Stasys VARNECKAS
Sodiečiui Marmokui būtų visai tas pats, ar tie savaitgaliai ilgi, ar trumpi. Tos pačios kiaulės, tos pačios pupos. O laiko viskam apeiti lygiai reikia ir paprastą, ir šventą dieną. Būtų, jeigu ne viena aplinkybė: kuo ilgesnis savaitgalis, tuo daugiau svečių mina jo slenkstį. Atvažiuoja koks devintas vanduo nuo kisieliaus ir suokia: - Savaitgalis ilgas, nusprendžiau jį paskirti jums. Kaimo kasdienybę, taip sakant, praskaidrinti. Paįvairinti, taip sakant. Ir skaidrina, ir įvairina kokias tris ar keturias dienas, o tu, Marmokai, šokinėk apie jį. Po tokių savaitgalių Marmokas ilgai keikia valdžią, bet valdžia toli ir, žinoma, jo negirdi. Tiek jau to - priprato sodietis prie tų savaitgalių. Ir šuo kariamas, sako, pripranta. Tačiau viena naujiena, kurią neseniai atvežė pusbrolis Gedas, jį gerokai pritrenkė. - Sklinda Vilniuje gandai, mielas pusbroli, - kalbėjo svečias, dorodamas skilandį, - kad mūsų Seimas sugalvojo reformuoti Grigaliaus kalendorių? Netenkina, sako, tas Grigalius mūsų poreikių. Marmokas naiviai galvojo, kad nėra nieko pastovesnio už kalendorių, ir nieko protingesnio už Seimą, todėl truputį nustebo ir paklausė: - Ir ką gi tas mūsų Seimas siūlo? Svečias nurijo gabalą skilandžio ir tęsė: - Pasakyk man, pusbroli, kiek dienų turi birželis? Marmokas tai žinojo ir be kalendoriaus. - O kiek lapkritis? - Irgi trisdešimt. - Tai štai, mielas pusbroli, Seimas nori tą šaltą ir šlapią lapkritį sutrumpinti bent penkiomis dienomis, o puikųjį birželį tiek pat pailginti. Sako, gerokai sumažės šildymo išlaidos, be to, prasitęs atostogų sezonas. Aš pas tave, pusbroli, tada galėsiu visą savaitę pagyventi... Marmokui nudiegė paširdžius, bet jis giliai įkvėpė vieną kartą, kitą ir atsigavo. O kai atsigavo, paklausė: - O kada tos reformos tikėtis: prieš Seimo rinkimus ar po? Aš jiems...
