Žuvęs sūnus reabilituotas motinos dėka
Irena ZUBRICKIENĖ
Prieš 4 metus Vilkaviškio priemiesčio kelyje įvyko eismo nelaimė, per kurią žuvo marijampolietis Evaldas Ivanauskas (21 m.). Jis buvo vienas iš 4 avarijos dalyvių. Dvejus metus įvykį sunkiai narplioję Vilkaviškio teisėsaugininkai galiausiai tyrimą nutraukė ir paskelbė: "Darytina išvada, kad vairavo E. Ivanauskas, kuris ir žuvo". Vaikino motina Virginija (47 m.), nuo pat pirmos dienos netikėjusi tokia versija, nenurimo - naujais prašymais, raginimais ir skundais moteris ėjo į priekį ir neseniai gavo atsakymą iš Kauno apygardos prokuratūros, kuriuo kaltės dėmė nuo žuvusiojo nuimta.
Ragina saugotis draugų
- Sako, yra tokia patarlė: "Dieve, apsaugok mane nuo draugų, o nuo priešų pats apsiginsiu". Ji labai tinka mano sūnaus Evaldo atveju, - tvirtai, tarsi tik po ilgų dvejonių būtų padariusi tokią išvadą, kalbėjo Virginija. - Tik draugų dėka Evaldas po mirties apkalbėtas ir apšmeižtas. Bet vaikinai, matyt, dar nežinojo svarbių gyvenimo tiesų: jie manė, kad žuvęs nekalba ir todėl negali apsiginti, tačiau jie pamiršo, kad dar gyva Evaldo motina, galinti pakovoti už sūnaus tiesą.
Evaldo Ivanausko draugai - tai jo bendraamžiai marijampoliečiai Mantas Valatkevičius ir Mantas Norkeliūnas. Dar vienas šios istorijos dalyvis - marijampolietis verslininkas Darius Dulskis (35 m.). Evaldas iki to vakaro jo nepažinojo, bet su abiem Mantais D. Dulskis buvo pažįstamas.
Kaip nustatyta Vilkaviškio policijos pareigūnų, tąkart Marijampolėje, kavinėje, į kompaniją susibūręs jaunų vyrų ketvertas vidurnaktį nutarė nuvažiuoti dar ir į Vilkaviškio kavinę. Iki šio miesto likus kelioms minutėms kelio, tiesiame ir sausame kelyje vairuotojo nesuvaldyta "Audi" nuvažiavo nuo kelio, kliudė medžius, vertėsi ir trenkėsi į žemę. Kai atvyko iškviesti policininkai ir medikai, E. Ivanauskas buvo iškritęs iš automobilio - jis buvo patyręs mirtinas traumas. Kiti 3 važiavusieji "audine" stovėjo ant kelkraščio - juos dar matė įvykio vietoje dairęsi pareigūnai, tačiau netrukus visi 3 pasišalino.
- Vėliau visi 3 avarijos dalyviai tvirtino, kad automobilį vairavo Evaldas, - sakė Evaldo mama. - To pakako Vilkaviškio pareigūnams, kad žuvusysis būtų pripažintas esąs kaltas, mat kitų įkalčių nebuvo surinkta.
Vedė motinos nuojauta
Anot Virginijos, automobilių remontu pastaruoju metu užsiėmęs ir savo šeimos kūrimo planais gyvenęs, su drauge Neringa jau ir atžalėlės laukęs Evaldas buvo tvarkingas, nuoširdus ir tyras žmogus. Išgėręs niekada nesėsdavo prie mašinos vairo. Tą dieną jis su Neringa buvo viešėjęs pas draugus, šiek tiek ragavęs alkoholio, tad grįžtant iš svečių vairavo Neringa. Ji pati nuvežė Evaldą ir į kavinę, kur tą vakarą koncertavo populiari dainininkė, nes neprieštaravo, kad Evaldas dar susitiktų ir pavakarotų su draugais. Likdamas kavinėje Evaldas padavė Neringai vairuotojo pažymėjimą ir pažadėjo netrukus grįžti.
