Dainorių kaime (Marijampolės apskr.) gyvenanti namų šeimininkė Dalė Radzevičienė ( 49 m.) nutarė pabandyti Lietuvoje kiek neįprastą veiklą - auginti stručius. Dalės teigimu, tai - malonumas pačiai ir egzotika prašaliečio akiai.
- Kodėl jums kilo mintis savo ūkyje auginti stručius?
- Su vyru ir dviem vaikais, kurie dabar jau suaugę, visą laiką gyvenome Marijampolėje. Atrodė, miestas yra nepakeičiama gyvenamoji vieta - neturėjome jokio sodo, nebuvome linkę prie žemės ūkio darbų. Mano vyras Justinas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, o aš - namų šeimininkė. Kartą su juo leidausi į kelionę ir Švedijoje patyriau tai, ką pasakose vadina stebuklu - pamačiau nuostabaus grožio kaimą: sutvarkytuose spalvinguose plotuose išdidžiai lakstė stručiai, kuriuos iki tol buvau mačiusi tik per televiziją. Užsidegiau: negi mano kiemas irgi negali būti toks gražus? Kiek galvojau apie tai, tiek vaizduotėje mačiau ilgakaklius stručius. Parvykusi į Lietuvą pradėjau domėtis, ar čia yra stručių augintojų. Netrukus ir pati ėmiau auginti.
- Kiek ši egzotika kainuoja? Ar daug turite rūpesčių?
- Sakyčiau, tai gan brangi ir daug rūpesčių reikalaujanti egzotika. Pirkome juos iš Rokiškio rajono gyventojų mokėjome po 800 litų už kiekvieną. Visi šeši stručiukai tada buvo vos pusantro mėnesio - kalakutės dydžio paukščiai. Rūpinausi jais kaip vaikais. Po kelių mėnesių vienas strutis, Princas, nusilaužė koją - nelaimėlį teko suvalgyti. Strutiena, sakyčiau, yra jautienos skonio, raudonos spalvos. Dar po kurio laiko vienas ilgakaklis susirgo ir nugaišo. Dvi šeimos. Vasarą, pavasarį ir rudenį stručiai laksto lauke, o dabar, kai šalta - tvarte. Nors jie pakęstų iki trisdešimties laipsnių siekiantį šaltį, tačiau dabar lauko nemėgsta - gal bijo išsipurvinti, gal jaučia pavojų nusilaužti koją? Labai įdomu stebėti stručių bendravimą: kai visi geruoju, labai gražiai šoka - raito kaklus, vingiuoja, stypčioja kojomis kaip balerinos. Bet staiga gali kilti mūšis - nė nesuprasi, kuo nepasidalinta. Tada gali būti riesta ir tarp jų papuolusiam žmogui.
- Tai jau kriminalinis jūsų kasdienybės atspalvis...
- Užtat reikia žinoti, kaip su stručiais elgtis. Niekada nesimaišau tarp jų - bendrauju stovėdama nuošaly. Kadangi šie paukščiai pagarbiai vertina už save aukštesnį objektą, rankoje visada laikau iškėlusi dvišakį arba kartį. Pripratau ir nebesibaiminu. Sakot, mano gražuoliai augintiniai gali sudominti vagis? Nemanau, nes stručiai, nors laikomi žioplais padarais, nelinkę prisileisti nepažįstamus žmones. Taigi, vagišiams gali tekti patirti stručio spyrio jėgą...
