Pirma, kas ateina į galvą atvykus į Amaną - kad tai ne vienos įtakingiausių arabiškojo pasaulio valstybių sostinė, o mielas, jaukus kurortinis miestelis, kuriame gyvenimas teka nerūpestingai ir tingiai. Tačiau po kiek laiko pradedi suvokti, jog tokia nuomonė - klaidinga.
Amane populiarus štai toks anekdotas. Kartą vieną senuką iš provincijos atvežė į sostinę. Kai atėjo laikas grįžti namo, tas ryžtingai pareiškė: "Nenoriu grįžti į Jordaniją!"
Šalies vitrina
Taip, šiuolaikinis Amanas labai skiriasi nuo likusios Jordanijos. Jis vadinamas ir arabiškąja Florida, ir musulmoniškosios šalies kapitalistine vitrina. Ir tai visai suprantama: čia gyvena pati turtingiausia Jordanijos visuomenės dalis. Į akis krinta nepaprasta švara. Daug žalumos, gėlių, palei kelius auga medžiai. O Amano pakraščiai primena statybų aikštelę - Jordanijos sostinė išgyvena tikrą statybų bumą, prasidėjusį praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Ekspertai mano, kad statybų verslas čia pats perspektyviausias. Nekilnojamasis turtas sostinėje turi didelę paklausą, todėl tokio profilio firmų savininkai per porą metų tampa milijonieriais.
Mieste yra rajonų, kur pėstįjį sutiksi retai. Ir ne todėl, kad gatvė labai judri. Kalbama apie Amano pasididžiavimą, pačius prestižiškiausius jo rajonus - Abduną ir Sueifijė. Čia esantys ištaigingi privatūs europietiško stiliaus namai kainuoja milijonus dolerių, o jų savininkai gyvena ir plečia savo verslą Europoje, Amerikoje ir Persijos įlankos šalyse.
Abdune yra vila, prie kurios atveža visus ekskursantus, norinčius išvysti pasakiškos prabangos simbolį. Jos savininkas televizorių, automatinius garažo vartus ir kitokią buitinę elektroniką distanciniu pulteliu valdo būdamas... Amerikoje.
Užtat valstybiniai pastatai neretai atrodo labai kukliai. Buvome labai nustebę, kai išsiaiškinome, kad baltame name šalia mūsų viešbučio įsikūrusi Jordanijos vyriausybė.
Vagių turgus
Tačiau šiuolaikinė Artimųjų Rytų valstybės sostinė turi ir senamiestį. Jo akcentas - romėniškas amfiteatras, pastatytas dar II amžiuje ir visai neblogai išsilaikęs. Įėjimas į šį antikinį statinį, kuriame telpa 6 000 žmonių, nemokamas. Čia po paskaitų mėgsta rinktis jaunimas. Šalia amfiteatro įsikūręs arabiškas turgus. Vis dėlto Amano turgums iki Kairo arba Damako turgų toli kaip arbatinukui iki garvežio. Ypač temperamentu. Tačiau ir čia yra savų ypatumų. Kartą Ragadano rajone taksisto pasiteiravome, kaip vadinasi vietinis turgus. Tas atsakė: "Vagių turgumi". Pasirodo, smulkūs sukčiai ir kišenvagiai, kurių Amane nėra labai daug, čia pardavinėja nugvelbtus daiktus. Valdžia žino apie šį turgų, bet nesiima jokių priemonių.
Kaip ir Roma, Amanas įsikūręs ant septynių kalvų. Ant vienos iš jų, vadinamos Tvirtovės kalnu, išlikusi senovinė citadelė - aukščiausias miesto taškas. Kad pasiektum jį, reikia daugiau kaip valandą kilti serpantinu siauromis gatvelėmis, stačiais laiptais. Nuo tvirtovės kalno atsiveria nuostabi Amano panorama su bizantiškų šventyklų griuvėsiais ir žalumoje skendinčiais šiuolaikiniais pastatais, viešbučių ir bankų bokštais.
