Remigijus RAINYS
Vasario pabaigoje Vilniaus rotušėje vykęs antrasis Vienos pokylis buvo ypatingas tuo, kad jį ignoravo nemažai šalies vadovų bei elito atstovų, o trumpam sužibusiomis iki tol išimtinai aukštuomenės pasilinksminimo žvaigždėmis tapo bedarbių pora iš Tauragės - Virginija ir Jonas. Pabandžius pasidomėti šios Lietuvos laisvės sąjungos Tauragės skyriaus lyderio Sauliaus Oželio suburtos bedarbių šokėjų poros likimu paaiškėjo, kad bent jau partnerei tolesnis gyvenimas tikrai nebuvo rožėmis klotas, o į aktyvesnę politinę veiklą ji neįsitraukė. Nors Lietuvos laisvės sąjungos pirmininkas Vytautas Šustauskas ir jau minėtas Saulius Oželis, pasitelkę Virginiją ir Joną, norėjo išreikšti protestą prieš, jų nuomone, netinkamas pasiturinčių žmonių išskirtinumą demonstruojančias laisvalaikio praleidimo formas, tačiau jų išrinkti bedarbiai į pasiūlymą dalyvauti pokylyje reagavo labai rimtai.
Nors ir ne prie altoriaus eiti
Virginija prisiminė, kad pradžioje bandė atsikalbinėti nemokanti šokti aukštuomenės "baliuose" šokamų šokių ir net nemėgino jų skubiai mokytis. Gerokai rimčiau moteris sakosi suabejojusi dėl kelionės, kai daugiau sužinojo apie savo būsimą partnerį. Virginijos neišgąsdino nei Jono išvaizda, nei šiek tiek vyresnis amžius, tačiau smarkiai sujaudino jo prisipažinimas, jog anksčiau turėjo ne visai malonių reikalų su teisėsauga. Tačiau kai rėmėjai pasakė, kad vykti į pokylį - tai ne prie altoriaus eiti, Virginija pasiryžo ir drąsiai apsivilko jai išnuomotą puošnią violetinio atlaso suknelę, apsiavė prie jos priderintus naujutėlaičius batelius. Beje, už tai, kad žiemą įsigijo brangius, greičiau pavasariui tinkančius batelius, moterį gerokai išbarė tuo metu kūdikio besilaukusi 23 metų dukra Denisa, pamaniusi, jog šeimai ir taip stokojant pinigų toks pirkinys tikrai nereikalingas, tačiau sužinojusi, kur važiuoja mama, tapo karščiausia šio sumanymo rėmėja.
Pasijuto pasakos Pelene
Taigi į Vilnių Virginija išsiruošė pasipuošusi, tačiau su nelabai jai simpatišku partneriu. S. Oželis patvirtino, kad Jonas buvo vienintelis iš tuo metu nakvynės namuose gyvenusių bedarbių, sutikusių vykti į Vienos pokylį, tad jokių galimybių skubiai keisti Virginijos partnerį nebuvo. Moteris tikino, kad net prie namų, ilgokai belaukiant kelionės pradžios, kai ji pasiskundė, jog sušalo kojas, Jonas pasirodė nelabai jautrus, nes gana nemandagiai pasiūlė lipti šildytis į automobilį. Pokylyje nuotaiką pataisė labai nuoširdžiai bedarbių porą globojusi Globėjų komiteto pirmininkė Birutė Vizgirdienė su vyru Rimtautu. Ponai Vizgirdai nedrąsius svečius, atvykusius iš toli, ne tik vaišino sumuštiniais ar šampanu, bet ir aktyviai bendravo, neleido pasijusti atstumtaisiais. Jonas su Virginija sušoko tik kelis šokius, tačiau pastarajai, beveik kaip tai pasakos Pelenei, nuo naujo batelio nukrito metalinis papuošimas. Tiesa, Virginija batelio puošmeną susirado pati, tačiau prireikė net "Akistatos" korespondentų įsikišimo, kad Tauragės batsiuvystės meistrai pagaliau įvykdytų dar pavasarį jiems duotą tikrosios Vienos pokylio dalyvės užsakymą ir sutaisytų batelį. Ketvirtajai valdžiai aktyviai tarpininkaujant, avalynės taisyklos lentynoje gerokai apdulkėjusi Virginijos kurpaitė buvo nuvalyta ir sutaisyta per penkiolika minučių. Vos dviejų litų vertės "operacijai" prireikė gerokai daugiau nei pusmečio.
Po linksmybių gavo darbą
Gerokai palankiau likimas klostėsi Jonui, nors po pokylio sugrįžus į Tauragę Virginija paprašė, jog ją prie namų išleistų pačią pirmą, gal būt kvietimo išgerti kavos tikėjęsis jos partneris dėl kito pasimatymo susitarti nesuspėjo ir turėjo traukti į netoliese esančius nakvynės namus. Ponas Jonas dar buvo tik pradėjęs su bičiuliais aptarinėti nuotykius Vilniuje ir dalinti interviu pikantiškų naujienų ištroškusiai žiniasklaidai, kai sulaukė pasiūlymo iš paslaptingo darbdavio ir skubiai išvyko tarsi saugoti kažkokios sodybos ar dirbti kažkokius kitus darbus lyg Vilniaus, lyg Raseinių rajone. Tikslesnių žinių apie Joną negalėjo suteikti nei anksčiau juo besirūpinę nakvynės namų ir socialiniai darbuotojai, nei Lietuvos laisvės lygos Tauragės skyriaus aktyvistai.
