Daiva NORKIENĖ
Vilnietė Erika M., porą mėnesių lankiusi "dvasinio tobulinimosi mokyklą", iki šiol nesupranta, kur buvo patekusi. Suvilioję Biblijos skaitymais ir kalbomis apie sielos tobulinimą, sektantai panoro merginą įtraukti į... seksualines orgijas. Pašiurpusi Erika ieškojo žmogaus ar institucijos, kuri jai padėtų kaip nukentėjusiai sektoje, tačiau tokio Vilniuje neatsirado. Tada paskambino "Akistatos" žurnalistei.
Mes išsiaiškinome: sostinėje ir kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose šiuo metu veikia dvi destruktyvios sektos, vykdančios "sielos išvalymo" ritualus, labiau primenančius seksualines orgijas. Viena šių sektų plinta iš Rusijos, o jos vienas lyderių savo gimtinėje ieškomas policijos, nes "platina Žmogaus imunodeficito virusą".
Lapelis troleibuse
Erika pabaigusi Darbo biržos organizuojamus kursus, gyventi į Vilnių persikėlė iš Raseinių rajono,. Graži šviesiaplaukė mergina gimtajame rajone ilgai negalėjo įsidarbinti, todėl tapusi kvalifikuota padavėja apsigyveno Vilniuje. Šiuo metu triūsia viename "greito maisto" restorane. Erika prisipažįsta, kad "per daug greit nutolo nuo savo šeimos ir aplinkos bei įgijo nepriklausomybę". Iš pradžių augusi šeimoje su broliu ir seseria, staiga liko viena nuomojamame bute. Nei tikrų draugų, nei patarėjų. Darbe - įžūlius pasiūlymus žarstantys klientai, namie - smalsi ir mėgstanti pabambėti šeimininkė.
- Aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau susirasiu ir tikrų draugų, ir savo vietą gyvenime. Tačiau nežinojau, kaip, - "Akistatos" žurnalistei prisipažino 19 metų pašnekovė. - Ir kai vieną dieną gavau tą lapelį, visai apsidžiaugiau.
Pilkšvas labai prasto popieriaus lapelis buvo perlenktas į tris dalis. Pirmajame "puslapyje" išspausdintas nespalvotas paveikslėlis: kryžius patekančios saulės fone, po kryžiumi klūpantys keli žmogeliai, o visa tai apglėbę stilizuoti angelo sparnai. Erika prisimena, kad tokių lapelių 16-ojo maršruto troleibuse visiems keleiviams padalino senyvo amžiaus šlubas vyras. Iš jo veido, iš to, kad nuolat prieš visus lankstėsi ir kažkaip nenatūraliai kartojo "telaimina jus Dievas...", Erikai susidarė įspūdis, kad žmogus nesveikas ir psichiškai. (Beje, to piliečio sektoje ji nematė, ko gero, šis buvo pasamdytas tik išplatinti agitacinius lapelius). Tą akimirką lapelių dalintojas ją netgi nuteikė kažkaip nemaloniai. Ji sakosi norėjusi popiergalio iš viso neimti arba jį išmesti. Bet kadangi taip nesielgė nė vienas kitas "troliko" keleivis, Erika, kaip ir visi kiti, įsikišo jį rankinėn ir... ilgam pamiršo. Tik po geros savaitės, pasijutusi liūdna ir vieniša, paėmė jį ir atidžiau perskaitė.
"Todėl Tau ir reikia mūsų"
Reikia pasakyti, kad sektos agitacija buvo profesionali. Iš pradžių paminėję Dievą, Bibliją, sielos apsivalymą ir kitus pakiliai nuteikiančius dalykus, sektantai net per du puslapius išspausdino anketą. "Jūsų nesupranta; jūs nerandate vietos gyvenime; jūs trokštate tobulinti dvasią; svajojate susirasti gerų draugų; jūs mylite Dievą ir norite pažinti jo artumą; jūs svajojate, kad gerai klostytųsi meilė ir verslo reikalai"... Ir kvailam aišku, kad į tokius klausimus teigiamai atsakytų 90 procentų tautos. Visi svajoja, trokšta, tikisi ir bent kartą gyvenime buvo nesuprasti ir neįvertinti.
