Aurelija ŽUTAUTIENĖ
Ar žinote, kad Lietuvoje yra...
... daugiau nei 13 000 vaikų, netekusių tėvų globos;
... 74 apskričių bei savivaldybių vaikų globos namai; ... 21 nevyriausybiniai vaikų globos namai;
... 43 šeimyniniai globos namai;
... kasdien apribojamos tėvų teisės bent į 2 vaikus.
Jau ne pirmi metai socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė labiausiai nusipelniusiems globėjams įteikia "Gerumo žvaigždę". Tokiu apdovanojimu jau yra įvertinti Jūratė ir Eugenijus Keraminai iš Užpalių ( Utenos raj.), alytiškiai Zita ir Juozas Kaluževičiai, Julija ir Romanas Gaidukai iš Klaipėdos. Šie žmonės užaugino ne tik savo vaikus - kartu į gyvenimą išleido po daugiau nei 10 vaikų, netekusių tėvų globos, nesusijusių su globėjais jokiais giminystės ryšiais.
Šiais metais du tokie apdovanojimai nukeliavo į Biržų kraštą. "Gerumo žvaigždėmis" buvo įvertintas Nijolės ir Sergejaus Vasiljevų bei Gendrutės ir Henriko Karitonų šeimynų mamų triūsas.
"Laikinai" - dažniausiai iki pilnametystės
Nijolės ir Sergejaus Vasiljevų šeimynoje apsilankėme iš ryto. Dviejų aukštų namas dūzgė kaip avilys - nors mokslo metai buvo beveik pasibaigę, tačiau visi 7 šeimynos vaikai turėjo savų rūpesčių, neatliktų darbų, tad visi skubėjo praustis, valgyti, susitvarkyti kambaryje, po pusryčių palikti švarią virtuvę... Po keleto minučių, kai Nijolė davė paskutinius nurodymus ir išleido pro duris paskutinį globotinį, susėdome pasikalbėti apie tuos nelengvus 14 šeimynos gyvavimo metų.
Jaunystėje Nijolė dirbo kolūkio darželyje ir sako, kad darbas su mažiukais jai labai nepatiko - sakiusi, kad gyvenime daugiau niekada su vaikais nedirbsianti. "Tačiau va kaip išėjo... - juokiasi moteris. - Tik susiklostė taip, kad mano kolegė Gendrutė Karitonienė imasi globoti visai mažiukus, o aš gaunu jau vyresnius - man su vyresniais lengviau susitarti... Šiuo metu jauniausias mano augintinis - 8 metų berniukas. Būtent taip - gaunu. Vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAT) darbuotojai atveža vaikus man, kai tėvams laikinai apribojamos jų teisės į vaikus. Apie jokį vaikų pasirinkimą negali būti nė kalbos! Ir negalėčiau! Kaip galima, įsisukus į vaikų būrį, pasakyti: "Tu važiuosi su manimi, o tu - ne..."
Per tuos darbo šeimynoje metus Nijolė ir Sergejus į gyvenimą išleido 8 vaikus, o globojamųjų turėjo, sako, tiek, kad net sunku suskaičiuoti - gal per 30. Didžioji jų dauguma taip ir liko gyventi Nijolės namuose iki pilnametystės, tačiau buvo ir tokių vaikų, kurių tėvai atgavo teisę į savo vaikus ir juos pasiėmė atgal.
Tėvams teisės apribojamos ne iš karto. Jei į nuolatinius socialinių darbuotojų perspėjimus tėvai nereaguoja, vaikai laikinai paimami iš šeimos ir atiduodami į šeimynas, o tėvams nurodomi įpareigojimai, kuriuos jie turi įvykdyti, jei nori susigrąžinti vaikus. VTAT ir socialiniai darbuotojai paskui atmuša padus bevaikščiodami ir betikrindami, kaip pasikeitė gyvenimo sąlygos pas tikruosius tėvus: ar jie susirado darbą, ar liovėsi gerti, ar namuose tvarkinga ir švaru, ar šaldytuve yra maisto... Jei randa bent minimalius poslinkius į gera, vaikai grąžinami tėvams.
