Albertas ONIŪNAS
Kaunietis verslininkas Viktoras Ramonas laisvalaikiu skraido. Lakūnu mėgėju jis tapo prieš ketverius metus, baigęs kursus Kauno aeroklube. Neseniai V. Ramonas Pietų Afrikos Respublikoje įsigijo keturvietį dvimotorį lėktuvą "Piper" ir pats atskraidino jį į Lietuvą. 17 000 kilometrų kelionė truko savaitę. Apie jos ypatumus ir kalbėjomės su lakūnu. Beje, prieš porą metų V. Ramonas patyrė avariją - jo pilotuojamas lėktuvas vos pakilęs nukrito į Kuršių marias. Pirmasis klausimas - apie tai.
- Ką dabar manote apie Nidos aerodromą?
.- Manau, kad būtina iškirsti dar apie 100 metrų ten augančio menkaverčio miško, kad kilti ir leistis būtų saugu. Aš patyriau avariją ne dėl kokios savo klaidos ar techninio gedimo. Ten viename pakilimo juostos gale - vanduo, marios, kitame - miškas. Jei kyli į miško pusę ir pradeda springti variklis, gali nesunkiai trenktis į medžius. Tąkart pagal vėjo kryptį man reikėjo kilti medžių pusėn, bet nusprendžiau, kad tai pernelyg pavojinga. Kilau marių link ir tik atsidūrus virš vandens stiprus vėjo gūsis bloškė mano "Socata" uodegą į šalį, lėktuvas neteko greičio, taip ir nusileidome į vandenį.
- Ar anksčiau esate buvęs Afrikoje? Koks įspūdis liko po apsilankymo PAR?
- Tai buvo pirmas kartas. Šiaip jau PAR yra civilizuota, gerai išsivysčiusi šalis. Įdomu tai, kad Pretorijoje, kur ir įsigijau lėktuvą, kai kurie namų kvartalai apjuosti tvoromis. Architektūriniu požiūriu tos tvoros gražios, tačiau viršuje dažniausiai yra spygliuota viela, arba paleista aukšta įtampa. Įvažiuoti į tokią teritoriją gali, tik susitaręs su vienu iš ten gyvenančių žmonių. Nežinau, kokio lygio ten nusikalstamumas, bet sprendžiant iš tvorų - didelis. Teko ir pačiam būti apiplėštam. Kadangi bandydamas lėktuvą apskridau visą šalį, lankiausi Keiptaune. Atvykęs į PAR gauni lankstinuką, kuriame įspėjama, kad miestuose važiuodamas automobiliu būtinai turi uždaryti langus ir užrakinti duris. O Keiptaune išvažiuodamas iš viešbučio trumpai šnektelėjau su durininku ir pamiršau uždaryti langą. Durys taip pat liko nerakintos. Ir jau pirmoje sankryžoje, kai stovėjau prie šviesoforo, užpuolė gal dešimt vaikų. Jie vienu metu atidarė visas keturias dureles ir čiupo kas po ranka papuolė. Prieky ir gale - automobiliai, niekur nepabėgsi. Gerai, kad buvome keturiese, tai ne ką spėjo pačiupti. Mano pusėje buvęs jaunasis plėšikas griebė už raktelių, tačiau spėjau sureaguoti. Tada jis čiupo GPS prietaisą, kurį naudoju ore ir žemėje. Jis skirtas navigacijai ir nemažai kainuoja. Tai štai su tuo prietaisu tas berniukas ir pabėgo. Aš pavažiavau į šalį, priėjau prie tų vaikų ir sakau, kad esu pasiruošęs prietaisą išsipirkti. Kitos išeities nėra - tas kaip bėgo, taip ir nubėgo, o kiti stovi per pagarbų atstumą - nepagausi. Laimei, jie nesuprato, kokia to GPS vertė, tai išsipirkau už kokius 5 procentus tikrosios kainos. Apskritai ten paplitęs vaikų reketas. Kai statai automobilį, būtinai prieina vaikas ir prašo pinigų - pasaugosiąs. Jei neduosi, vinimi perbrėš automobilio šoną. Vaikai prašo nemesti pinigų už automobilio stovėjimą į automatą, o duoti jiems. Jei kas norės užblokuoti ratus - jie sumokėsią. Vargu ar taip jie ir padarytų.
