Albertas ONIŪNAS
Pasibaigus eiliniam potvyniui Šilutėje,valdžia skaičiuoja nuostolius, o žmonės laukia kitos kasmetinės atrakcijos. Stoniškių seniūnas Stasys Bagdonas apvažiavo savo parapijos ribas ir suskaičiavo, kiek litų reikės keliams pataisyti. Siautėjantis vanduo žvyrkeliuose dažnai išmuša didžiules vilkduobes, o kartais prikrečia ir įdomesnių dalykų. Kai patvinus pašąla ir vanduo pasidengia ledu, jei dar kiek vandens priplūsta, visas ledas pakyla drauge su krūmokšniais ir nedideliais medžiais. Ir keliauja, kol nusėda kur nors ant kelio. Būna įdomu, kai potvynis žvyrkelio vietoje sudaro kokią kalvelę ir "pasodina" nedidelį krūmyną. Šįmet potvynis naujų krūmų "nesodino", bet prinešė įvairių šiukšlių iš Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities - tuščių butelių ir šiaip visokių "gerų" dalykų. Premjeras Algirdas Mykolas neseniai žadėjo "spręsti klausimą" dėl pinigų žmonėms perkelti į kitas vietas skyrimo. Štai Neimantų šeimynėlė iš Lazdėnų kaimo sutinka išsikraustyti iš savo kiekvienais metais nuo seniūnijos ir civilizacijos atkertamos sodybos viso labo tik už 40 000 litukų. Mat trobos žmoneliai nepersiveš - ją tik pajudink ir tuoj sugrius. Reikia pirkti kitą sodybą. Kas, kad ana ir pusės prašomų pinigėlių nekainuoja - gal pavyks valdžią nureketuoti?
Šalia dobermanų
Lazdėnų kaimo beliko ne kažin kiek, nes užliejamų sodybų problemas ponas Viešpats iki šiol sprendė sėkmingiausiai - reguliariai pasiimdavo tai vieną, tai kitą lazdėniškį. Nikolajus ir Marija Valackovai daugiau nei prieš pusę amžiaus atsikraustė čionai iš Smolensko. Išsirinko tuščią vokiečių sodybą ir gyvena iki šiolei. Kaip tikri rusai, nieko nedarė, nestatė ir neremontavo - visi pastatėliai gi suręsti idėjinių priešų. Net naminės žmogeliai nė karto per visą gyvenimą nėra išsivarvinę, nes nemoka ir nenori - juk nusipirkti galima.
Valackovų sūnus Nikolajus pasakoja, kad žiemą čia taip pat nyku, kaip ir siaučiant potvyniui. Kelius užverčia sniegas ir niekas jų nevalo, tad, jei kas, ligonį neša ant rankų iki artimiausio vieškelio. Sovietų laikais čia gyventi būdavę daug įdomiau - per potvynius nuolat aplinkui šmižinėdavo amfibijos, skraidė sraigtasparniai. Kai baigiasi užkanda, pamojuoji raudonu skuduru ir tik žiūrėk, kad koks sraigtasparnis tiesiai į kiemą nenusileistų. Visai šalia Valackovų seną vokišką mūrinį namą susiremontavo ir šiuolaikišką sodybą su gauja po kiemą lakstančių dobermanų veislės šunų įkūrė Pagėgių mero sūnus, tad dabar gyvenimas būsiąs kiek šviesesnis. Anie kažką apie kaimo turizmą šneka, nors Nikolajui nelabai aišku, kas čia galėtų važiuoti ir kokio velnio.
