Mielieji giminės, draugai, bendradarbiai ir kaimynai! Dabar, kai mes nepamirštamoje transliacijoje iš Vašingtono kovo 29 dieną, kai buvo deponuojami NATO dokumentai, pamatėme kažkokio pono pakaušį, galime jaustis absoliučiai saugūs ir, apsišvarinę nuo paprastojo paksizmo, žvelgti į mūsų šviesią ateitį.
Todėl aš, sėdėdamas Gedimino prospekto gale ir būdamas blaivaus proto, pareiškiu: ieškau žmogaus, norinčio būti prezidentu! Taip, klausimo forma tokia pat įžūli ir demagogiška kaip Vytauto Kernagio televizijos žaidime, esą ieškančio žmogaus, kuriam reikia milijono litų. Tik jau demagogas aš tikrai mažesnis, nes nesu įsitikinęs, ar V. Kernagis tikrai turi milijoną litų ir ar tikrai žaidimą organizuojančiai firmai išeitų į naudą, jei kas imtų ir laimėtų tą milijoną. O aš prezidento ieškau IŠ TIKRŲJŲ!
Taigi - kas, kas? Norinčius kandidatuoti pakelti ranką ragino Marijonas per "svogūnų" įteikimą, tačiau niekas neatsiliepė. Tiesa, vienas pretendentas jau išdėstė savo sąlygas, bet rankos negalėjo pakelti, nes pagal tų pačių "svogūnų" scenarijų tuo metu buvo kažkur užsienyje. Tas galimas kandidatas - prezidentas Valdas Adamkus. Jis teigia pats savo kandidatūros nekelsiąs, tačiau neužtrenksiąs durų pasiūlymams dalyvauti prezidento rinkimuose. Tai reiškia, kad V. Adamkus sutiktų kandidatuoti, jei jo kandidatūrą iškeltų politinės partijos ar galbūt kokios kitos piliečių grupės.
Atsiprašau, bet tokia kalba kandidatui visiškai netinka! Pastaruosius rinkimus šis politikas šitokiu būdu jau pralaimėjo, vis kalbėdamas atsiprašinėjamai - matot, prezidentu būti jis jau nebenori, bet jeigu tauta taip pageidauja, tai dar sutiks kandidatuoti. Istorija kartojasi.
"O ar tikrai reikia? O kas man už tai?". Ne, brolyčiai. Kandidatas turi degte degti, turi būti ne savam kaily iš noro būti prezidentu! Jis turi liepsnoti troškimu dirbti, plušti mūsų visų labui, turi būti pasiruošęs versti kalnus, rauti korupcijos piktžaizdę, nagais ir dantimis plėšti mums didesnes pensijas ir atlyginimus, nertis iš kailio guosdamas senolius ir popindamas vaikus, įnirtingomis pastangomis skaidrinti privatizaciją, grumtis už Lietuvos interesus ir Rytuose, ir Vakaruose! Atbulom rankom tokių darbų nenuveiksi!
V. Adamkus neteisingai daro, leisdamasis į politologines diskusijas apie savo kandidatavimą. Jei dar neapsisprendei - tylėk, lik paslaptingas: "Nesakysiu, dar ne laikas". O kai sprendimas priimtas - tada jau grumkis žūtbūtinai. O toks nesėtų rugių žydėjimas nei į tvorą, nei į mietą.
Taigi prezidento paieškas tenka tęsti. Uždavinys surasti prezidentą nepaprastas. Tiesą sakant, prezidentui keliamas reikalavimas turėti savybes, kurios realiam gyvenime sunkiai suderinamos. Rimtas kandidatas turi turėti plačius pečius ir erelio žvilgsnį, tačiau pageidautina ir šviesi galva. Jis turi būti populistas iki kaulų smegenų, tačiau reikia, kad kartu mokėtų sukioti valstybės vairą be didesnių trūkčiojimų. Turi gebėti surinkti daug pinigų rinkimų kampanijai, tačiau žarstydamas pinigėlius turi likti švarus švarutėlis - tyras kaip ašara. Jis turi būti kovingas riteris, negailestingai traiškantis oponentus, tačiau kartu likti jiems priimtinas. Turi būti jau uostęs valdžios, bet dar nenusibodęs ir nesusikompromitavęs. Turėtų būti kilnus, orus, prezidentiškai spindulingas ir kartu paprastas, savas, vienas iš mūsų.
Ir neteisus Kęstutis K. Girnius (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_152952) sakydamas, kad Lietuvai prezidentas nereikalingas. Šiek tiek jis reikalingas net ir techniškai - prezidento dalyvavimas skiriant jėgos struktūrų vadovus ir vaidmuo filtruojant įstatymus yra visai pageidautinas, švelninant galimą pernelyg didelį vykdomosios valdžios išvešėjimą. Tačiau kur kas labiau prezidentas reikalingas todėl, kad jis tiesiog reikalingas - reikalingas žmonėms kaip valstybingumo personifikacija. Tokio vaidmens negali atlikti premjeras, nes jis nėra renkamas visuotiniuose rinkimuose, tiksliau, išvis nėra renkamas, o skiriamas pareigūnas. Be to, geriausia, kad premjeras liktų tuo, kuo dabar yra - juodadarbiu, ant kurio, reikalui esant, galima karti visus šunis. Sakykime, Jungtinėje Karalystėje prezidento taip pat nėra, tačiau britai turi karalienę, apgaubtą misticizmo, būtino kiekvienai tautai, norinčiai pateisinti savo buvimą. Tokia ir Lietuvos prezidento misija. Ir nors R. Paksas prezidento instituciją gerokai apdergė, jos reikšmė greitu laiku gali būti atkurta.