- Kažin ką atiduočiau, kad visa tai išsipildytų, - tvirtina Erika. - Man ir šiandien vis dar nekaip sekasi. Iš minimalaus atlyginimo negaliu net telefono kortelių nusipirkti, kad bet kada galėčiau pasikalbėti su rajone likusiais namiškiais. O ką jau kalbėti apie keliones... Anketos gale buvo mane galutinai sugundžiusi frazė: "Jeigu bent į tris klausimus atsakėte teigiamai, tai jums tikrai reikia mūsų".
Paskutinis puslapis buvo skirtas rimtai susidomėjusiesiems. Beje, sektantai elgėsi gudriai: jie nebuvo paskelbę nei savo būstinės adreso, nei kontaktinių telefonų. Lapelio gavėjas turėjo pats parašyti, kas esąs, kur dirba, gyvena, kokio amžiaus, ir... išsiųsti laišką į kažkokią pašto dėžutę. "Mes patys jus susirasime", - skelbė sektantai.
Prijaukino per kelias savaites
Skambučio ilgai laukti neteko. Po poros parų sučirškė Erikos mobilusis. Kalbėjo moteris. Dievas išsirinkęs būtent ją, Eriką, ir ji būsianti apdovanota. "Aišku, jūs neturite to suprasti labai tiesmukai, - įspėjo pašnekovė. - Gerovė ir palaima ateis per maldą, bendravimą ir sielos išvalymą".
Erika buvo pakviesta susitikti prie "Akropolio", tada ją palydėjo į Šeškinės mikrorajone (adresas redakcijai žinomas) esantį vieną privatų butą.
- Pirmiausia, kas mane nustebino, tai "bažnyčios" lankytojų amžius, - pasakoja mergina. - Troleibuse lapelius dalino ir jauniems, ir seniems, ir netgi visai sukriošusiems pensininkams. Tačiau nemačiau nė vieno senesnio negu 40 metų. Sektantės dažniau būdavo jaunos, o sektos vyrai man beveik tiktų į tėvus. Nors, pavyzdžiui, mūsų ląstelėje (taip vadinosi sektos padaliniai) buvo ir du studentai.
Keista, tačiau Erika per du bendravimo mėnesius nesugebėjo išsiaiškinti nei sektos struktūros, nei valdžios, nei skaitlingumo.
- Supratau tik tiek: ji vadinasi "Dvasinio tobulėjimo mokykla". Jos susirinkimai vyksta privačiuose butuose, atskiromis grupėmis, kurių yra "gal dešimt", ir kurios per visus tuos du mėnesius nė karto nebuvo susiėjusios į vieną didelį susirinkimą, - pasakoja Erika. - Žinojau, kad sekta turi savo interneto puslapį, tūkstančius pasekėjų visame pasaulyje ir kad kasmet vis kitoje šalyje vyksta tarptautiniai sąskrydžiai. Kitais metais toks esą vyksiąs Rusijos mieste Sankt Peterburge.
Pirmosiomis dienomis merginai sektoje patiko. Iš jos niekas nieko nereikalavo (nei meilės, nei pinigų), jos bėdas labai maloniai išklausydavo, visi stengėsi patarti, paguosti. Maldomis baigdavosi kiekvienas susitikimas, tačiau religinės tiesos nebuvo brukamos įkyriai.
- Aš, pavyzdžiui, sužinojau, kad mano nuomojamo buto šeimininkė nėra bambeklė, o "tik vietos gyvenime nerandanti moteris". Todėl ją esą turiu suprasti ir užjausti. O mano vilnietis meilė (su kuriuo išsiskyriau, nes jis buvo intraveninis narkomanas), "turi vilties pasveikti", tik "tegul ateina pas mus".
Oficialūs sektos narių susitikimai vykdavo po tris kartus per savaitę. Į Šeškinėje esantį butą vakarais susirinkdavo iki septynių aštuonių žmonių. Pasirodo, butas buvo išsinuomotas metams. Jame oficialiai gyvena toji pati moteris, kuri Eriką pasitiko prie "Akropolio". Tai ląstelės vyresnioji Jelena. Iš pažiūros trisdešimtmetė. Dirba, kaip Erika suprato, keliose vietose - kaip buhalterė aptarnauja kelias smulkias firmeles, negalinčias sau leisti išlaikyti buhalterio etatą.
Beje, Erikai buvo padaryta maloni išimtis: pas Jeleną ji galėjo ateiti, skambinti tiek dieną, tiek naktį. Sulaukdavo ir užuojautos, ir patarimų. Kai Jelenai atsibodo nuolatiniai nuoširdūs pokalbiai iki išnaktų, Erikos "guodėjais" buvo paskirti du studentai - Viktoras ir Neringa. Šie nepasibodėdavo patys aplankyti merginą jos namuose, užsukdavo ir į "greito maisto" restoraną.