Tačiau Nijolė apgailestauja, kad tokių tėvų, kurie pakeitė savo gyvenimo būdą, būna - vienetai. Priglobti laikinai, vaikai dažniausiai pilnametystės sulaukia šeimynoje.
"Per 14 metų, - sako Nijolė, - tėvai susigrąžino tik 3 vaikus. Visiems kitiems teismo sprendimu buvo nustatyta nuolatinė globa. Ypač sunkus buvo šis pavasaris. Iš šeimų buvo paimami 3, 4 ar 5 vaikai. Tėvai prasigėrę, kad net baisu, niekas jiems neberūpi. O juk aš tiems vaikams mamos, ar Sergejus - tėvo, niekada neatstosim. Jie mane ir vadina ne mama, o teta ir aš, gink Dieve, neprašau, kad į mane kreiptųsi "mama". Ateina jie į mano namus jau paaugliukai, su randu širdyje, jie žino savo šaknis - man tik reikia puoselėti tai, kas gero juose likę po tokios skaudžios jų patirties, stengtis juos atitiesti, rasti bendrą kalbą su jais. Beje, užaugę paprastai jie ima į mane kreiptis "mama".
Vaikai - ne baubas
Žiūri į tą besišypsančią moterį ir galvoji, iš kur žmogus ima tiek stiprybės? Juk puikiai supranti, kad vaikai čia pakliūva iš asocialių šeimų: jokių socialinių, higienos įgūdžių, dažnai su emociniais ir fiziniais sutrikimais. Ir kuo toliau, tuo blogiau. Nijolei tenka viską pradėti nuo pradžių. "Problemos tos pačios, kaip ir su nuosavais vaikais", - sako moteris. Tokie patys poreikiai, konfliktai kyla dėl tų pačių priežasčių... Būna, dėl nuosavo vaiko mokyklos slenksnį numini - problema po problemos, o žiūrėk, svetimas - niekur neužkliūva: ir elgiasi gerai, ir mokosi, ir užsiėmimų randa. "Bėda tik ta, - sako Nijolė, - kad į mūsų vaikus žiūrima tarsi pro padidinamąjį stiklą - kas ką padarė negero, ar dingo, tuoj akys krypsta į globojamus vaikus. Kartais net tenka eiti jų ginti. Užtat aš jiems ir sakau: "Vaikai, jūs negalite klysti, jūs turite būti labai stiprūs".
Vaikai keičiasi - vieni, sulaukę pilnametystės, išeina, kiti - ateina. Išeiti lengviau, o naujokai kartais priimami sunkiai. Juk sudrumsčiama nusistovėjusi tvarka. Kyla konfliktai. Tačiau Nijolė - optimistė. Ji sako, jog su kiekvienu vaiku galima rasti bendrą kalbą. Tai tik laiko klausimas. Ir dabar jos mintys sukasi apie vieną globotinį, kaip jam išaiškinti, kad šampūnas skirtas galvai plauti, o valikliai - kriauklėms valyti, kad šuo yra gyvas padaras, kad valgo visa šeimyna draugiškai pasidalindami, tuo, ką turi. Moteris tvirtina, kad vyresni vaikai jai labai pagelbsti sprendžiant įvairias tiek buitines, tiek naujokų problemas.
Gerų žmonių nemažėja
Anksčiau šeimyna daugiau sulaukdavo pagalbos iš turtingesnių verslininkų. Dabar ta pagalba labai sumažėjusi. Vienas kitas kartais padeda. Nijolė dėkinga visiems, kurie ateina į pagalbą, nes ypač dabar, pakilus maisto produktų ir benzino kainoms (šeimyna turi autobusiuką), sunku išmaitinti gausią šeimyną.
O juk vien maistu sotus nebūsi. Vaikams labai reikėjo dviračių - gi Širvėnos ežeras netoli. Būdavo, pėsti kulniuoja maudytis. Tačiau kol nueina - sudulka. Nusimaudo, o kai grįžta - vėl dulkini. Dabar, ačiū rėmėjams, dviračius įsigijo. Kitas rėmėjas - odontologas - neseniai dantis visiems vaikams dykai sutvarkė.
