Daugelis merginų svajoja surasti savo laimę užsienyje. Deja, ne vienai išvažiavusiai ta svajonė virsta sprangiu kąsniu gerklėje. Ypač toms, kurios papuola į prekybos žmonėmis voratinklį. Nėra ko slėpti - dalis merginų (o jų ne tiek mažai - apie 2 tūkst.) įvairių šaltinių teigimu, važiuoja į Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Airiją, Olandiją ir kitas Vakarų Europos valstybes, kad užsidirbtų parduodamos savo kūną. Tai jų teisė. Tačiau, Europolo duomenimis, per paskutinius metus apie 160 merginų į užsienio viešnamius buvo išvežtos prievarta. Apie tiek pagrobtų ir parduotų moterų žino teisėsaugininkai. O kiek nežino? Šiame straipsnyje sugebėjusių pasprukti iš sutenerių nelaisvės merginų lūpomis ne tik papasakosime apie žiaurią šio amžiaus vergovę, bet ir pateiksime adresus ir telefonus, kur reikėtų kreiptis, užsienyje patekus į panašią bėdą.
Kelias į viešnamį
Berlyno stotyje mus pasitiko trys vyrai. Aleksas, kuris buvo mano pažįstamas ir žadėjo surasti Vokietijoje valytojos ar padavėjos darbą, paėmė iš manęs pasą ir padavė mus sutikusiems vyrams. "Važiuok su jais, jie tau viską parodys ir papasakos. Žinai, aš šiandien labai užimtas...," - nežiūrėdamas į akis, ištarė Aleksas. Man vos nesusuko vidurius, kai tai išgirdau. Buvau girdėjusi apie tai, kad merginos parduodamos į viešnamius, bet niekada nebūčiau patikėjusi, kad tai gali padaryti draugas. Apėmė didžiulė baimė, kojos tapo lyg vatinės, burna išdžiūvo. Nepažįstamieji su Aleksu kažką pakalbėjo vokiškai, ir jis dingo. Vėliau sužinojau, kad tai nebuvo vokiečiai. Tai buvo albanai. Jie įsodino mane į automobilį. Visą kelią važiavome tylėdami.
Mane atvežė į trijų kambarių butą ir, užrakinę kambarį paliko. Apžiūrėjau savo kalėjimą: voliojosi vaikiški žaislai, kambario viduryje stovėjo lova. Po kurio laiko pasirodė tie patys vyrai - jie atvežė man picą, išleido į tualetą ir vėl dingo. Taip praleidau tris dienas. Kiekvieną dieną vis gaudavau po picą, kartą per dieną išleisdavo į tualetą. Kituose kambariuose irgi kažkas buvo. Aš girdėjau balsus, bet nesupratau, kas ten darosi. Kartą eidama iš tualeto netyčia pastebėjau, kad kitame kambaryje fasuojami balti milteliai. Tapo aišku, kad įklimpau kaip reikiant.
Ketvirtos dienos vakare atvažiavę tie patys albanai paliepė: "Dažykis, ruoškis". Aš dažniausi ir galvojau: "Kur mane veš?" Vilties ištrūkti nebuvo. Mane įsodino į juodą mersedesą ir atvežė į barą "Papillon". Širdis nusmuko į kulnus, kai tai pamačiau. Įėjom į vidų. Prirūkytoje salėje sėdėjo vyrai ir sukiojosi kelios smarkiai išsidažiusios trumpais sijonais merginos. Mane atvedė prie baro. "Tania, pasakyk jai, ką ji turi daryti", - pasakė barmenei vienas iš albanų. Vėliau sužinojau, kad Tania buvo viešnamio savininko žmona, jis ją atsivežė iš Bulgarijos. Tania puikiai kalbėjo vokiškai ir rusiškai. "Tikriausiai žinai, kur papuolei, ir žinai, ką turėsi daryti - uždirbti pinigus. Tu juk to ir atvažiavai į Vokietiją?" - lyg klausė, lyg svarstė Tania ir parodė, į kurį kambarį turėsiu eiti su svečiais. Aš bandžiau sakyti, kad mane apgavo, kad čia atvežė prievarta, bet barmenė manęs nenorėjo nė klausyti. "Tu man pasakų nepasakok. Čia niekas nieko už pakarpos neatveža. Tu puikiai žinojai, kur važiuoji", - ir iškart ėmė mane mokyti vokiškų žodžių: "guten tag", "cimer". Visą tą laiką trys "šefai" stebėjo mane. "O ką reikės daryti?" - paklausiau Tanios. "Tu, ką, nė karto nesidulkinai? Tai, ką darai su savo vyru ar draugu, tą darysi ir čia. Užmauni "gumytę" ir dirbi. Eik."
