Irena ZUBRICKIENĖ
- Ne mes turime bijoti atėjūnų, puolančių silpnesniuosius, o jie turi bijoti mūsų, pasiruošusių gintis, todėl žalosiu ir šaudysiu tokius, lendančius į svetimus namus, jeigu tik nebūsiu užkluptas iš pasalų! - ryžtingai kalbejo Šikšnių kaimo (Vilkaviškio sav.) gyventojas Justinas Čižeika (77 m.).
Prieš kelias dienas pensininkas išgyveno tokį košmarą savo namuose, tačiau nė vieną akimirką nesutriko ir elgėsi labai protingai. Jis įsitikinęs, kad po "mūšio" mažiausiai du nusikaltėliai priversti slapstytis nuo žmonių akių ir tūnodami gydytis durklo paliktas žaizdas, slėpti apdegintus antakius, skruostus ar plaukus.
Justinas - našlys. Jau ketvirti metai. Jo sūnus gyvena ir dirba Kaune, o duktė įsikūrusi labai toli nuo Suvalkijos - Kupiškyje. Likęs vienas, Justinas nė vieną minutę nepagalvojo, kad reikėtų kraustytis pas dukterį, kuri įsikibusi tik tokios minties, nes 60 metų, pragyventų Šikšniuose, - pensininko turtas: čia - mieli prisiminimai, viskas sava, įprasta, čia - kaimynai, su kuriais, Justino žodžiais, nuridentas ne vienas bendrų išgyvenimų akmuo.
Justino sodyba - netoli kelio, tačiau tankus sodas ją tarsi paslepia. Artimiausi kaimynai - už poros šimtų metrų. Kai norisi pasimatyti, pasikalbėti - rodos, ranka pasiekiami, bet kai prireiktų skubios pagalbos - niekas neišgirstų.
- Bet aš ir vienas dar galiu apsiginti! - sakė Justinas. - Nesvarbu, kad nuo metų naštos ir ligų perpus sulinkęs, bet mano rankos - o-ho-ho! Žinot, ką reiškia seno kalvio rankos?! Jos didelės ir labai stiprios!
Patikrinti savo rankų jėgą Justinas, visą gyvenimą dirbęs kalviu, turėjo progą, kai į jo namus per virtuvės langą veržėsi du įžūlūs nusikaltėliai. Tą vakarą jau bene nuo aštuntos valandos kieme pradėjo du draskytis pensininko šunys. Justinas nėjo į kiemą, nes supranta, kad ne jo jėgoms galynėtis, jeigu būtų užkluptas netikėtai. Pensininkas kelis kartus švystelėjo žibintu į kiemo pusę, bet nieko nepastebėjo. Girdėjo neaiškius garsus lyg už namo, lyg ant aukšto, bet irgi nesuprato, kas iš tiesų vyksta. Brazdesys ir šunų nepaliaujamas skalijimas neleido Justinui ramiai gultis į lovą, bet televizorių, per kurį buvo galima stebėti besibaigiančias "Panoramos" žinias, jis išjungė, šviesas name užgesino. Skambinti į policiją (esą Kybartų pareigūnai atvažiuotų per kokias 7 minutes) Justinas nenorėjo - girdi, kam trukdyti žmones, jeigu paaiškės, kad tavo kieme šunis lodo koks nors pasiklydęs girtas žmogelis...
- Tie brazdesiai nerimo apie porą valandų, - pasakojo buvęs kalvis. - Tada išgirdau, kad į lauko duris beldžia. Sakau: "Kas ten ko nori?" Girdžiu: "Įleisk, Justinai, pasienio policija. Galime pažymėjimus parodyti". Aš sakau: "Maukit skubiai iš čia - aš jums parodysiu "pasienio policija", duosiu aš jums ir tuos pažymėjimus!.." Niekada gyvenime pasieniečiai tokiu metu nesibrauna į namus. Jeigu ko ir ieško, tai stabdo ant kelio, užeina dieną.
