Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Už tai, kad šią publikaciją skaitote lietuviškai, turime būti dėkingi Leninui ir Rusijos revoliucionieriams - būtent dėl jų sukelto bruzdėjimo Rusijos caras 1904 metų balandžio 24-ąją (pagal dabartinį kalendorių - gegužės 7-ąją) Lietuvos gubernijos gyventojams leido spausdinti ir platinti knygas lotyniškomis raidėmis. Gegužės 7-oji jau daugelį metų, net sovietmečiu, pažymima kaip Spaudos atgavimo diena. Žurnalistai, tie teisybės žonglieriai, nors prie spaudos atgavimo neprikišę nė piršto, akiplėšiškai pasivogę Spaudos atgavimo dieną, švenčia ją kaip savo profesinę šventę. Šiemet Kranklys atskrido pažiūrėti, kaip šią dieną paminėjo Šiaulių žiniasklaidininkai. Pasirodo, jie ilgisi senų gerų laikų...
Kad neatrodytų beviltiški girtuokliai, prieš švęsdami profesinę šventę, Šiaulių žurnalistai surengė keistą parodą - eksponavo savo pačių nuotraukas. Paroda buvo pakabinta pačiame miesto centre esančiame Turizmo ir informacijos centre. Ne todėl, kad turistai simpatizuotų žurnalistams arba atvirkščiai, o todėl, kad šio centro direktorė Daiva dar neseniai pati buvo žurnalistė ir iki šiol buvusiems kolegoms jaučia sentimentus.
Daivai leidus, viename Turizmo ir informacijos centro kambaryje trys laikraščių fotografai pakabino nuotraukas, kuriose įamžinti dirbantys kolegos. Štai tada išaiškėjo, kad Šiaulių žurnalistai yra beviltiški tinginiai ir beveik nieko nedirba. Net neaišku, už ką jiems mokami atlyginimai - nuotraukose jie daro ką tik nori: užkandžiauja, rūko, kikena, bučiuoja kolegę į ausį, plepa, bet tik nedirba.
Nors žurnalistai mažai dirba, duodami interviu sau patiems, tai yra vietinei televizijai, jie ėmė ilgėtis "raudonųjų" laikų, kai, anot jų, reikėjo dar mažiau dirbti. "Akistatos" korespondentas S. Stasaitis, išmaukęs taurę raudonojo vyno, nebeištvėrė ir, išsitraukęs raudoną vėliavą su išaustu Lenino portretu, tiesiai šviesiai pareiškė pasiilgęs "raudonų" laikų. Anot šio žurnalisto, sovietmečiu ne korespondentai herojus vaikėsi, o darbo spartuoliai, paliepti valdžios, patys į redakcijas pėdindavo ir apsnūdusiam žurnalistui neraudonuodami meluodavo, kiek procentų įsipareigoję spalio metinių proga pakelti darbo našumą.
Tie laikai, be abejonės, patinka daugeliui Šiaulių žurnalistų, nes po parodos jie nutarė surengti nostalgišką žygį sovietinės armijos takais. Beje, sovietiniai laikai kelia sentimentus ne tik žurnalistams, bet ir daugeliui šiauliečių, nes miesto turizmo centras siūlo tokį maršrutą į Zoknių sovietų armijos karinių oro pajėgų dykvietes su gidu.
Žurnalistų ekskursijai buvo užsakytas senas vengriškas autobusas "Ikarus" - vyresni miestelėnai iki šiol nešioja nuospaudas ant kojų, per dešimtmečius įgytas šiuose geltonuose autobusuose. Ekskursijos gidė atėjo apsirengusi Vokietijos Demokratinės Respublikos (ar dar prisimenate VDR?) komjaunuolės uniforma. Lietuvos žurnalistų sąjungos Šiaulių skyriaus vadovas Rolandas, kaip ir pridera pagal pareigas, atėjo pasipuošęs KGB majoro uniforma.
Gerokai kratomi žurnalistai nespėjo išgerti net po 100 gramų, kai autobusas sustojo prie apleistų lėktuvų angarų. Ekskursantai sužinojo, jog angarai buvo apskaičiuoti atlaikyti netoli sprogusios atominės bombos smūgį.