- Gerai pažinodama savo sūnų, aš negalėjau patikėti, kad jis galėjo vairuoti svetimą automobilį neturėdamas teisių ir būdamas neblaivus, o dar lėkdamas dideliu greičiu, - sakė Virginija. - Antra, netrukus dar išgirdau, kad ir mašinos savininkas Dulskis, didelis greičio mėgėjas, nebuvo linkęs dalinti savo prabangaus automobilio kitiems - juolab nepažįstamam jaunuoliui. Ir trečia, iškart sužinojau, kad iš kavinės aikštelės naktį išvažiuojantį "Audi A8" vairavo Dulskis. - Tačiau Vilkaviškio tyrėjai buvo palankūs verslininkui. Negalėjau su tuo sutikti - mane lyg už rankos pirmyn vedė motiniška nuojauta.
Tik Virginijai apskundus Vilkaviškio prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį avarijos tyrimą, paskelbiant, jog vairavo žuvusysis, Kauno apygardos prokuratūra, pernykštį kovą nutarusi atnaujinti tyrimą, lyg pirštu bedė į Vilkaviškio policininkų darbo klaidas. Anot minėtos prokuratūros Sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokurorės Nijolės Žimkienės, vilkaviškiečiai kolegos, padėdami tašką, ne tik paliko ne vieną prieštaravimą, bet ir "nesiėmė priemonių nustatyti asmenį, vairavusį "Audi A8".
Klaidų - lyg iš gausybės rago
Vilkaviškio policininkų darbo klaidos pradėjo sėtis nuo pat pirmų įvykio tyrimo minučių. Pirmiausia niekas iš pareigūnų nepasirūpino iškart užfiksuoti, kas dar, be žuvusiojo, važiavo avariją patyrusiame automobilyje. Vėliau policininkas Algimantas Gumauskas aiškino per televiziją pamatęs avariją patyrusios mašinos savininką D. Dulskį ir atpažinęs, kad tai tas pats vyras, tragedijos naktį stoviniavęs įvykio vietoje, bet į pareigūną nesikreipęs. Visi 3 gyvi likę avarijos dalyviai pasiskubino naktį parvažiuoti į Marijampolę, bet nakvoti pasuko kažkodėl ne į namus. Kiek vėliau jie kreipėsi į medikus dėl patirtų sužalojimų, tačiau šiems melavo traumų priežastis - apie avariją neprasitarė: kas nuo laiptų nusivertęs, o kas aikštėje chuliganų užpultas. Kodėl melavo, jeigu jautėsi nekalti?
Šiems vyrukams savotiškai talkino ir įvykį pradėjusi tirti tyrėja Irma Kriščiūnienė - ji avarijos dalyvių pradėjo ieškoti tik po kelių dienų, nors mašinos savininkas buvo nustatytas iškart (įvykio vietoje aptiktas ir jo vairuotojo pažymėjimas), kaip ir jo pakeleiviai.
Prarastas operatyvus laikas, kaip manoma, pasitarnavo avarijos dalyviams puikia galimybe viską aptarti, apgalvoti, suderinti ir įsikalti į galvą. Jie visi ir šiandien tikina, kad vairavo Evaldas, nes esą jis vienintelis buvo blaivus, nors ekspertai lavono kraujyje aptiko 1,21 promilės alkoholio.