- Įdomu, kaip ilguose skrydžiuose sprendžiamos buitinės problemos - valgis, tualetas...
- Labai paprastai. Nevalgai, nes pavalgius norisi gerti, o atsigėrus - šlapintis. Bet jei jau užsinorėjai, pasinaudoji bet kokiu plastmasiniu buteliu, kurio kaklelis yra pakankamai platus. Yra specialūs buteliai "Happy John", tik jie yra nepigūs. Panašūs buteliai, tik su piltuvėlio formos kakleliu, skirti moterims. Vieną tokį parsivežiau į Lietuvą, parodžiau vyrams ir paklausiau, kas, jų manymu, tai yra. Vienas sako: tikriausiai deguonies kaukė. Šiaip jau tie dalykai nėra itin aktualūs. Paprasčiausiai skrydžio išvakarėse daug geri, kad organizmas prisisotintų skysčio, o iš ryto jau nieko negeri. Alkoholio vartoti negalima, nes po to troškina.
- Pakilote iš Pretorijos. Kaip sekėsi?
- Pirmasis nusileidimas buvo planuotas po šešių valandų skrydžio Namibijoje, Ondaguos mieste. Prieš skrydį sėdynės buvo sulankstytos ir sudėtos į bagažinę, nes buvo reikalingi papildomi kuro bakai. Mano paiperis yra šešių vietų, tačiau dvi galinės sėdynės skirtos vaikams, tad ir bagažui vietos nebelieka. Skrendant su bagažu keturi stambūs vyrai netilps, nes vietos liks tik dantų šepetukui ir kreditinei kortelei. Tad aš skridau vienas. Imti dar vieną lakūną reikštų atsisakyti 140 litrų kuro. Tokiu atveju skrydis būtų 800 kilometrų trumpesnis. Ondagua nusileidau sėkmingai. Ten iš manęs už kurą bandė išlupti penkis kartus brangiau nei jis kainuoja. Afrikoje tokie dalykai įprasti. Tačiau tai nėra kažkas ypatinga - Rusijos gilumoje lakūnai patiria tokių dalykų, kokių afrikiečiai nė nesapnavo. Aišku, nusiderėjau. Viešbutis pakenčiamas, jį saugojo automatais ginkluoti kareiviai. Kitas nusileidimo taškas - Gabonas. Tiesiausias kelias skristi - per Angolą, tačiau tai pavojinga, nes tos šalies vyriausybė nieko nekontroliuoja, išskyrus sostinę. Tai reiškia, kad ginklus turi visi, kas tik nori, ir šaudo kur nori. Prieš ketverius metus Dramblio Kaulo Kranto respublikoje buvo pašautas nedideliu lėktuvu skridęs vokietis. Lėktuvas nukrito, vokietis žuvo, o tą įvykį lakūnai iki šiol prisimena, todėl maršrutai pasirenkami labai atsargiai. Dėl to man nė minties nebuvo leistis Angoloje - virš šios šalies skridau tik kelis šimtus kilometrų. Oras buvo geras, jaučiausi kaip puikus taikinys. Radijo ryšio - jokio. Jei būtų tekę pašautam kristi, niekam nebūčiau galėjęs pasiskųsti, išskyrus poną Dievą. Bet viskas baigėsi laimingai.
- Kai kurie jūsų skrydžio etapai - po 10 valandų ore. Ar tai labai vargina?