Ir aš išėjau. Taip prasidėjo mano vokiečių kalbos pamokos ir pirmoji "darbo diena". O štai pirmojo savo kliento aš neprisimenu. Tiktai žinau, kad Tania jam pasakė: "Ji nesupranta vokiškai". Jis nieko man ir nesakė. Išdulkino ir išėjo.
Rytą mane nuvežė jau į kitą butą - vieno kambario trečiame aukšte. Langai grotuoti. Nei lovos, nei čiužinio - tik ant grindų pagalvė, antklodė ir du rankšluosčiai. Virtuvėje jokių indų, net stiklinės. Nebuvo ir elektros. Mane užrakinę paliko vieną.
Internacionalinis kolektyvas
Viešnamyje nebuvo jokios tvarkos. Tokia pigi užkandinė: baras ir trys kambariai, išklijuoti raudonais tapetais. Ant sienų įvairiomis pozomis stovinčios Merlin Monro paveikslai. Kiekviename kambaryje lova. Patalynės niekas nekeisdavo savaitėmis, ant jos merginos pakaitomis ir dirbdavo. Viena jauna mergaičiukė iš Rusijos, dvi iš Ukrainos, trys iš Baltarusijos. Baltaruses, kaip ir mane, vežiojo su sargyba, o kitos čia atvažiavo savo noru. Dirbo taip pat ir vokietės, bulgarės, viena tailandietė ir viena juodukė. Kaip sakoma, kad būtų bet kokiam skoniui. Vietinės ir tos, kurios turėjo vokiškus pasus, į mus žiūrėjo kaip į konkurentes, nebendraudavo. Dirbom nuo 9 vakaro iki 6 ryto be išeiginių. Seansai buvo 20, 30 minučių ir valanda. Pati pigiausia paslauga klientui kainavo 25 eurai. Mums mokėjo po 5 eurus. Prezervatyvus turėjom pirkti pačios.
"Išeitis - pasikarti"
"Papillon" baras buvo tame Berlyno rajone, kuris vadinamas "mažuoju Stambulu". Tad ir mūsų klientai buvo ne tiek vokiečiai, kiek turkai, arabai, albanai. Elgėsi jie su mumis irgi įvairiai. Tie, kurie buvo pikti, ir iš manęs sulaukdavo piktumo. Jie sukeldavo skandalus, atsiimdavo pinigus ir išeidavo. Bet buvo ir brangiau apmokamų paslaugų: tai "darbas" be prezervatyvo, sadomazochistiniai seansai ar "auksinis lietutis" (šlapintis ant kliento ar atvirkščiai). Aš tokių paslaugų neteikdavau, todėl nuolat buvau barama ir net mušama. Susidariau įspūdį, kad ir klientai bijojo bare šeimininkaujančių albanų. Daugelis užsimaudavo prezervatyvą, per 5 minutes atlikdavo "reikalą" ir, užsimovęs kelnes, nerdavo kuo toliau.
"Šefas" mėgdavo mane gąsdinti. Prieidavo, griebdavo už sprando ir pakeldavo į viršų. Aš dusdavau, bet nieko padaryti negalėdavau. Dažnai ir mušdavo. Mušė už tai, kad nenorėdavom dulkintis su suteneriais. Mušė ir šiaip sau. Mušdavo viešnamio rūsyje, bute ar tualete, kad pašaliniai nematytų. Jeigu verkdavom, dar labiau tyčiodavosi.
Išeitis buvo arba pasikarti, arba susileisti narkotikų ir užsimiršti. Kai kurios merginos ir leisdavosi. Aš bijojau, nes galvojau, kad tada bus dar blogiau. Stengiausi nieko negalvoti - tik svajojau, gal kada nors policininkai pasibels į baro duris ir išvaduos.
Anoniminis skambutis
Per du darbo viešnamyje mėnesius vos neišprotėjau: užsipuldavau ne tik klientus, bet ir sutenerius. Už tai vis dažniau buvau mušama. Rusai iš Baltarusijos atvežė dar kelias merginas. Visą dieną bute jas dulkino suteneriai, o vakare nuvežė į viešnamį. Merginos pasakojo, kad taip visur skaudėjo, kad net gyventi nesinorėjo. Bet jos ir Minske užsiiminėjo prostitucija, tad žinojo, kur važiuoja. O aš važiavau į "kitokią Vokietiją". Bet ją mačiau tik pro grotuoto dušo langą.
