Juozas MARCINKEVIČIUS
Buvo tokia įstaiga. Beje, ji ir dabar sėkmingai egzistuoja. Ta įstaiga buvo biudžetinė, tad jos vadovai keisdavosi priklausomai nuo to, kuri partija po rinkimų atsidurdavo valdžioje. Ilgais, niūriais, gūdžiais konservatorių valdymo metais įstaigai vadovavo toks Šemeta. Įdomu, kad jis - joks giminė buvusiam ministrui, o dabar - statistikos departamento vadovui, tik bendrapavardis.
Po rinkimų į valdžią atėjus naujosios politikos koalicijai, įstaigos vadovą, aišku, pakeitė. Jos vadovu tapo toks pilietis, pavarde Dulkinas, jaunas, energingas ir labai ambicingas vyrukas.
Bet jau pačią pirmą dieną prasidėjo nemalonumai. Tiksliau sakant, nesusipratimai. Dėl pavardės.
Buvo taip. Paskambino kažkoks žmogus ir, Dulkinui pakėlus ragelį, mandagiai pasiteiravo:
- Alio! Čia ponas Šemeta?
- Ne, Dulkinas, - išdidžiai atsakė naujasis įstaigos vadovas.
- Aišku. Tai aš vėliau paskambinsiu, - pasakė interesantas ir padėjo ragelį.
Po pusvalandžio - vėl skambutis. Ir vėl - klausimas:
- Alio! Čia ponas Šemeta?
- Ne! Dulkinas! - jau garsiau atrėžė Dulkinas.
- Hm... tai aš dar vėliau paskambinsiu, - pasakė žmogus.
Trečiasis skambutis suskambėjo po valandos.
- Alio! Gal čia ponas Šemeta?
- Ne, Dulkinas! - jau visai garsiai suriko naujasis vadovas, pažinęs skambintojo balsą. - Aš jau sakiau. Argi nesuprantate?
- Ne, aš suprantu, - kukliai atsakė interesantas, - tik nesuprantu...
- Ko nesuprantate? - suriaumojo Dulkinas.
- Kodėl ponas Šemeta... kaip jis gali taip ilgai...
- Ką - ilgai?
- Na, dulkintis... Lėtai ilgai... ir dar - darbo metu.
Dulkinui viskas tapo aišku. Bet jis nespėjo viso to išaiškinti interesantui, nes tas vėl padėjo ragelį.
Nežinia kaip, bet ši istorija netruko pasklisti po visą įstaigą. Naujojo vadovo nedraugai (o tokių kiekvienoje kontoroje pakanka) tyliai kikeno į saujas. Kai kas nors paklausdavo, kur yra jų viršininkas, jie tariamai abejingai gūžčiodavo pečiais, kreivai šypsodavosi ir atsakinėdavo: "Nežinom, kur jis. Nes jis toks, jis nesako. Jis - Dulkinas".
Kalbos apie tariamą naujojo viršininko "nežabotą seksualumą" pradėjo sklisti ir mieste. Dulkinas ėmėsi visų įmanomų priemonių padėčiai ištaisyti. Tai yra atleido visus bent kiek įtartinus darbuotojus ir pakeitė patikimais savais žmonėmis. Tačiau kadrų valymas nepadėjo - juokeliai tebesklido. Ne veltui sakoma, kad intrigas, gandus kokioje nors kontoroje išnaikinti yra sunkiau negu tarakonus daugiaaukščiame name...
Padėtis darėsi kritiška, tiesiog nevaldoma. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi. Bet, kaip žinome, naujosios politikos koalicija suskilo. Į valdžią atėjo nauja koalicija, tad ir minėtai biudžetinei įstaigai pradėjo vadovauti naujas viršininkas. Jo pavardė buvo kitokia. Keistoka pavardė, nedažnai pasitaikanti - Zalepūga. Bet tai - nesvarbu. Svarbu, kad šį kartą pavardė jau nebuvo seksuali.