Šlovės vaisiais pasinaudoti nesuspėjo
Kurį laiką populiarumo netrūko ir Virginijai, jos nuotraukos puikavosi ne viename periodiniame leidinyje. Gatvėje ją dažnai užkalbindavo ar bent smalsiu žingsniu nulydėdavo ne vienas pažįstamas ir net visiškai anksčiau nematytas tauragiškis. Deja, nuotraukos, kurioje būtų nusifotografavusi su puošniaisiais rūbais, savo albume Virginija taip ir neturi, nes, nors ir buvo žadėję, nė vienas fotokorespondentas jos taip ir neatsiuntė. Po kurio laiko moteris pasiteiravo, ar negalėtų vėl labai trumpam išsinuomoti tąkart vilkėtą suknelę, kad galėtų ja apsirengusi įsiamžinti. Štai tuomet ir įvyko nedidelis stebuklas, nes šis atlasinis vakaro drabužis jai buvo padovanotas. (Kaip, beje, ir Jonui labai tikęs pokylyje vilkėtas kostiumas.) Dar labiau Virginiją pradžiugino tegul ir laikinas, tačiau pagaliau gautas darbas. Tauragės savivaldybės ir Darbo biržos rūpesčiu moteris buvo priimta tris mėnesius dirbti viešuosius darbus, todėl ankstyvą rytmetį "Vienos pokylio karalienę" tauragiškiai atpažindavo stropiai šluojančią gatvę. Virginija tikina, kad jos tai anaiptol nežemino, nes darbo pagal kadaise įgytą specialybę Tauragėje gauti neįmanoma. Miesto tarybos nario Sauliaus Oželio tikinimu, jis dėjo daug pastangų, kad įdarbintų Virginiją, tačiau dailiosios lyties atstovėms įsidarbinti Tauragėje beveik nėra jokių vilčių. Moteris mielai važiuotų į Kauną, kur, jos žiniomis, vis dar veikia viena kita lengvosios pramonės įmonė, ir vien tik už stogą virš galvos rūpestingai slaugytų bet kokius nesveikuojančius seneliukus, o laisvu laiku dirbtų audėja ar verpėja. Trumpas, vos vieną vakarą trukęs "realybės šou" "Vienos pokylis" nepadarė kukliosios bedarbės tokia žvaigžde, kaip bet kurios LNK laidos "Baras" dalyvės, ir šalies televizijos bent jau iki kito Vienos pokylio jos beveik neprisimena, o darbdaviai neskuba vienas per kitą siūlyti bent jau nuolatinės darbo vietos.
Didžiausias stebuklas - anūkės gimimas
Dalyvavimą Vienos pokylyje Virginija įvardina tik trečiuoju pagal svarbą jos gyvenimo įvykiu. Šokius Vilniaus rotušėje moteriai visiškai nustelbė anūkės Inesos gimimas šių metų lapkritį ir, žinoma, jos dukros Denisos gimimas. Po seniai įvykusių skyrybų su Rusijoje likusiu gyventi vyru į Lietuvą su Denisa ant rankų sugrįžusi Virginija savo likimo nekeikia, nors baiminasi už kuklų vieno kambario butą susikaupusių kelis šimtus litų siekiančių skolų. Iš pašalpos gyvenanti bedarbė tikina, jog nors ant Kūčių vakarienės stalo veikiausiai negalės padėti tradicinių dvylikos patiekalų, tačiau pasistengs kuklaus maisto pagaminti su didele meile ir būtinai užsivilks pokylį jai priminsiantį rūbą. Vilties sutikti gyvenimo jai skirtą švelnų ir rūpestingą draugą vis dar neprarandanti moteris mielai vyktų ir į dar vieną pokylį, nors neneigia nesanti fanatiška šokių mėgėja. Virginija labai nusivylusi Tauragės kultūros namuose sekmadieniais rengiamais vyresnio amžiaus žmonių šokiais, kuriuose vyrų gerokai mažiau negu tarpusavyje gana aršiai konkuruojančių damų. O ir atėję šokėjai dažniausiai gerokai atsiduoda alkoholiu. Galimo gyvenimo draugo Virginija ieškojo ir anksčiau, net kelis kartus siuntė savo fotografiją į Kaune veikiančią pažinčių agentūrą. Su pirmuoju atsiliepusiu kandidatu į jaunikius iš Vokietijos moteris susitikti atsisakė, nes išsigando pastarojo profesijos. Kažkodėl Virginija įsitikinusi, kad mėsininkas tikriausiai bus grubus ir storžievis, o su tokiu ji tikrai negalėtų gyventi. Nepasisekė ir kitą kartą, mat agentūros siūlomam bičiuliui viešint Kaune, namuose netikėtai susirgo dukra ir Virginija į sutartą pasimatymą nenuvyko. Melavo ir trečias kartas, mat iš anksto pažadėjęs aplankyti vokietis Tauragėje taip ir nepasirodė. Ar dar bandys ieškoti savo pasakų princo, Pelenės vaidmenį jau išbandžiusi bedarbė neprisipažino, tačiau leido suprasti, kad nuostabiosios suknelės ir pagaliau sutaisytų batelių nenorėtų vien slėpti spintoje...