O paskui viskas ėmė vystytis neįtikėtinu greičiu. Per vieną susirinkimą Jelena pareiškė, kad jų "sesutei Erikai reikalingas gilesnis sielos apvalymas", nes jos problemos vis nesibaigiančios ir nesibaigiančios. "Dabar mes už tave melsimės", - sakė Jelena, ir visi turėjo paskui ją kartoti kažkokius savos kūrybos, bet labai įtaigius tekstus. Paskui visi gėrė vyną (Erika tai sektoje patyrė pirmąkart), nuo maldų ar vyno šiek tiek apsvaigo, ir pasidarė linksmiau.
- Tada sugulėme ant grindų ir, grojant lengvai meditacinei muzikai bei vadovaujant Jelenai, turėjome užsimerkti, atsipalaiduoti, - prisimena mergina.
Ji vis markstėsi, muistėsi, ir iš to buvo aišku, kad neatsipalaidavusi. Tada Jelena ėmėsi padėti: "Įsivaizduok, kad tu esi tešlos gniužulas, kad tavo kūnas susmukęs, šiltas ir minkštas. Dabar galvok apie kiekvieną savo kūno dalelę ir įsivaizduok, kad jos atpalaiduotos, šiltos, pagaliau karštos... Įsivaizduok, atpalaiduoti ir šyla, kaista tavo pirštų galiukai... Dabar keliai, dabar sėdmenys, pilvas, krūtinė"...
Kai Erikai iš tikrųjų fantastiškai atsipalaidavo, jai buvo patarta įsivaizduoti, kad nepaprasto žydrumo debesyse skraido su angelais. O paskui - kad puola lig pačių pragaro gelmių ir vėl kyla.
Tą kartą meditacijos tuo ir baigėsi. Mergina sektoje net kelis kartus užsiminė, kad po tokio apsivalymo visą savaitę jautėsi fantastiškai. Jai buvo atsakyta, kad tai tėra atsipalaidavimo pradžiamokslis, o tikrasis pažinimas ir sielos išvalymas prasidėsiąs vėliau.
Vieną šeštadienį sektantais giliai įtikėjusi mergina buvo pakviesta į kitą sektos butą Naujininkuose. Mediniame daugiabutyje netoli Nepilnamečių kolonijos Erikai atvėrė erdvią kilimais ištiestą patalpą. Mergina sužinojo, kad buto savininkas (šizofrenija sergantis vaikinas) šiuo metu išvyko gydytis ir maloniai "paskolino" savo apartamentus. Į butą, be Jelenos būrelio narių, atėjo ir visai nepažįstamų. Erika sako, kad čia susirinkę apie dvi dešimtis vyrų ir moterų. Daugiausia atėjo poromis, o Erika, kuriai artimiausi buvo Viktoras ir Neringa, glaudėsi prie jų. Jelena sueigą pavadino "Dievo mokinių" susiliejimu ir sielų apvalymu, tačiau jai nevadovavo. Mergina per langą pastebėjo, kaip iš taksi automobilio nešami maišeliai su gėrimais. Visiems buvo padalintos taurės, pripilta raudonojo vyno, kuris esą simbolizuojąs ne tik Kristaus kraują, bet ir meilę bei aistrą. Kambario interjere (apsilaupę tapetai, apipelijusios palangės) naujumu išsiskyrė kilimas ir ryškiai raudono trikotažo užuolaidos. Užtraukus jas kambarį užliejo jauki šviesa. Viena mergina pakampėse pridegiojo žvakių, smilkalų. Erika tik šiandien suvokė, kaip visa tai buvo primityvu ir kvaila. O prieš savaitę ji dar aklai tikėjo gyva patekusi vos ne į dangaus karalystę.
Palaikė trenkta
Šį kartą meditacijoms Šeškinėje vadovaudavusi Jelena tysojo ant kilimo drauge su visais. Viskam vadovavo nepažįstamas keturiasdešimtmetis vyriškis. Erika jau mokėjo atsipalaiduoti, lengvai įeidavo į transą ir užsimerkusi matydavo save lakiojančią su angelais, braidančią po rasotą žolę ir "išsilukštenančią iš ją kaustančio nuodėmių, purvo, bedievystės, abejingumo kiauto".
