Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Viename Aukštaitijos bažnytkaimyje gyvenusi Laima (51 m., vardas pakeistas) neseniai iššoko pro ketvirtojo aukšto langą ir užsimušė. Moteris drastišką iššūkį gyvenimui metė tuo metu, kai namie buvo visa šeima. Vyras kitame kambaryje žiūrėjo televizorių, o jau suaugusi dukra virtuvėje šnekučiavosi su atėjusiu draugu. Laima nepaliko jokio atsisveikinimo laiško, tik iš vakaro namiškiams prasitarė: "Toks sunkus gyvenimas - viskas nusibodo..." Kas galėjo įtarti, jog žmona ir motina kitą dieną sugalvos tokį baisų dalyką!
- Kasdien važiuoju į kapus ir žliumbdama kalbuosi su motina, - sunkiai rinkdama žodžius, kalbėjo dvidešimtmetė Laimos dukra Evelina. - Kodėl, klausiu, mama, tu taip padarei, kodėl palikai visus tokiam giliame skausme? Abu su tėčiu namuose lyg pakvaišę tylėdami vaikštome iš kampo į kampą.
Pasak Evelinos, tik po motinos mirties tapo aišku, kad reikėjo seniai susirūpinti jos sveikata, dvasine būkle. Pastaraisiais metais motina buvo puolusi į gilią depresiją. Pati Evelina ne kartą matė, kaip nevilties kupina motina ašarojo, eilinį kartą tėvui namo grįžus "su kvapeliu", kai namuose ne visada būdavo ką ant duonos užtepti. Ne mažiau skaudu ir pačiai Evelinai, lepintai nuo pat vaikystės, todėl labai retai susiprasdavusiai darbuose prapuolusiai mamai padėti, ją pavaduoti.
Laima stengėsi iš paskutiniųjų - pasiturinčioje šeimoje privačiai dirbo aukle, kolektyviniame sode augino daržoves, rūbus ir apavą šeimai pirkdavo tik padėvėtų rūbų parduotuvėse, tačiau ir tam reikalingi pinigai! O kai šeimos mėnesio pajamos - vos trys šimtai litų (nei Evelina, nei jos tėtis, Laimos vyras, niekur nedirbo), o šią sumą reikia padalyti ir mokesčiams už butą, ir maistui, ir būtiniausiems buities reikmenims, išties gali pradėti "važiuoti stogas".
Motinos šermenis ir laidotuves Evelina prisimena tarsi pro rūką. Kaip ir tėtis, buvo išgėrusi daug raminamųjų, todėl kartais net nesusivokdavo sėdinti prie motinos karsto. Paskutinę atsisveikinimo minutę, kai kažkas iš atėjusiųjų pakėlė į sieną atremtą karsto dangtį, Evelinai tarsi širdis būtų iš krūtinės iškritusi. Nualpo dukra, palaužtas begalinio sielvarto, keldamas nukritusią Eveliną, nualpo ir tėvas. Ne visi susirinkusieji gebėjo atlaikyti tokį kraupų vaizdą - braukdami ašaras, suko į šalį akis.
O visų baisiausia, pasak Evelinos, buvo kapuose. Kai karstą su motinos palaikais nuleido į duobę ir duobkasiai ėmė žerti pirmuosius žemių kastuvus. Bumpt... bumpt... bumpt... Tas duslus bumpsėjimas amžiams liks skambėti Evelinos ausyse. Kaip niekada nesumažės ir sielą draskanti savigrauža, kad dukra su tėvu nesugebėjo motinos išsaugoti, nesusiprato mamai padėti sunkiausią gyvenimo akimirką.
Nenorėjo būti našta
Didmiestyje gyvenęs Albertas (42 m.) prieš porą metų per autoįvykį patyrė sunkią stuburo traumą ir liko paralyžiuotas. Prikaustytas prie lovos jaunas vyras dar ilgai puoselėjo viltį, jog jam kada nors vis tiek pasiseks atsistoti ant kojų. Medikai Albertui nieko konkretaus nesakė - nenorėjo jo liūdinti. Tačiau žmona ir dvi paauglės dukterys sužinojo skaudžią tiesą - vyrui ir tėvui niekada nebus lemta pakilti iš patalo. Praėjo mėnuo, metai. Per šį laiką žmona ir dukros pasikeisdamos slaugė beviltišką ligonį, nors ir žinojo, kad nieko nepadės, privačioms masažuotojoms išleido didžiules pinigų sumas (šeima turėjo savo verslą ir gyveno pasiturinčiai). Nejaučiantis jokio pagerėjimo Albertas ėmė nepasitikėti gydytojais, pradėjo pykti ir ant "kažką slepiančių" žmonos, dukterų. Atėjo valanda, kai ilgiau tylėti nebuvo galima...