Sustreikavo inkstai
Kito Lazdėnų vienkiemio gyventojas Petras Žymančius per šiųmetinį potvynį nuskambėjo per visą Lietuvą. Žmogus turi butą Klaipėdoje, bet daug laiko praleidžia iš tėvų paveldėtoje sodyboje ant Nemuno kranto. Sodyba nebuvo apsemta, bet visus kelius atkirto vanduo. Kaip ir visada. Tik šįkart Petrui akmenligės priepuolis visas kortas sumaišė. O žmona gerai irkluoti nemoka, tad ir valtimi sausumos pasiekti nebuvo kaip. Paskambino Petras artimiausiam (už 4,5 kilometro gyvenančiam) kaimynui Balseriui, bet ir anas nesugebėjo atsiirti. Teko valdžios pagalbos prašytis. Ir prasidėjo komedijos - vietoj kokios motorinės valties atsiuntė didžiulę amfibiją. Ana išmalė aplink sodybą dideliausius griovius ir sėkmingai užklimpo. Antra atplaukė ir taip pat "sėdo". Tik trečia, vikšrinė, išvežė Petrą į "didžiąją žemę". Žmogus nesupranta, ką gi Klaipėdoje veikia naujas ir modernus pasieniečių laivas ant oro pagalvės, kodėl jis bent per potvynį negalėtų būti dislokuotas kur nors prie Nemuno žiočių?
Iš gyvulių - tik šuniukai
Šiaip jau ponui Petrui potvynis - atrakcija. Vis įdomiau gyventi. Išvažiuoji dviračiu į parduotuvę, o atgal jau tenka vandeniu iki pusės bristi. Šaltoka, užtat ir inkstai paskutiniu metu ėmė streikuoti. Čia aplinkui tokios vietos, kad per potvynį su valtimi nepasiirstyti - ledus daužyti ir plaukti kelis kilometrus negali, pėsčiom irgi nepaeisi, nes kai kur gylis būna iki trijų metrų. Sėdi sau ir kokią savaitę ar dvi maisto atsargas doroji. Petras aukštai virš sodybos iškėlęs varpą, kuriuo kartais paskambina. Žmogus neatskleidžia paslapties, koks sutartinis ženklas kaimynui pakviesti prie buteliuko, kad ano žmona nesuuostų.
Šalia sodybos pasieniečiai pasistatė stebėjimo bokštą. Kažin kokius pažeidėjus gaudys. Nors, pasak Petro, kontrabandininkai čia nevaikšto - nepatogi vieta. Tad ir pigaus rusiško šnapso, ir rūkalų paragauti netenka. Gyvulių Petras nelaiko - po kiemą tik šuniukai laksto. Vasarnamis, ir tiek. Sodybos kieme stovi senas žvejų botas, jame yra stalas, tad jei vasarą puotaujant lyja, tai galima tan botan ir sulipti.
Gyva pakaruoklė
Pačioj žaviausioj vietoj, kur per potvynį ledai ir vanduo eina galingu frontu, stovi Neimantų sodyba. Ji - ant nedidelio kalnelio, bet šiais metais vanduo vos nenunešė gyvenamojo namo. Buvo labai linksma, kai ledų kalnas dėjo į vieną iš aplink apsodintų senų gluosnių ir perskėlė jį pusiau. Ši sodyba ir yra pagrindinis Stoniškių seniūno galvos skausmas, nes kiekvienas potvynis gali ją visai sunaikinti. Senukas Emilis Neimantas - visai be sveikatos, mat kiek anksčiau jį subadė jautis. Pamatęs žurnalistus Emilis guviai pakyla iš lovos ir pareiškia, kad jo šeimininkė neseniai pasikorė - nervai neišlaikė tokio gyvenimo, ir tuojau pasidomėjo, ar netikėti svečiai negalėtų kokios moteriškos pripiršti. Tačiau nerukus iš kito kambario pasirodo "pakaruoklė" Albina Neimantienė. Ji pripratusi prie savo vyro, seno prūso, juokelių. Ponia Albina sako, kad per potvynį ir pas juos amfibija buvo atplaukusi. Tik pasiekė sodybą ir užsidegė - tik dūmai parūko. Paskui vyrai tris dienas remontavo, pas Neimantus nakvojo. Albinos sveikata irgi nekokia - kamuoja spaudimas. Užtai dabar tokį vyrioką samdosi, kad per tuos vandenis irkluotų valtį, kai reikia kur pas daktarus. Kol sveikata gera, čia visai neblogai gyventi, bet dabar jau ne kas. Neimantai girdėjo, kaip A. Brazauskas per televizorių sakė, kad bus duota pinigų persikelti. Tai žmonės dabar ir laukia.