"O-o-ok", - ir pagal vadovo komandą "akmuo" nusirisdavo medituotojams nuo krūtinių.
Erika sako, kad jos atsipalaidavimas, matyt, nebuvęs tikras. Kai tik vyriškis prabilo apie sielų bei kūnų susiliejimą, visišką ir galutinį savo brolių ir seserų pažinimą, mergina sukluso.
- Aš tik nenorėjau pasirodyti nenormali, sutrukdyti visų meditacijai, - "Akistatai" tvirtino raseiniškė. - Todėl buvau užsimerkusi ir įdėmiai klausiausi. Ir staiga mano krūtinę palietė kažkieno, gulėjusio šalimais, ranka.
Atsimerkusi Erika atsisėdo ir pamatė, kad jos "psichologė", mokytoja ir patarėja Jelena, glamžosi su dešimčia metų jaunesniu kažkokiu vaikinu. Ėmė akimis ieškoti Viktoro ir Neringos - jie įsijautę bučiavosi. Žmogus, išdrįsęs paliesti ją pačią, irgi sėdėjo nustebęs dėl tokios jos reakcijos.
- Nežinau, ar ką nors sakiau, ar tyliai išslinkau į prieškambarį, - "Akistatos" žurnalistei tvirtino mergina. - Jaučiau, kad visi mane palaikė nenormalia. Kai gerai pagalvoju, tokia turbūt ir esu. Visiems guodžiausi gulinėdavusi su narkomanu, gyriausi pavykusiais ir nepavykusiais romanais, nuoga pozavau fotografui, kartais iš liūdesio permiegodavau su kokiu nors pirmu pasitaikiusiu restorano klientu, o išsigandau atsiduoti tiems, su kuriais dvasiškai suartėjau ir kurie mane porą mėnesių guodė ir palaikė...
Kas jie?
"Akistata" Erikai prižadėjo išsiaiškinti, kas tokie ją įtraukė į minėtą nemalonią istoriją. Tačiau tai padaryti, pasirodė, gana sunku. Pirma, nuvykę adresu, kur gyvena Jelena, iš kaimynų išgirdome, kad buto savininkai gyvena užsienyje, o nuomininkė - niekuo neišsiskirianti moteriškė. Bute nebūną nei triukšmo, nei barnių, o čia apsilankančių svečių kaimynai neskaičiuoją.
Su Naujininkų butu - dar blogiau. Minėtame mediniame name gyvena toks kontingentas, kad drąsiai pavadintum girtuoklių ir landynių rinkiniu. Apie orgijų salės savininką apsiblausę kaimynai žinojo tik tiek, kad "jam važiuoja stogas" ir kad jo tėvai šį pigų butuką nupirko tik todėl, kad atsikratytų "kartais pavojingo, kartais nusišnekančio" suaugusio sūnaus.
Teko kreiptis į religijotyrininkus. Pagaliau paaiškėjo: seksualinių orgijų organizavimu Lietuvoje įtariama vienintelė sekta - Ošo meditacijų centras. Tačiau šio centro vadovas (beje, buvęs universiteto profesorius) tai griežtai neigia.
- Įsiskaitykite jų įstatus ir suprasite, - "Akistatai" sakė vienas pavardės nenorėjęs skelbti religijotyrininkas. - Nauji nariai turi rašyti pasižadėjimus, kad neturės pretenzijų, jei jų sveikatai būtų padarytas neigiamas poveikis (ar kalbama ne apie AIDS - ?). Ir dar: kiekvienas privalo kas tris mėnesius tikrintis dėl ŽIV ir sektai pristatyti pažymėjimus, jog yra sveiki. Kaip manote, kam tokie pažymėjimai? O pasaulyje seniai žinoma, jog Ošo meditacijos centras rengia seksualines orgijas.
Ošo meditacijos centras į Lietuvos teisingumo ministeriją dėl religinės bendruomenės įregistravimo kreipėsi du kartus - 1997 ir 1998 metais. Abu kartus jų prašymas buvo atmestas. Kaip sužinojome iš Registrų departamento specialisto Donato Glodenio, ši destruktyvi sekta neprarado noro legalizuotis.
- Jų teisininkas kelis kartus skambino į ministeriją, klausinėjo apie registravimo galimybę, - sakė D. Glodenis. - Religinėms bendruomenėms taikomos mokesčių lengvatos, gal todėl jie ir trokšta tokio statuso? O šiaip tai net nėra religinė bendruomenė, o greičiau klientinis kultas. Religija ten nė nekvepia.