- Ne. Yra autopilotas, visą laiką nebūtina laikytis įsikibus šturvalo. Sėdi sau, stebi prietaisus ir mąstai apie gyvenimo prasmę. Iki Gabono sostinės Libervilio buvo 2 300 kilometrų, skrydis - virš vandenyno. Gerai, kad mano paiperis - dviejų variklių. Kai virš vandens skrendi vienmotoriu lėktuvu, tai nuolat žvalgaisi kokio nors laivo, kad varikliui sustojus spėtum jo link nuplaniruoti. Gabonas - prie ekvatoriaus, ten be galo drėgna - jautiesi lyg būtum rusiškoje pirtyje su visais rūbais. Šlampa rūbai, dokumentai, rasoja prietaisai. Gana nemalonu. Šiaip jau Gabone viskas pakankamai civilizuota. Bemaž visą laiką vilkėjau lakūno uniformą, kurią Lietuvoje pasiskolinau iš vienos firmos. Afrikoje kiekvienoje šalyje turi gauti vizą, o tai - be galo ilgai trunkantis užsiėmimas. Yra tarptautinis susitarimas, kad lakūnai bet kurioje šalyje 24 valandas gali būti be vizos. Bet Afrika yra Afrika. Užtai jie, kai tik pamato lakūno uniformą, rodo didžiausią pagarbą, vadina kapitonu ir nereikalauja visiškai jokių dokumentų, nieko netikrina net muitininkai.
- Labiausiai korumpuota Afrikoje šalimi vadinate Malį...
- Taip, ten pinigų reikalauja visi, pradedant basakojais vaikais ir baigiant firmų vadovais. Jau aerodrome kažkoks vaikas pareikalavo pinigų už benziną. Nuo jo niekas nepriklauso. Vis tiek įpils, sumokėsi, tačiau prašo, ir viskas. Vienas aerodromo darbuotojas pasisiūlė nuvežti į viešbutį. Jo mašina - kažkas neįsivaizduojama. Pats seniausias zaporožietis geriau atrodo ir yra patogesnis. Nuvežęs prašo pinigų. Nemoku. Sakau, sumokėsiu, kai rytoj parveši į aerodromą atgal. Atvažiavo jis, o už kelionę pareikalavo 25 dolerių. Už tuos pinigus ten galima penkis namus nusipirkti - tokias trobeles šiaudiniais stogais. Pasiūliau 10 dolerių. Jis išdidžiai atsisakė ir numetė pinigus ant sėdynės. Nereikia? Ką gi, pasiėmiau savo dešimtinę ir nuėjau prie lėktuvo. Mauritanijoje leistis neteko, žinau, kad šalis pavojinga. Bet ten - Sacharos dykuma, todėl ir šaudyti į lėktuvą kaip ir nėra kam. Nebent būtų koks kontrabandininkų karavanas ir pamanytų, kad atskrenda policija. Bet nė vieno karavano nemačiau. Afrika man baigėsi Kanarų salose - nuo ten prasidėjo vakarietiška civilizacija. Keista, bet tame aerodrome, kurį pasirinkau, nebuvo aviacinio benzino, teko skristi į kitą salą.
- Palikus Afriką turbūt nebeteko patirti kokių nors nesusipratimų?
- Teko. Prancūzijoje sugedo lėktuvo autoatsakiklis. Pataisė, bet ore jis vėl sugedo. Vokietiją perskridau, o lenkai neįsileidžia. Teko tūpti Vokietijoje ir vėl remontuotis. Lenkų aviaciniai įstatymai yra patys bjauriausi Europoje. Skristi mano pasirinkta trasa Lietuvos link lenkai leidžia 300 metrų arba 4,5 kilometrų aukštyje, kai jau reikalinga deguonies kaukė. Ateityje žadu rinktis kitus maršrutus ir virš Lenkijos nebeskraidyti.
- Taigi skrydis buvo gera pramoga...
- Nepasakyčiau. Pramoginiam pasiskraidymui yra daug puikių vietų Europoje. Be to, tokiais nedideliais lėktuvais taip toli niekas neskraido. Tiesiog reikėjo parsiskraidinti, ir tiek. Aviacinio patyrimo prasme, žinoma, skrydis buvo labai vertingas.
- Ačiū už pokalbį, gerų skrydžių.