Minaretų bokštai
Ir vis dėlto jauti, kad Amanas - musulmoniškos valstybės sostinė. Apie tai primena minaretų vertikalės. Mečetės, pastatytos pagal originalius projektus, puošia miesto landšaftą. Įžymiausios - Abu-Dervišo ir karaliaus Abdulos I. Pirmoji mečetė šiek tiek išsiskiria iš islamiškosios šventyklų architektūros ir panaši į pasakišką bokštą. Antroji, pastatyta Abdulos, dėl savo turkio spalvos vadinama Žydrąja. Ji, amaniečių pasididžiavimas, buvo pastatyta praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Mieste visi žino, kad Žydrąją mečetę lanko valdantieji sluoksniai ir kiti karališkosios šeimos nariai.
Į užsieniečius hašimitų žemėje žvelgiama ypatingai. Tuo eilinį kartą galėjome įsitikinti apsilankę vienoje parduotuvėlėje Amano pakraštyje. Prisikrovę į krepšelį įvairių maisto produktų nuėjome prie kasos susimokėti. Išvydę čekyje pateiktą sąskaitą - 20 dinarų - sutrikome, tačiau parduotuvės vadybininkas, iš karto supratęs, jog mes nevietiniai, tuojau pat padarė mums 50 procentų nuolaidą.
Tuo metu mes jau žinojome, kad jei tave, beklaidžiojantį siauromis gatvelėmis, pakvies į nepažįstamą namą trečiojo aukšto balkonėlyje išgerti arbatos ir pasigėrėti vakarėjančio miesto panorama, stebėtis nereikia. Jordaniečiai mielai užmezga pažintis, bet tik tuo atveju, jeigu jūs - padorus žmogus. Kaip ir dauguma arabų, jie puikūs psichologai, sugebantys atpažinti žmogų iš žvilgsnio, gesto ir kitų europiečiams sunkiai suvokiamų niuansų. Bet tuo pat metu jordaniečiai - nepaprastai išdidūs žmonės.
Kryžkelėje
Skaitytojui tikriausiai jau seniai kilo klausimas: iš ko visi šie žmonės gyvena, juk, skirtingai nei kitos Arabijos pusiasalio šalys, Jordanija nėra naftos eksportuotoja? Greičiausiai atsakymas glūdi jordaniečių nacionalinio charakterio specifikoje. Gamta ne itin dosniai apdovanojo juos žeme, tačiau tuo, ką turi, naudojasi labai racionaliai.
Jau nebe pirmą dešimtmetį savų monarchų politikos dėka ši šalis yra stabilumo salelė konfliktų purtomuose Artimuosiuose Rytuose. Tuo labiau jog Jordanija įsikūrusi tarp dviejų įtampos žindinių - Irako ir Palestinos bei Izraelio. Kaip tik dėl to Amanas ir traukia užsienio verslininkus bei investuotojus.
Savo geografinės padėties dėka Jordanija atsidūrė tarsi Artimųjų Rytų kryžkelėje, kuria traukia šių dienų karavanai. Amanas tapo tranzitiniu punktu, per kurį palaikomi prekybiniai, ekonominiai ir visi kiti ryšiai su Iraku. Be to, didžioji dalis maldininkų, traukiančių į Saudo Arabiją ir kitas šventas arabų žemes, keliauja per Jordaniją.
Hašimitų karalystė - žemės ūkio šalis, eksportuojanti alyvą, odas, tabaką. Dideliais tempais vystosi aptarnavimo sfera, bankininkystė, smulkusis verslas, dėl to šalyje sėkmingai formuojasi vidurinioji klasė, stabilumo garantas.
Dauguma gyventojų, ypač Amane, turi savo verslą, duodantį nors ir kuklias, bet garantuotas pajamas. Vieni turi krautuvėles, kiti nuomoja vestuvinius limuzinus, žodžiu, kiekvienas vienaip ar kitaip verčiasi.
Vis daugiau pajamų gaunama iš turizmo. Čia atvažiuoja pailsėti turistų iš Europos ir Persijos įlankos šalių. Populiariausios istorinės vietos - Petra ir Džeraša, taip pat prabangūs kurortai prie Negyvosios ir Raudonosios jūrų. Čia, kur užgimė islamas, krikščionybė ir judaizmas, klesti religinis turizmas.