Policininkų pirminiu darbu liko nepatenkinti ir ekspertizių specialistai. Pagal pateiktus duomenis jie negalėjo aptikti jokių reikšmingų pėdsakų - nei ant automobilio vairo, nei ant mašinos sėdynių, nei ant žuvusiojo drabužių. Mat lipniąja juosta paimti pluoštų mikroobjektai, anot Vilniaus ekspertų, buvo netinkami - negarantuojantys ir laikini, o reikėję galimus pėdsakus rinkti nuoplovomis. Taigi ekspertams be jokių abejonių nustatyti, kas vairavo automobilį, nepavyko. Mašinos savininkas D. Dulskis, vos išgirdęs, kad jau žinoma, jog savo mašiną iš kavinės aikštelės išvairavo jis, tuoj pat sumetė, kad tikrai išvairavo, bet esą tuoj pat prie vairo leido Evaldą, nes pats jautėsi gerokai apsvaigęs. D. Dulskį pažįstantiems žmonėms neįtikėtina, kad jis savo mašinoje neva atsisėdo ant galinės sėdynės, už vairuotojo.
Mašinos savininko persėdimą viltasi paneigti arba įrodyti degalinės užfiksuotais vaizdo įrašais, nes buvo informacijos, kad iš kavinės "Audi A8" užvažiavo į degalinę. Tyrėja I. Kriščiūnienė čia patyrė fiasko: į vieną degalinę ji atvyko praėjus 3 savaitėms po avarijos, bet niekas su pareigūne nekalbėjo, nes esą neturėjo laiko, tik pasakė, kad vaizdo įrašai saugomi mėnesį. Antrą kartą policininkė čia atvyko būtent tą dieną, kai po avarijos praėjo lygiai mėnuo (o kodėl ne pora dienų anksčiau?) - rūpimos dienos įrašai jau buvo sunaikinti... Tada tyrėja apsilankė dar vienoje degalinėje, tačiau čia sužinojo, kad vaizdo įrašai tesaugojami vos 3 paras.
Kauno apygardos prokuratūra nurodė ir daugiau Vilkaviškio pareigūnų darbo klaidų: dėl neišsamaus avarijos vietos apžiūros plano, nebuvo galima atkurti mašinos detalių ir iškritusių daiktų vietų, taip pat iškritusių kūnų judėjimo krypčių ir panašiai. Apibendrinta, kad dėl neoperatyvaus ir neprofesionalaus policininkų darbo buvo prarastas ne vienas svarbus įrodymas.
Po eksperimento - kitokia tiesa
Virginijai, po avarijos pamačiusiai D. Dulskio automobilį, kuriame nutrūko jos sūnaus gyvenimas, iš karto kilo ir klausimas, ar Evaldas, smulkaus sudėjimo, 174 cm ūgio vyras, galėjo vairuoti šią mašiną. Mat vairuotojo sėdynė buvo nutolusi nuo vairo taip, kad, anot Virginijos, Evaldas būtų nepasiekęs pedalų, o vairą laikęs tik pirštų galiukais. Nepatogu ir pavojinga. O štai mašinos savininkui, kur kas aukštesniam ir stambesnio kūno sudėjimo vyrui, - pats tas. Be to, pagal mašinos apgadinimus piršosi išvada, kad didžiausius sužalojimus turėjo patirti už vairuotojo sėdėjęs asmuo. Kadangi labiausiai buvo traumuotas Evaldas, Virginija visas šias dvejones išsakė Vilkaviškio pareigūnams.
- Prašiau vilkaviškiečių atlikti eksperimentą, kad sodintų prie "Audi A8" vairo Evaldo ūgio ir sudėjimo vyrą, ir pašalintų dvejones, bet jiems to nereikėjo, - guodėsi Virginija. - Buvo lyg ir suklusę, bet po 3 dienų gavau oficialų prokuratūros raštą, kad tyrimas apskritai nutrauktas. Užtat ir kreipiausi į Kauno apygardos prokuratūrą. Čia pareigūnai, išanalizavę bylą, iškart paskyrė tokį eksperimentą.
