Šių Prezidento rinkimų scenarijus panašus, kaip ir praėjusiųjų. Agitacija prieš pirmąjį turą - inertiška, nuobodoka. Kandidatų daug, o tarsi nėra, iš ko rinkti. V. Adamkus ryškus lyderis, o kas bus antras - lyg ir nelabai svarbu. Tačiau futbolo sirgaliai ir kiti aštresnių pojūčių mėgėjai po pirmojo turo pagaliau gauna savo dozę adrenalino. Tik tada - jau per vėlai - ateina supratimas, kad pretendentai į "antrąjį numerį" nėra jau tokie vienodi.
Nuobodus politinis gyvenimas, kuriame mažiau gali pasireikšti politikos apžvalgininkai, iš tikrųjų reikštų, kad Lietuvoje daugiau santarvės, kad sulaukta geresnių laikų. Dabartiniai rezultatai byloja apie Lietuvoje esančią priešpriešą, kuri per praėjusius nuo ankstesnių rinkimų pusantrų metų niekur neišnyko.
Preliminariais duomenimis, antrajame rinkimų ture V. Adamkus susirungs su K. Prunskiene. Visų pirma galvon ateina klausimas: ką K. Prunskienė nuveikė per praėjusius metus, kad 2002 m. pabaigoj Prezidento rinkimuose tesurinkusi mažiau nei 5 proc. balsų, dabar jau užsitikrino, preliminariais duomenimis, daugiau nei 21 proc. rinkėjų paramą? Atsakymas, žinoma, paprastas - pati K. Prunskienė nepasikeitė, pati ji čia mažai kuo dėta. Prezidento skandalas pagilino Lietuvos žaizdas. Jis praūžė, pasibaigė, tačiau pačios žaizdos liko. Rinkimai parodė, kad rinkėjai - kitaip, nei kartais manoma - puikiai atskiria vieną kandidatą nuo kito, žino jų biografijas ir dabartinę poziciją. Be V. Adamkaus tarp keturių kitų kandidatų buvo trys valdžios žmonės ir vienas, daugeliu požiūriu esantis opozicijoj.
Ir nors K. Prunskienė to nepabrėždavo ir jos rinkimų agitacija niekuo ypatingu neišsiskyrė (ryškesnė nuoroda galėjo būti tik R. Pakso parama), didelė dalis rinkėjų tiksliai pasirinko būtent ją, opozicijos atstovę. K. Prunskienei atiteko vadinamieji protesto balsai. Tos dvi Lietuvos, į kurias susiskaldžiusi mūsų šalis, vadinamos įvairiai - žvelgiantys į priekį ir besidairantys atgal, "elitas" ir "runkeliai". Įvertinus šių rinkimų patirtį peršasi dar vienas terminas - turintys telefonus ir jų neturintys. Mat rinkimų dieną atlikta BNS užsakymu atlikta balsavusiųjų piliečių apklausa telefonu skelbė, kad į antrąjį turą pateks kandidatai, kurių platforma ganėtinai panaši - V. Adamkus ir P. Auštrevičius. Norėtumėt! Tačiau žmonės be telefonų balsavo už K. Prunskienę. Beje, apie tai, kad K. Prunskienė gali patekti į antrąjį turą nekalbėjo beveik nė viena skelbta visuomenės nuomonės apklausa.
Nepasakysiu paslapties, kad rinkimų vakarą daugelis lietuvių daugiau jaudinosi ne dėl rinkimų baigties, o sekė įvykius Portugalijos stadione, kur kovojo Prancūzijos ir Anglijos futbolininkai. Beje, ir visai Europai šios rungtynės, matyt, rūpėjo labiau nei Europarlamento rinkimai. Prancūzai išplėšė pergalę per teisėjų pridėtą rungtynių laiką. Ar K. Prunskienė, nelaikyta stipria kandidate, gali padaryti svaiginantį šuolį ir išplėšti pergalę antrajame ture? Be jokios abejonės, K. Prunskienė dabar yra labai rimta varžovė V. Adamkui. Nemanyčiau, kad ji sugebės suorganizuoti tokią agresyvią rinkimų kampaniją, kaip tai padarė R. Paksas, tačiau V. Adamkaus oponentai jau mobilizuoti ir tiki galimybe jį nugalėti. V. Adamkus pasimokė iš klaidų ir dabar bus aktyvesnis, tačiau, kita vertus, K. Prunskienė, kitaip negu R. Paksas, turi dalies intelektualų, "elito" paramą. Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų pirmininkės rinkimų kampanija prieš pirmąjį turą buvo menkai finansuojama. Šiuo požiūriu ji buvo savo konkurentų šešėlyje, tačiau dabar gali tikėtis sukaupti kur kas didesnes lėšas. K. Prunskienė greičiausiai sulauks Darbo partijos paramos, o socialdemokratai, ko gero, neišreikš savo pozicijos arba agituos puse lūpų.
Tiesa, praktika rodo, kad rinkėjai į tai menkai reaguoja. Patys socialdemokratai patyrė nemalonią nesėkmę - jų kandidatas Č. Juršėnas liko paskutinis. Svarstyti, kam atiteks nepatekusių į antrąjį turą kandidatų balsai, sunku, tačiau kova greičiausiai bus lygi, įtempta.