- Tai, kad visam gyvenimui pasmerktas gulėti, vyras išklausė gana ramiai, - pasakojo jo žmona Nijolė. - Kai aš, baimindamasi reakcijos, nutilau, jis šaltai ištarė: "Seniai tai nujaučiau..." Kelias dienas po mūsų pokalbio Albertas buvo labai nekalbus, susimąstęs. Siūliau privačiam seansui pakviesti psichologą ar psichiatrą - griežtai atsisakė. Girdi, jie - ne stebukladariai, jam atseit pilnai užtenka ir šeimos moralinės paramos.
Vieną vakarą, pasak Nijolės, vyras staiga pralinksmėjo, ėmė net juokauti. Ir žmona, ir dukros niekaip negalėjo suvokti, ką tai galėtų reikšti? Gal išties įvyks stebuklas - Albertui gerėja sveikata?
Pasikvietęs visas arčiau savęs, Albertas dalijosi smagiais vaikystės prisiminimais, padėkojo, kad žmona ir dukrelės esančios tokios paslaugios, jo, invalido, nepalikusios, lyg tarp kitko užsiminė, jog kai kada nors numirs, norėtų būti palaidotas gimtinėje. Po to vėl daug juokavo - užmigo gana vėlai.
Ryte prabudusi Nijolė, kaip visada, pravėrė vyro kambario duris. Ir nustėro iš siaubo: Albertas - negyvas! Ant spintutės prie jo lovos - tuščios raminamųjų pakuotės (Nijolės apskaičiavimu, turėjo būti mažiausiai 40 stipraus veikimo tablečių!) ir... atsisveikinimo laiškas.
"Mano mielosios, - buvo negrabiai parašyta ant liniuoto popieriaus. - Tamsu, todėl nežinau, ar įskaitysite... Teisingai mane supraskite. Nesmerkite ir nesigailėkite. Eutanazija pas mus neįmanoma, todėl, nenorėdamas būti amžina našta, pasirenku mirtį. Ačiū, kad ir taip ilgai manimi rūpinotės. Nijolyte, tu esi dar jauna, nenoriu, kad visą gyvenimą vargtum - susikurk jį naują ir būk laiminga..."
Perskaičiusi paskutinį sakinį, Nijolė ėmė balsu raudoti. Taip, girdi, rūpintasi, kad nesugebėta vyrui padėti išgyventi krizinį laikotarpį, net neįtarta, kad jam pasiekiamas raminamųjų pakelis - mirtinai pavojingas! O kiek tokių pakelių toje pačioje vietoje gulėję anksčiau!
Nijolė patvirtino labai mylėjusi savo vyrą ir buvusi sau tvirtai pasižadėjusi slaugyti jį iki pat mirties. Ne, moteris nė kiek nesistengė gražinti padėties - iš tiesų buvę labai sunku. Tačiau kad iš gyvenimo pasitraukė anksčiau, negu jam buvo skirta likimo, moteris nelinkusi vyro smerkti.
- Toks buvo jo pasirinkimas ir tai reikia gerbti, - svarstė Nijolė ir užsiminė, jog ir pati jo vietoje galbūt būtų panašiai pasielgusi.
Nijolė apgailestavo, jog beviltiškiems ligoniams Lietuvoje nėra suteikta galimybė pasirinkti - gyventi ar kankintis prikaustytam prie lovos. Juk kad ir kaip namiškiai tokiu ligoniu rūpintųsi, jis niekada nesijaus pilnavertis - tik našta. Sunku ligoniui, sunku ir artimiesiems. Išeitis, pasak Nijolės, būtų labai paprasta: šalyje įteisinti eutanaziją. Tačiau tam, kaip žinia, nepritaria nei dauguma medikų, nei religijos atstovai. Tad kenčiančiajam, anot Nijolės, lieka vienintelis pasirinkimas...