Dar viena problema, kurios Nijolė dar nežino, kaip išspręsti - tai vaikų vasaros atostogos. "Pinigėlių trūksta", - atsidūsta moteris.
Kita problema - pilnamečiai (šiuo metu šeimynoje gyvena du berniukai, sulaukę 18 metų), kuriems Nijolės ir Sergejaus globa juridiškai jau pasibaigusi, bet jie dar lanko mokyklą ir gyvena šeimynoje. Kol kas tokių vaikų globa įstatymiškai nesutvarkyta, nors jie šeimynoje gyvena ir jais rūpinamasi, iki kol baigia vidurines mokyklas.
Sunkiausia Nijolei, jei kartais ji suserga. Dieną, darbo valandomis, dar gali ateiti pavaduoti socialinė darbuotoja, bet kad globėjos darbo diena jokiomis darbo valandomis nematuojama - globėja esi visą parą.
Labai norėtų ir pailsėti. Nijolė sutinka kartu su vaikais, bet kad tik kur nors būtų galima kelioms dienoms išlėkti ir rūpesčius pamiršti...
Vaikai grįžta ir tapę savarankiški
Tie, kuriuos Nijolė ir Sergejus jau išleido į savarankišką gyvenimą, beveik visi sėkmingai dirba, mokosi, yra jau sukūrusių šeimas. Moteris sako, kad tie 6 tūkstančiai litų, kuriuos vaikai gauna pradžiai gyvenimo išėję iš šeimynos, yra labai maži pinigai, ir jiems sunku sėkmingai įsitvirtinti. Nors jau priimtas įstatymas, kad nuo ateinančių metų sausio pirmosios tie vaikai gaus po 9 tūkstančius litų, bet ir jų vos užteks susimokėti už mokslą, o kur dar pastogė, maistas, rūbai, jau nebekalbant apie pramogas, kurių jaunam žmogui irgi labai reikia. Todėl kai kurie iš jų važiuoja į užsienį, ten dirba, susitaupę pinigų grįžta, ir tada stoja mokytis. Nijolė labai didžiuojasi visais savo buvusiais globotiniais: vienas įgijo automechaniko specialybę, dabar dirba Vilniuje, servise, sukūrė šeimą. Kita mergaitė baigė kolegiją, dirba vienoje Biržų mokykloje chorvede. Trečia mergaitė, nors mokslų ir nebaigė, bet laimingai augina du vaikelius. "Dėl vieno sopa širdis, - pasakoja globėja. - Jis ir geros širdies, ir grožio netrūksta, ir darbą turi, o geria... Niekaip negaliu susišnekėti - dažnai ateina, pasišnekam, bet tarsi kokiu kabliuku sąmonė būtų užkabinta..."
Kartais, susėdusi gerti arbatos, šeimyna pašneka, kad reikėtų pristatyti prie namo priestatą - tiems, kurie atvažiuoja į svečius. O atvažiuoja dažnai - tai džiaugsmais pasidalinti, tai patarimų pasiklausti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, tai prašo padėti dokumentus sutvarkyti. "Visus rūpesčius atperka, kai susirenkam visi prie vieno stalo, - džiaugiasi Nijolė, - ir tie, kurie gyvena čia, ir tie, kurie išėję. Ir aš jau - močiutė! Nors savos dukros dar mokosi (Olga šiais metais baigia kolegiją Panevėžyje ir įgis buhalterės apskaitininkės specialybę, o Rima - dar vidurinėje, devintoje klasėje) ir apie vedybas negalvoja".
Nijolė įsitikinusi, kad vaikai turi suvokti Dievo įsakymą "Gerbk savo tėvą ir motiną" ir žinoti savo pareigas. Ji su vyru tai ir stengiasi tai įskiepyti vaikams. "Tik tuomet gali būti ramus dėl savo vaikų", - šypsosi moteris.
