Senasis Artemijus gynėsi neleistinai Danutė Salienė Klaipėdos apygardos teismas dvejiems metams sust

Senasis Artemijus gynėsi neleistinai Danutė Salienė Klaipėdos apygardos teismas dvejiems metams sustiprintojo režimo kolonijos nuteisė septyniasdešimt trejų metų klaipėdietį Artemijų Matiušovą, pripažinęs, jog jis peržengė būtinosios ginties ribas. Tačiau senuko advokatas sakė, kad A. Matiušovo artimieji nusiteikę siekti jo išteisinimo. Nuosprendį žada skųsti ir nukentėjusioji Daiva Gedgaudaitė. Tragedija įvyko šiemet sausio pirmosios popietę Klaipėdoje, Panevėžio gatvėje, kur nuo tarybinių laikų gyvena daug regėjimo negalią turinčių žmonių, mat šiame rajone yra anais laikais vadinta Aklųjų kombinatu įmonė. Už neregio ištekėjusi penkiasdešimt vienerių metų Alvyra Mozurienė pastaraisiais metais kur buvus kur nebuvus vis užsukdavo į kaimyninį penkiaaukštį pas septyniasdešimt trejų metų našlį Artemijų Matiušovą. Vasarą už butelį alaus moteris padėdavo jam daržą nuravėti, rudenį ir žiemą prie buteliuko nuobodybę vaikydavo. Vienturtis Alvyros sūnus pyko ant senojo kaimyno, kad motiną girdo , net pas jį į namus buvo atėjęs prašyti, kad nevestų bevalės moters iš kelio, tačiau ir po pokalbio niekas nepasikeitė. Taigi, ir sausio pirmąją, kai A. Mozurienės sūnus Darius Vilkišius katu su sugyventine Daiva nusprendė eiti į svečius, motinos kaip paprastai nebuvo namie. Kur jos ieškoti, buvo aišku. Sūnus pasuko link A. Matiušovo namo, mat jaunoji pora neturėjo su kuo palikti vaiko. Pakeliui jį pasivijo septyniolikmetis sugyventinės pusbrolis Virgis. Jam likimas lėmė tapti pagrindiniu tragedijos liudininku. kelias minutes Darius mygo durų skambutį, po to beldė, tačiau niekas neatidarė, tada vaikinas išspyrė A. Matiušovo duris ir įėjo vidun. Virgis liko laiptų aikštelėje, girdėjo barnį, matė kaip senukas nubėgo į virtuvę ir grįžo iš jos mjuodamas peiliu. Darius traukėsi atbulas, taip du vyrai: dvidešimt trejų ir septyniasdešimt trejų metų, išėjo į laiptų aikštelę. Tačiau netikslu būtų sakyti, kad jie išėjo, veikiau vienas švaistėsi peiliu, kitas traukėsi. Darius stryktelėjo pora pakopų aukščiau ir toliau nuo smūgių peiliu gynėsi spardydamas senąjį Artemijų į galvą. Po trijų ar keturių smūgių jaunasis dvikovos dalyvis nuleido koją, o tuo metu senasis suvarė jam peilį į krūtinę. -Darius kažkaip apsilpo, apsiramino,- pasakojo septyniolikmetis Virgis,- A. Matiušovas atsitraukė prie savo durų, tarpduryje stovėjo A. Mazurienė. Nepilnametis vaikinas išsigando,ir išbėgo šaukti pagalbos, bet lauke persigalvojo ir tuoj pat grįžo.Darius jau lipo žemyn, praeidamas pro motiną ir jos draugą pratarė: -Tu mane padūrei, tau tai geruoju nesibaigs. D. Vilkišiui užteko jėgų tik nulipti laiptais iš pirmojo aukšto laiptų aikštelės, kur vyko muštynės, ir žengti kelis žingsnius šaligatviu. Bejėgį Darių, gulintį ant šalto grindinio, apspito draugai ir pažįstami. Girta jo motina nesistengė išgirsti paskutiniuosius sūnaus žodžius, nepalinko prie jo paskutiniąją jo gyvenimo akimirką. Vežamas į ligoninęDarius Vilkišius mirė. Virtuvinio peilio ašmenys pataikė vaikinui tiesiai į širdį. Teisme Alvyra Mazurienė beveik nieko nepapasakojo apie tai, kaip buvo nužudytas jos sūnus. Ji vis kartojo, kad dėl girtumo nieko nematė ir nepamena.Teismo salėje nuo jos kaip nuo raupsuotosios visi šalinosi, žmones glumino jos abejingumas vienturčio sūnaus mirčiai, o tarpusavyje artimieji šnibždėjo, kad Alvyra ir dabar lankosi pas A. Matiušovą. Po poros savaičių nuo lemtingųjų įvykių, A.Matiušovas užsuko pas kaimynę, gyvenančią tame pat aukšte, ir paprašė prokurorui sakyti, jog jis įvykio metu nebuvo išėjęs iš savo buto. Tąkart moteris ruošėsi į darbą, todėl girdėjo triukšmą ir matė per durų akelę, kaip kaimynas laiptų aikštelėje kažkam piktai piktai mojavo. Tačiau teismas dėl kaltinimo darius poveikį liudytojai senuką išteisino, nes tai tebuvęs epizodinis veiksmas. Po lemtingosios sausio pirmosios Artemijus Matiušovas ilgokai negyveno savame bute, nes velionio draugai ne tik grasino jam susidoroti, bet ir daužė buto langus. Kartą keršytojai apsiriko ir išdaužė stiklainiu kaimynės langą. Teismas pripažino, kad Artemijus Matiušovas peržengė būtinosios ginties ribas, aatsižvelgė į senyvą jo amžių bei tai, kad jis buvo užpultas savo namuose ir gynėsi. Nuteistas septyniasdešimt trejų metų vyras neatsiprašė nužudytojo artimųjų, tvirtino esąs įsitikinęs, jog yra nekaltas.