Aha, čia dar vienas nepatogumas. Kalbėta apie "misticizmą"? Tačiau ar Lietuva ne per maža šalis, kad atrastume tarp savęs kažką tokį orų, tolimą, bent mažumą paslaptingą? Į kurį kandidatą nukryptų pirštas, vis jis kažkam jis yra ne visai protingas pusbrolis arba nedėkingas dėdėnas, kažkam vaikystėje prispjovė į kompotą, neatidavė pasiskolintų trijų rublių ar kolektyviniame sode išmindžiojo kaimyno bijūnus. Giminių, draugų, bendradarbių ir kaimynų krašte tai - tikrai rimta problema! Ne veltui vieną prezidentą esame importavę.
Taigi prezidentas turi būti sulipdytas iš nesuderinamų dalių it graikų Chimera, be to, šviesti tolima ir paslaptinga šviesa, kai giminės ir kaimynai mato kiekvieną jo veido inkštirą. Tačiau... iš tikrųjų čia nėra jokio kazuso. Visi prieštaravimai permušami vienu vieninteliu argumentu, vienu vieninteliu žodžiu - charizma! Šis graikiškas žodis, daužęsis ir nerimęs senoje geroje "Kiss" dainoje, netikėtai nusileido ir giliai įaugo į mūsų politinę kasdienybę.
Charizma - tai žavesys, Dievo dovana, aplink politiko galvą šviečiantis nimbas, protingų žmonių sambūrį transformuojantis į klusniai sekančią minią, o kritikus priverčiantis užspringti savo prakeiksmais. Jei politikas apdovanotas minėtąja charizma - visi jo trūkumai, neatitikimai ką tik išdėstytos schemos akimoju nurašomi.
Tačiau žmogų, kurio galva apjuosta tokiu nimbu, rasti nelengva. Štai, tokios didelės šalies kaip Jungtinė Karalystė konservatoriai jau ne vienus metus vargsta, ieškodami tinkamo lyderio - charizmato. Lietuvoj tokiu neabejotinu žavesiu apdovanotas Algirdas Brazauskas, prie kurio jau seniai nelimpa nei didesnės, nei mažesnės nuodėmės. V. Adamkus irgi turi tokios druskos - dar senais laikais, vos jam apsilankius Lietuvoje, vietoj labo ryto jį pasitikdavo vienintelis klausimas: "Ar jau apsisprendėt būti mūsų prezidentu?"
Tačiau daugelis kitų sprendimą kandidatuoti turi priimti patys. Įdomu, kaip vienam ar kitam žmogui kyla mintis, kad jis gali tapti prezidentu? Ar jis toks gimsta, ar toks užkratas į smegenis įsimeta laikui bėgant? Kaip atsitinka, kad prokuroras, vieną rytą nubudęs, pasako sau: galiu būti prezidentas!? Brolių Matulevičių pavyzdys liudytų, kad genetika čia turi tam tikros reikšmės. Tačiau noras ir galimybės - skirtingas dalykas. Štai A. Brazauskas vėl galėtų, tačiau greičiausiai neis. Kiti nori, tačiau - be šansų.
Prezidento jau dabar ieškoma visose Seimo salėse, kabinetuose ir užstalėse. Tarsi Tibeto vienuoliai ieškotų kūdikio dalai lamos - reikia rasti ir atpažinti žmogų, turintį charizmą. Vardijamos pačios įvairiausios pavardės. Fantaziją žadina ir Viktoras Uspaskichas, kalbantis, kad turi "visiems priimtiną kandidatą". Tikėkimės, kad tai ne krepšininkas (Lietuvoje turi likti bent kas nors švento!). Kažkas sufleruoja jam ekonomistę, dabartinę Pasaulio banko patarėją, Darbo partijos kandidatę Europarlamento rinkimuose Ona Juknevičienę.
Socialdemokratai kol laikosi santūriai. Šie prezidento rinkimai jiems nelabai reikalingi, jiems vėl gresia galvos skausmas dėl kandidato bei trintis partijos viduje. Vytenis Andriukaitis jau nekantrauja, bet jo žavesys auga lėtai ir vargu ar kada užaugs. Liberalcentristai puse lūpų kalba, kad prezidento rinkimuose nedalyvaus - matyt, lauks, kol Artūrui Zuokui sukaks 40 m., kai kandidatuoti į prezidentus leidžia Konstitucija.
Patys aktyviausi - konservatoriai. Jie vis stumia V. Adamkų. Šis lyg priimtinas daugeliui, sakoma, net V. Uspaskichui, tad būdamas artimesnis konservatoriams V. Adamkus padidintų jų svorį Lietuvos politiniame peizaže. Tačiau ar negeriau būtų, jei konservatoriai išmėgintų savo "atsarginį variantą" - Petrą Auštrevičių?
Socialliberalai aiškiai savo požiūrio neišdėsto, tačiau dabar, kai sužlugus R. Paksui nėra būtinybės partijoms tartis dėl bendro visiems priimtino ir "100 procentų" turinčio laimėti kandidato, neliko nė vienos priežasties, kodėl savo kandidatūros negalėtų kelti ir Artūras Paulauskas.