Pokalbis su "pasieniečiais" greitai baigėsi. Justinas, norėdamas pasmalsauti, ar tie apsimetėliai nuėjo, priartėjo prie virtuvės lango, bet ne visu kūnu, nes saugojosi, jog į jį nebūtų kuo nors paleista, o tik pasvirdamas. Rankoje vyras tvirtai laikė ilgą metalinį strypą, kurį jis vadina durklu. Šį įrankį pensininkas seniai buvo nuaštrinęs ir laikė kambaryje - savigynai. Kad būtų patogiau jį laikyti, buvo padaryta ir rankena. Ant stalo Justinas dar buvo pasidėjęs kirvį ir dujinį pistoletą - tokiu "arsenalu" apsirūpinęs nuo pirmųjų minučių, kai tik pradėjo loti šunys.
Staiga per virtuvės langą į vidų įskriejo nemenkas plytgalys. Jis, išdauždamas langą, šiek tiek lietė apsirengusiam vyrui krūtinę, bet nesužalojo. Stiklo šukės sužiro pensininkui ant galvos - sužalojo pliką viršugalvį. Bet Justinas neturėjo laiko valytis ant veido gausiai srūvančio kraujo, nes tuo pačiu metu per išdaužtą langą tamsoje pasirodė į vidų besiropščiančio žmogaus veidas. Justinas, pagautas įniršio ir užvaldytas vienintelio tikslo - apsiginti, pradėjo durstyti savo aštriu strypu į tą žmogų. Šis nusmuko nuo lango. Tada išniro kitas veidas - apvalesnis. Justinas pabaksnojo ir jam. Paslaptingasis priešininkas sugebėjo nutverti už durklo galo ir bandė jį jėga atimti, tačiau šio įrankio savininkui buvo lengviau jį išlaikyti, nes jis buvo įsitvėręs rankenos. Kelias minutes, Justino žodžiais, vyko toks stumdymasis per langą ir purtymasis, kol besiginantis vyras nutarė panaudoti ir ginklą, nes nepažįstamieji neatstojo. Kaire ranka griebęs nuo stalo dujinį pistoletą, Justinas keturis kartus iššovė į lango kiaurymę. Nusikaltėliai keikdamiesi pasišalino. Po trumputės pauzės per langą į virtuvę įskriejo dar du dideli plytgaliai. Jeigu Justinas būtų neatsargiai stovėjęs prie pat lango, būtų kliudytas ir sužalotas.
Grumdamasis su nusikaltėliais, pensininkas vis rėkė, kad sūnus kviestų policiją, ir neva džiaugėsi, kad ji jau važiuoja. Šitaip užpultasis vaidino, kad namuose yra ne vienas. Kaip tik tuo momentu į savo namus automobiliu sugrįžo vienas kaimynas, įsukdamas nuo pagrindinio kelio ir apšviesdamas teritoriją. Justinas pradėjo garsiai džiaugtis, kad jau esą atvažiuoja policija, ir plėšikai kaipmat dingo. Tada Justinas skubiai surinko trumpąjį kaimynės Aldonos numerį ir paprašė išties pranešti į policiją, nes nebuvo tikras, ar po kelių akimirkų vėl nebus terorizuojamas. Be to, leisti naktį prie išdaužto lango irgi buvo ne išeitis. Žodžiu, reikėjo pagalbos.
