Daiva NORKIENĖ
Buvęs garsus futbolininkas, anksčiau vadovavęs Lietuvos futbolo federacijai, Vytautas Dirmeikis artėjančių švenčių turėtų laukti su nerimu: kokių permainų jo gyvenime atneš Naujieji? Mat Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje ponas Vytautas kaltinamas tyčiniu apysunkiu kūno sužalojimu.
Šiemet, antrąją Naujųjų metų dieną, sausio 2-ąją, į Vilniaus universitetinę greitosios pagalbos ligoninę buvo atvežta Irena Dirmeikienė (52 m.). Moteris dėl galvos sumušimo buvo paguldyta į chirurginį skyrių. Moters kūnas ir veidas buvo sėte nusėtas kraujosruvų, jai skaudėjo galvą, pykino, buvo pakilusi temperatūra. Ligonė medikams paaiškino, kad ją namuose Nemenčinėje sumušė vyras. Tad, kaip liepia įstatymai, medikai oficialiu raštu apie įvykį pranešė Vilniaus rajono policijos komisariatui. Tačiau kai pareigūnai atskubėjo moters apklausti, ši pareiškė savo buvusiam vyrui V. Dirmeikiui neturinti jokių pretenzijų ir pareiškimo policijai tikrai nerašysianti.
Apmaudu, tačiau "neturėti pretenzijų" nūnai įpratusi didžioji dalis moterų. Jeigu auką kas nors keturiasdešimčia smūgių "subaladotų" gatvėje, tai šios pirmas natūralus noras būtų skriaudiką išaiškinti ir nubausti. Tačiau žmonos ir mylimosios yra tarsi kažkokia atskira aukų "kategorija", kuriai būdinga tyliai susitaikyti ir atleisti. Ir jeigu ne policijos pareigūnų principingumas, šios baudžiamosios bylos iš viso galėjo nebūti.
Šio rašinio herojė ligoninėje gydėsi iki sausio pabaigos, taigi ilgiau negu tris savaites. O tai reiškia, kad jai buvo padarytas apysunkis kūno sužalojimas. Tačiau kankintoją ketinę nubausti pareigūnai ir vėl susidūrė su aukos "pasipriešinimu". Policijai prašant nuvykti pas teismo medicinos ekspertus, I. Dirmeikienė griežtai atsisakė. Beliko apie sužalojimų sunkumą spręsti iš ligonės ambulatorinės kortelės įrašų. Teismo medicinos ekspertė J. Gincman netrukus pateikė išvadą: "I. Dirmeikienei padarytas apysunkis kūno sužalojimas".
I. Dirmeikienė, apklausiama kaip liudytoja, atsakė į visus pareigūnų klausimus, tačiau atsisakė dalyvauti akistatoje su savo kankintoju, motyvuodama tuo, kad "visa tai iš naujo išgyventi ir prisiminti būtų per daug sunku". Po įvykio praėjus pusei mėnesio V. Dirmeikis paliko buvusios žmonos namus ir išsikraustė į Vilnių. Ponia Irena motyvavo, kad jai, antrosios grupės invalidei, minėtas įvykis padaręs didelę dvasinę traumą, ji tapusi labai verksminga, sunkiai nusiramina. Panašu, jog ir ponui Dirmeikiui praėję Naujieji sveikatos nepridėjo, mat teismui jis pristatė pažymą, kad dėl jį apėmusios sunkios depresijos ilgokai gydėsi stacionare.
V. Dirmeikis (53 m.) prieš Temidę stovėjo ne vieną kartą. Tikriausiai kaltas ūmokas būdas. Kaip kitaip paaiškinti, kad inteligentiškas, aukštas pareigas ėjęs žmogus, vienos bendrovės vadybininkas, sportininkas nesusivaldo ne tik tarp keturių namų sienų, bet ir gatvėje. 2001-ųjų rugpjūčio 31 dieną Vilniaus rajono apylinkės teismas paskelbė nuosprendį, kuriuo V. Dirmeikis už piktybinį chuliganizmą nuteistas 6 mėnesiams laisvės atiėmimo, nuosprendžio vykdymą atidedant metams.
V. Dirmeikis 2001-ųjų vasario mėnesį Nemenčinėje išplūdo ir sumušė du asmenis. Pasirodo, vyriškis neblaivus atėjo į parduotuvę ir atsivedė (be pavadėlio ir antsnukio) didelį aviganių veislės šunį. Kai išsigandę žmonės ėmė murmėti, parduotuvės savininkas paprašė V. Dirmeikio gyvūną išvesti. Tačiau užuot paklusęs Vytautas savininkui sugurino nosį, paleido kraują ir dar išplūdo pačiais "maloniausiais" žodeliais. Po valandėlės grįžęs į tą pačią parduotuvę savininko mušeika, matyt, neberado, tačiau nutarė dar pridėti bent jau pardavėjai. Taigi išplūdo ir sumušė veidą pardavėjai Jelenai.
Kodėl vyriškis, kuriam metus po pirmojo nuosprendžio derėjo būti itin švelniam ir doram, ryžosi sužaloti ir žmoną, neaišku. Pasikalbėti su V. Dirmeikiu mums taip ir nepavyko. Užuot išgirdę jo požiūrį į smurtą prieš moteris ir apskirtai silpnąją lytį, sužinojome, kad buvęs Futbolo federacijos prezidentas su spauda apskritai nenori turėti reikalų.