Kitas įdomus sambūris Vilniuje ir keliuose mūsų didmiesčiuose pastebėtas visiškai neseniai. Tai pavadinimus nuolat keičiantis Rusijoje gimęs judėjimas "Kelias į baltavandenę". Anksčiau šie sektantai vadinosi "Šambalos mokykla", "Radžniš centru", "Avicena", "Ezoteriniu ašramu Šambala", "Belovodije" ir kitaip.
Lietuvoje ši sekta veiklą pradėjo 2001 metų gruodžio mėnesį, taigi yra visiškai "jauna". Pernai į Lietuvą buvo atvykęs vienas šios sektos vadovų Pavelas Handžoko-Mamuto Iltis. Šis šauniai atrodantis jaunas vyrukas lyg niekur nieko smalsiems lietuvaičiams dėstė savo mokymo tiesas apie dvasinį ir kūniškąjį tobulėjimą, pamiršęs, kad savo tėvynėje yra ieškomas milicijos už alimentų nemokėjimą ir ŽIV platinimą.
1992 metais Novosibirsko gyventojas Konstantinas Rudniovas (vadovavęs kelioms smulkioms firmelėms) metė verslą ir pasivadino skambiu Šri Džnan Avtar Muni vardu. Būdamas vos 22 metų amžiaus jis parašė knygą "Kvailio kelias" ir įkūrė (kaip pats skelbiasi) geriausią pasaulyje dvasinio tobulėjimo mokyklą. Iki tol buvęs visiškai nežinomas, šiandien (praėjus vos dešimtmečiui) K. Rudniovas jau turi 10 000 pasekėjų visame pasaulyje. Ir lietuviai jo laukia ir priima kaip tikrą dvasinį mokytoją, nors gimtajame Novosibirske šiam gudruoliui (kaip teigia rusų spauda) iškeltos bylos už tai, jog įkūrė piliečių teises pažeidžiančią organizaciją. Daugybė tėvų kreipiasi į rusų teisėsaugą, kad padėtų rasti šioje sektoje prašapusius vaikus.
"Kelias į baltavandenę", anot Rusijos spaudos, prieš savo narius vartoja moralinę ir materialinę bei fizinę prievartą, sektantai gyvena vergijos sąlygomis, kelia sadistines orgijas. Beje, Lietuvoje platinamos "Kelio į baltavendenę" brošiūros kviečia pasinerti į rusiškąjį šamanizmą, ir... patirti kūno bei jausmų apsivalymo procedūrą išrinktųjų būryje.
"Tai įmanoma tik išrinktiesiems - pasinerti į visišką transą, pakeliauti po kitus pasaulius ir patirti seksualinį bei moralinį pasitenkinimą", - skelbiama brošiūrėlėje.
Kai apie šias sektas papasakojome Erikai, ji suabejojo, ar galėjo būti patekusi į "baltavandenininkų" arba "Ošo medituotojų" gretas. Mat pirmieji, be Dievo garbinimo, propaguoja šamanizmo idėjas (Erika nieko panašaus negirdėjo), taip pat jai girdint nė karto nebuvo minimas ir žodis "Ošas".
Lieka spėlioti, ar šie destruktyvūs sambūriai naujus narius visiškai įsileidžia tik įsitikinę jų patikimumu (tada ir atskleidžia tiesą apie save), ar Erika pakliuvo ant naujai besiformuojančios sektos kabliuko. Pagaliau net ir ne tai svarbu. Žiloje senovėje buvo rengiamos dievo Bacho (Dionyzo) garbinimo šventės, virsdavusios nežabotomis seksualinėmis orgijomis. Vyno prisisiurbę vyrai ir moterys surengdavo tokių pasilinksminimų, kad garsiausi pasaulio dailininkai buvo įkvėpti atkartoti tuos anaiptol nenuobodžius vaizdus. Bachanalijas įvairiais amžiais tapė garsiausi pasaulio menininkai.
Niekas per daug nepasikeitė ir šiais laikais. Tik sektantai seksualines orgijas praktikuoja nebe vyno dievo Bacho garbei, o negarbingai pasinaudoja krikščioniškojo Dievo vardu. O kodėl nepamėginus oficialiai įregistruoti Bacho garbinimo bendruomenės?