- Policininkai pribuvo greitai, bet nusikaltėlių pėdos buvo jau ataušusios, - pasakojo Justinas. - Pas mane tuoj pat atbėgo keli kaimynai, netrukus ir sūnus iš Kauno atvažiavo. Langą užtaisėme polietileno plėvele ir susėdome visko aptarti. Neslėpsiu - ir buteliuką ištuštinome po tokio streso! Policininkams nesiūliau - jie dirbo savo darbą. Bet vyrai mane labai gyrė, kad apsigyniau, ir net prasitarė apgailestaujantys, kad nepribaigiau nors vieno. Sakė, būtų pamoka kitiems landūnams. Ką aš galiu dėl to pasakyti? Gal ir būtų pamoka, bet išgyventi dėl atimtos gyvybės reikėtų ne policininkams, o man. Aš tik siekiau apsiginti. Pašauti tokį niekšą ar sužaloti, palikti jam ant kūno žymes visam gyvenimui - gerai, bet nušauti nenorėčiau.
Tik tada, kai geriau prašvito, Justinas galėjo pamatyti, ką daugiau padarę "pasieniečiai": verandos langas buvo išimtas su rėmais, bet užrakintos kambario durys neleido patekti vidun, todėl dar buvo užsliuogta ir į balkoną - išsikerojusios vynuogės padėjo. Balkono langas irgi buvo išmuštas, bet į vidų vėlgi nepatekta - stiprios durys ir užraktai. Matyt, plėšikai nenorėjo greitai išsiduoti - didelio triukšmo nekėlė. Po virtuvės langu, pro kurį banditai lipo, buvo nupjautas laidas - matyt, galvota, kad atjungė telefoną. Bet tai - ne telefono laidas.
Pareigūnai neaptiko jokių nusikaltėlių paliktų pėdsakų. Manoma, kad plėšikai buvo iš anksto pasiruošę, apgalvoję, mūvėjo pirštinėmis. Kodėl eita pas Justiną? Galbūt todėl, kad žmogus gyvena labai tvarkingai, jo sodyba graži, išpuoselėta dar gyvenant kartu su žmona - turbūt atrodo, kad joje gyvena turtingas žmogus.
Košmariška naktis Justino, kaip jis pats tvirtino, tikrai neišgąsdino. Tik pamokė vyrą būti dar budresnį ir atsargesnį. Kraustytis pas dukterį pensininkas kol kas nežada, nors puikiai supranta, kad ateis ir toks laikas. Labiausiai Justinui gaila jo durklo, kurį po įvykio išsivežė pareigūnai. Tačiau pensininkas nelinkęs gyventi nerasdamas išeities - greitai atrado kitą panašų strypą, tik jis trumpesnis ir be rankenos... Be to, Justinas atviravo, kad dabar turi jau ne vieną, o du "braunikus" - pistoletus.
- Nebijau toliau čia gyventi vienas, - kartojo Justinas. - Tik gaila, kad kelios kaimynės labai dėl to dreba. Sako, gal įsisuko plėšikai į šį kaimą, kol kur nors jiems labai pasiseks. Kas žino... Bet tik ne baime ir drebėjimu galime išgyvendinti tokius banditus. Aš vis dar pasiryžęs kovoti. Taip pigiai jie manęs - seno kalvio - tikrai nepaims! Jaunystėje esu mušęsis ne kartą - gintis dar moku.
Prašydamas nedaryti iš jo didvyrio, tik sutikdamas, kad jo poelgis pamokantis, Justinas Čižeika labiau buvo linkęs pasikalbėti apie... istoriją. 1952 - 1955 metais kariuomenėje tarnavęs vyras daug prisiminimų išsaugojęs, kai patruliuodavo Maskvoje prie Kremliaus, kai ne vieną tuometinį politiką iš arti matė, kai žinojo apie jų rietenas, kai 1953-aisiais buvo priverstas stovėti garbės sargyboje prie Stalino karsto ir stebėtis, ko taip graudžiai tada ašarojo Rusijos liaudies...
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Justinui Čižeikui pavyko apsiginti nuo užpuolikų
- Iš šukių sužalotos galvos plūdo kraujas, bet pensininkas teturėjo vieną tikslą - apsiginti nuo banditų
- Justinas tik juokėsi, kad nusikaltėliai nupjovė laidą po virtuvės langu, manydami, jog atjungė telefoną
2008 11 12