Prieš dešimtmetį Šiaulių meras siūlė angarus pripilti vandens ir susprogdinti, bet pritrūko lėšų. Tačiau angarai, kurių neįveiktų branduolinė bomba, bejėgiai prieš lietuvišką mentalitetą - užteko pastatus palikti nesaugomus kelerius metus, ir jų blokus bei plytas ėmė išnešioti nagingieji broliai lietuviai. Dar meteliai kiti, ir gidė-komjaunuolė galės ekskursantams rodyti tik angarų pamatus. Protestuodamas prieš angarų griovimą, nuo jų ruošėsi žemyn galva nušokti jaunas žurnalistas Alvydas, nes toks jo laisvalaikio pomėgis - jis yra šokėjas bei dainininkas.
Šalia angarų dar vienas lietuviškas stebuklas - naftos šachtos. Ką, nežinojote, kad Lietuvoje iš žemės trykšta tikra nafta, tiksliau, žibalas? Nustebusiems plunksnos broliams komjaunuolė paaiškino, jog sovietmečiu karinio oro uosto teritorijoje pūpsojo į žemę įkastos milžiniškos lėktuvų kuro cisternos. Ilgainiui jos prarūdijo ir tūkstančiai tonų žibalo susigėrė į gruntą. Kadangi Zokniuose jis molingas, nafta liko telkšoti po žeme. Nežinia, kokiu būdu Šiaulių bedarbiai sužinojo, kad iškasus 5-10 metrų gylio duobę, joje ims kauptis žibalas, kurį bus galima semti kibirais ir parduoti nuosavų namų savininkams kaip krosnių kurą.
Dabar buvusio oro uosto dykvietėje likę dešimtys duobių-šachtų. Kalbama, jog iš jų išsemta žibalo už maždaug 50 000 JAV dolerių. Žibalo būta tiek daug, kad vienu metu Šiaulių savivaldybės klerkai gviešėsi išvaikyti kasėjus ir verslą patikėti savivaldybės įmonei, tačiau vėlgi pritrūko lėšų. Kol valdininkai jų ieškojo, kasėjai išsėmė visą žibalą ir išsilakstė, palikę savo duobes likimo valiai.
Patrypčioję aplink duobes, žurnalistai nukako prie seno pakilimo tako, kur lyg nukvakę vaikėzai varžėsi šaudydami pneumatiniais šautuvėliais bei kreivais lankais į taikinius. Reikia pripažinti, jog žurnalistai nėra labai taiklūs - ir rašydami jie neretai prašauna pro šalį.
Temstant gidė-komjaunuolė visus nulydėjo į kažkokį karišką bunkerį, kur niekas nepamatė nieko įdomaus, tik daugelis tamsoje apsidaužė galvas į žemas betonines staktas. Bunkeryje gidu pabuvo irgi persirengėlis sovietų armijos kareivis, kuris paaiškino, jog bunkeriai... statomi iš betono. Iš bunkerio žurnalistai buvo išvesti surišti virvele už rankų, lyg universiteto "fuksai" per krikštynas.
Galiausiai žiniasklaidininkai užsiėmė tuo, kuo užsiima visi inteligentai gamtoje - kepė dešreles ir svaiginosi kiekvienas pagal pomėgius. KGB majoras pasirūpino, kad sovietų armijos kareivis išvirtų kareiviškos košės. Kol dauguma iškylautojų broliavosi, susitikimo proga du girti žurnalistai apsikeitė draugiškais komplimentais - vienas kitą išplūdo labai cenzūriniais žodžiais ir pasiūlė vienas kitam į snukį, tačiau net nesusimušė - štai ką reiškia tikri inteligentai!
Temstant Zoknių oro uosto dykvietėje tapo nebejauku - netoliese ėmė riaumoti mašinų varikliai. Pasirodo, ant apleistų pakilimo takų bei oro uosto kelių naktimis varžosi automobilių lenktynių "drago" mėgėjai.
Sukritę į tą patį "Ikarus", ekskursantai grįžo į Šiaulius "prisibaigti" viename pramogų centre, kurio valdytojas bei vietinės televizijos laidų vedėjas žurnalistus jų dienos proga pažadėjo įleisti be bilietų. Seniai žinoma, kad visų šalių žurnalistai itin mėgsta burtis ten, kur juos įleidžia už dyką...