Penktas namas už kampo
Neseniai atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad pragyvenimo lygis per paskutinius trisdešimt metų labai pakilo. 1970 metais buvo užregistruota 22 000 nuosavų automobilių, o šiuo metu - daugiau kaip pusė milijono. Tačiau reikia pasakyti, kad tai nė kiek nepablogino sostinės ir apskritai šalies ekologinės situacijos. Šioje srityje Jordanija yra regiono lyderė, aplenkusi ne tik arabiškąsias kaimynes, bet ir Izraelį. Amaniečiai su pasididžiavimu sako, kad jų šalis ne veltui vadinama arabiškųjų rytų Šveicarija.
Kaip tikriausiai supratote, keliai čia taip pat puikūs. Automobilis gali skrieti 120 kilometrų per valandą greičiu, o keleivis to net nepastebės. Beje, automagistralėse greitį viršijančių automobilių nepastebėjome: jordaniečiai - ramūs žmonės, jeigu ir skuba, tai protingai. Jie mėgsta sakyti: "Skuba tik tas, kas niekur neskuba".
Įdomi detalė: vietinių vairuotojų orientyras - sankryžos, turinčios savo numerius. Amane gyvenome prestižiniame Džabalio Huseino rajone, netoli Karalienės Nur gatvės. Pirmąją dieną taksi grįždami namo vairuotojui ilgai ir nesėkmingai aiškinome, kur norėtume pakliūti. Ir tik po kurio laiko suvokėme, kad mūsų adresas - "ketvirtoji sankryža prie vyriausybės pastato". Reikia pasakyti, kad arabų miestams tai būdinga: nors gatvės ir turi savo pavadinimus, vietiniai gyventojai adresą mieliau "nupasakoja", o užsienietį, ieškantį kokio nors objekto, paprasčiausiai palydi.
2000 metais Jordanijos sostinės municipalitetas tarp gyventojų pradėjo oficialių gatvių pavadinimų ir namų numeracijos sistemos populiarinimo kampaniją. Priminsime, kad tokia sistema buvo patvirtinta dar 1965 metais, tačiau nuo tų laikų išaugusio miesto ir jo apylinkių žemėlapis labai pasikeitė: atsirado naujų namų, gatvių ir ištisų mikrorajonų. Todėl dabar merija norintiesiems gauti vairuotojo pažymėjimą įvedė papildomą miesto gatvių pavadinimų egzaminą.
Graži karalienė, protingas karalius
...O mūsų ekskursinis autobusas pasuka į sostinės šiaurinę dalį. Iš plakatų palei gatvę į mus žvelgia karalius Abdula ir karalienė Ranja. Abu jauni, besišypsantys. Graži pora. Važiuojame pro Jordanijos universitetą - pagrindinę karalystės aukštąją mokyklą. Išlipame studentų miestelyje. Universiteto teritorija milžiniška, fakultetų pastatus vieną nuo kito skiria parkas ir sodas. Sporto kompleksas niekada nebūna tuščias.
Šiemet Jordanijos universiteto vadovybė patvirtino naują grandiozinį planą - bus statomas naujas mokomasis korpusas. Kaip pasakojo universiteto prezidentas Abdula al Musa, 1 350 kvadratinių metrų plote ketinama įrengti 400 pačių šiuolaikiškiausių kompiuterių. Projektas kainuos per pusantro milijono dolerių, tačiau, kaip sakė vienas aukštas valdininkas, lėšų projektui, kurį palaimino pats karalius, visada atsiras.
"Mes gyvename informatikos amžiuje, todėl tokia svarbi sritis kaip aukštasis išsilavinimas be informacinių technologijų neišsivers", - įsitikinę universiteto vadovai. Beje, ir dabar ši aukštoji mokykla neblogai aprūpinta: 34 kompiuterių salės, studentų paslaugoms - per 1 300 kompiuterių.
Galima tiktai pridurti, kad internetinės kavinės Amane - tokia pat kasdienybė kaip ir saldumynų parduotuvėlės ar kirpyklos, o kainos visiškai priimtinos. Tai ir vėl karališkosios šeimos - karaliaus Abdulos II ir jo žmonos - nuopelnas. Jie patys yra aktyviausi savo šalies kompiuterizacijos propaguotojai - reikia juk pasivyti Vakarus.