Pirmiausia autotechnikos specialistai nustatė ir garantavo, kad "Audi A8" vairuotojo sėdynė po avarijos tikrai buvo toje pačioje vietoje, kaip prieš įvykį bei per įvykį - ji juk valdoma tik elektrine pavara, o ne slankioja nuo smūgių. (Nebent būtų išlūžusi, tada - net netinkama tyrinėjimui.) Tuomet į šį automobilį, paruoštą taip, kaip buvo D. Dulskio mašinoje, prie vairo sėdo 3 žuvusio E. Ivanausko ūgio asmenys. Du iš jų, tokie pat liekni, teigė, kad nesiekia pėdalų ir vairo, todėl vairuoti niekaip negalėtų. Trečias vairuoti galėjo, bet jis - stambus ir ilgesnėmis rankomis vyras. Taigi ekspertai padarė kategorišką išvadą, kad E. Ivanauskas vairuoti D. Dulskio automobilio negalėjo.
Tai kas gi vairavo "Audi A8"?..
Šis klausimas kol kas taip ir lieka be atsakymo, nes duomenų, reabilitavus žuvusįjį, kito asmens kaltei įrodyti esą nepakanka. Kauniečiai pareigūnai savo tyrimą irgi nutraukė. Jie teigia jau išnaudoję visas papildomas galimybes tikrajai tiesai nustatyti, tačiau nekvalifikuotas Vilkaviškio pareigūnų darbas "mauro darbą jau atlikęs".
- Dabar mane tenkina ir tokia tiesa, kad mano sūnus Evaldas nevairavo, - neslėpė džiaugsmo Virginija. - Po kažkiek laiko aš galėsiu tai papasakoti jau po tėčio žūties gimusiai mano anūkėlei Enrikai. Juk po vilkaviškiečių tyrimo Evaldas buvo įvardintas kaltininkas, nors kaltės įrodymų nebuvo. Po antrojo tyrimo kaltės dėmės nebeliko: oficialiai paskelbta, kad "techniniu požiūriu E. Ivanausko vairavimas neįtikėtinas". Ilgai to siekusi dabar galiu pasakyti švenčianti mažutę pergalę. Juk nutarime skelbiama prielaida, kad ir Evaldas, ir mašinos savininkas sėdėjo kairėje automobilio pusėje. Vadinasi, jeigu mano sūnus vairuoti negalėjo, tai tikrasis vairuotojas aiškus, nors ir neįvardintas. Mat jo kaltei įrodyti nepakanka surinktų duomenų - kitaip tariant, "išbarstytų" įkalčių...
Virginijos artimieji, ne kartą raginę moterį nebeieškoti teisybės savo sveikatos ir nemigos naktų sąskaita, dabar teigia, jog Evaldas išteisintas tik mamos atkaklumo dėka. Kaip sakė Virginijos kolegė Lina, daug ką stebino eilinės pardavėjos sugebėjimas painioti tyrimo mįsles, rasti vis naujų klausimų ir "kabliukų". Esą dabar Virginija - "jau kaip pusė advokato", žinanti ne vieno kodeksų straipsnio subtilybes.
- Avarijos liudininkams atrodė, kad aš, sveikatos problemų ir gedulo palaužta moteriškė, pasyviai pasiduosiu laukimui, bet jie nežinojo, jog būtent tiesos paieška ir palaikė mano gyvybę bei stiprybę. Dar turiu sveikatos eiti ir toliau, nes dar likę klausimų, kuriems reikalingi tikslūs ir konkretūs atsakymai. Visą gyvenimą nemėgstu bailių, melagių ir išdavikų - dabar turėjau galimybę paskelbti jiems kovą. O jie turėjo galimybę susigrąžinti savo sąžinės šviesią spalvą, bet, deja, tuo nepasinaudojo. Tokių žmonių savo kelyje geriau apskritai nesutikti.
Karolio ZUBRICKO nuotr.:
- Virginija nesigaili norimo atsakymo laukusi net 4 metus
Nuotraukos iš asmeninio albumo:
- Evaldas Ivanauskas būtų dėkingas mamai, kad taip atkakliai ieškojo tiesos
- Prie Evaldo kapo - mama Virginija ir jaunesnysis brolis Vygantas
