį puolančių jaunuolių, o policininkas apskritai ne laiku ir ne vietoje pasimaišė, todėl dėl savo sužalojimo teturi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.