Kai rytais mane veždavo į darbą, stengiausi atsiminti, kur veža, skaičiuodavau visus šviesoforus. Ir darbe savo sugalvota abėcėle ėmiau rašytis, kiek aptarnavau klientų, kiek gavau pinigų. Ėmiau mokytis vokiečių kalbos, kad klientų galėčiau paprašyti pagalbos. Kiekvieno juk nepaprašysi - pasakys šeimininkams - užmuš. Tų, kurie buvo nusiteikę tik seksui, nekalbindavau, tačiau, jei klientas paklausdavo, iš kur aš atvažiavau ir ar patinka Vokietija, aš prašydavau, kad iškviestų policiją. Susidarė toks įspūdis, kad visi galvojo, jog aš juokauju. Įsivaizduokit, sėdžiu bare, juokauju, o kambary sakau, kad man reikia pagalbos. Ir vis tik kažkas padėjo. Tiesa, skambutis į policiją buvo anoniminis.
Buvo penkta valanda ryto. Tania jau norėjo uždaryti barą, kai kažkas paskambino į duris. Užeina du civiliai ir parodo pažymėjimus: "Policija. Nejudėti!". Tuo metu atsidaro durys ir įbėga pulkas uniformuotų. Atvažiavo trys policijos furgonai, į kuriuos ir suvarė visus, kurie tuo metu buvo bare: merginas, klientus, barmenę ir sargybinius. Sutenerių nebuvo. Juos areštavo vėliau. Klientus iš komisariato paleido, o mus - į tardymą. Į klausimą, ar liudysiu prieš mane pardavusius, aš atsakiau: "Taip, liudysiu". Sutiko dar viena mergina. Kitas, kurios nebuvo Vokietijos pilietės, deportavo namo, o mus iš pradžių uždarė į kalėjimą. Jame gyventi buvo daug geriau nei viešnamyje. Niekas mūsų neskriaudė, maitino. Gulėjom švarioj lovoj.
Namo grįžti nenorėjau. Buvo gėda. Leido paskambinti į namus. Ragelį pakėlė tėtis: "Tėte, aš kalėjime". Neaiškinau dėl ko. Buvo sunku. Tiek taupė, kad mane išleistų į Vokietiją, o gavosi šnipštas. Mano tėvai - pensininkai. Jų viltis senatvėje - dukra.
Po savaitės į kalėjimą atėjo socialinis darbuotojas ir papasakojo apie Berlyne esančius anoniminius butus moterims, kurioms kas nors gresia. Taip atsidūriau pagalbos centre ONA. Čia gyvenom aštuonios. Į miestą galėjau išeiti laisvai, bet atsivesti ką nors į butą draudžiama. Net susitikti su kuo nors 2 kilometrų spinduliu nebuvo galima. Mums daug padėjo socialiniai darbuotojai.
Viešnamį-barą "Papillon" uždarė. Tardymas ir teismas užtruko pusantrų metų. Nuteisė tris sutenerius, dvi barmenes ir du sargybinius.
Čia jums gali padėti.
Vokietija
Berlyne: ONA Postfach 870218 13162 Berlin Tel. 030 48096281
Frankfurte prie Maino: FiM , Varretrappstr.55 60486 Frankfurt/Main Tel. 069 7075430
Hamburge: KOOFRA, Postfach 306144 20327 Hamburg Tel. 040 67999757
Miunchene: JADWIGA Lessingstr. 3 80336 Munchen Tel. 089 54497233
Italijoje: Via delle Lancette, 27-27A 64014 Martinsicuro (TE) Tel. 0861 796666
Belgijoje: Leguit 4 B-2000 Antwerpen Tel. 032011690
Olandijoje: STV, Johan van Oldebarneveltlaan 34-36 3818 HB Amersfoort Hotline: 0334481186 Tel. 0334615029
Ispanijoje: Apartado Postal 50905 Madrid 28080 Tel. 0913860643
Lenkijoje: La Strada Tel. 0 226221985 Karštoji linija tel. 022628 9999
Čekijoje: La Strada P.O. Box 305 11121 Prag 1 Tel. 0 222 721 810 Karštoji linija tel. 0 222 717 171