Lietuva - savižudžių šalis?
Statistika skelbia, jog Lietuva savižudžių skaičiumi jau ne vienerius metus pirmauja pasaulyje. Vilniaus universiteto Klinikinės psichologijos katedros vedėjos docentės Danutės Gailienės turimais paskaičiavimais, savižudybių ėmė staiga daugėti Lietuvai atgavus Nepriklausomybę - per metus šimtui tūkstančių gyventojų užregistruojama 80 savižudybės atvejų (kitose Europos šalyse, neskaitant Latvijos, Estijos, Vengrijos bei Rusijos, - keleriopai mažiau).
Nors ir kaip sunku šiais laikais išlaikyti šeimą ar išsilaikyti dvasiškai stipriam pačiam, pasak D. Gailienės, nusižudyti panorusiam asmeniui vis dėlto visų pirma reikėtų pagalvoti apie savo artimuosius. Kiek jiems tai suteiks sielvarto ir skausmo, kaip jie dėl to kentės ir išgyvens. Su tuo susidūrusiems vaikams tai netaps pavyzdžiu: motina ar tėvas taip "išsprendė problemas" - tai gal ir man tai būtų geriausia išeitis?
Pasak suicidologės D. Gailienės, nerimauti verčia ir tai, kad vis dažniau savižudybę pasirenka jauni žmonės. Kartais tokie atvejai paaiškinami labai primityviai: neva šešiolikmetė išgėrė vaistų dėl to, kad paliko vaikinas; trylikametis gavo blogą pažymį, todėl pasikorė ir t. t. Iš tikrųjų, suicidologės manymu, savižudybei vieno fakto nepakanka - paprastai į vieną krūvą susideda galybė įvairiausių problemų: nesutarimai su tėvais ar bendraamžiais, pedagogų priekaištai, aplinkinių abejingumas.
Štai, Laimą ilgai neigiamai veikė daugelis veiksnių: vyro girtavimas, suaugusios dukters nesugebėjimas atsistoti ant kojų, darbo praradimas valdiškoje įmonėje ir sunkus darbas šeimoje už grašius, jokių prošvaisčių nebuvo matyti ir ateityje. Blaiviai mąstantis Albertas, užuot kankinęsis pats ir varginęs namiškius, nesant jokios tikimybės kada nors pasveikti, irgi pasirinko mirtį. Ar galima jį už tai smerkti?
Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Toksikologijos skyriaus gydytoja psichiatrė Julija Grebelienė mano, jog labai rimtų, nepagydomų ligonių nėra daug, o ir šiems reikėtų sudaryti visas įmanomas sąlygas, padėti kęsti tą likimo skirtą naštą. Juk esą ir iš lovos nepasikeliantis ligonis gali bendrauti su dukromis, padėti jas auklėti, mokyti gyvenimiškų tiesų, tai yra būti naudingas ir reikalingas šeimai. Deja, pasak gydytojos, dažniausiai žmogus su savo kančiomis lieka vienas arba geriausiu atveju palaikomas tik šeimos narių, artimųjų. O jam padėti turėtų būti išvystyta visa pagalbos sistema.
Psichiatrės nuomone, eutanaziją visų pirma reikėtų labai konkrečiai įvardinti, apibrėžti ir tik po to pradėti mąstyti apie galimą jos taikymą. Ir tai turėtų būti daroma tik išskirtiniais atvejais, nusprendus gydytojų konsiliumui - kad neprasidėtų piktnaudžiavimas, sąskaitų suvedinėjimas ir pan.
Bene didžiausia bėda yra ta, kad šalyje apie savižudybes tik daug kalbama ir rašoma, tačiau per mažai daroma, kad į savižudybę linkusiems žmonėms būtų padėta. Toli gražu ne kiekvienas, sumanęs pasitraukti iš gyvenimo, pajėgs kreiptis į psichiatrą ar psichologą - pirmieji apie artėjančią nelaimę turėtų suvokti šeimos nariai, artimieji, giminaičiai, draugai. Ir nedelsiant - ne po savaitės ar mėnesio - bandyti tokiam žmogui padėti. Nes rytoj gali būti jau per vėlu...
