Lietuvos partijoms galima pavydėti žvalios nuotaikos ir pasitikėjimo savimi net tada, kai žaidimas nesiklosto. Žmonėms derėtų to pasimokyti iš politikų - tiesa, politikams lengviau, nes jų pasistumdymus ir tuščias ambicijas apmokame savo mokesčiais (pastaruoju metu ne tokios jau mažos sumos skiriamos ir tiesiogiai partijoms). Jei partijas tektų vertinti verslo standartais, matyt, jas reikėtų skelbti bankrutavus.
Valdys Jonas I?
Atrodo, tokia mintis atėjo į galvą net kai kam iš pačių aukščiausių šalies pareigūnų, nes ėmė sklandyti nepartinio ministro pirmininko idėja. Čia galime prisiminti Italijos patirtį, kai praėjusį mėnesį parlamente buvo renkamas šios šalies prezidentas. Vienas rinkikas tada balsavo už praėjusiame amžiuje gyvenusį mistiką kapuciną tėvą Pijų, kuris turėjo stigmas - kraujuojančias žaizdas ant rankų ir kojų, panašias į Jėzaus Kristaus, balsą gavo ir populiarus italų dainininkas Vasco Rossi. Ko gero, ir Lietuvoje esama žmonių, kurie mano, kad Lietuvą dabar galėtų išgelbėti nebent šv. Kazimieras ministro pirmininko kėdėje, o jaunimas balsuotų už Stano. Galima būtų balsuoti ir už praėjusią savaitę Jonavoje išrinktą Jonų karalių Joną I.
Žinoma, nepartinis ministras pirmininkas būtų nesusipratimas, nes tiesiog savo darbą turi atlikti Lietuvos partijos. Tačiau ką daryti, jei jos nesugeba? Prisiminkime, kaip praėjusią savaitę buvo mėginama paskirti ministrą pirmininką. Atrodo, kad socialdemokratai bus tiesiog apgavę prezidentą, kai kalbėjo, kad jų ministrą pirmininką parems net 80 Seimo narių. Be to, jie teigė, kad koalicijoje nedalyvaus nei susikompromitavusi Darbo partija, nei liberalai demokratai. Prezidentas patikėjo socialdemokratų pažadais ar apsimetė tikįs, nors juos neigė elementari aritmetika. Balsavimas buvo pralaimėtas, tačiau socialdemokratai dar tą pačią dieną žvaliai pareiškė: "Mes ir vėl galim!" Ko vertos tokios kalbos? Gausiausiai Seimo partijai iškritus iš žaidimo ir paaiškėjus, kad didžiausią patyrimą turinčioms partijoms dėl bendro darbo susitarti nepavyks, bene geriausia išeitis būtų pirmalaikiai rinkimai. Tačiau Seimo partijos nesugeba pasiekti net ir to. Už pirmalaikius rinkimus puse lūpų pasisako konservatoriai ir socdemai, tačiau slapčia džiaugiasi, kad niekas daugiau jų nepalaiko. Abi šios partijos įsitikinę, kad besitęsianti sumaištis joms naudinga. Sunku pavadinti tai valstybiniu požiūriu.
Abu "branduoliai" turi savų išskaičiavimų
Konservatoriai mano, kad jiems vienas malonumas būtų likti atokiau nuo valdžios ir žiūrėti, kaip neveikli vyriausybė nugrims į pelkę, atverdama jiems sostą kituose rinkimuose. Už linksmų socdemų šypsenų slypi kiek kitoks išskaičiavimas. Socialdemokratai šiuo metu mano sudaryti mažumos vyriausybę. Pagal tam tikrus susitarimus balsuojant dėl ministro pirmininko ir Vyriausybės programos jų vadovaujamas blokas galėtų sulaukti Darbo partijos ar kitų politinių jėgų, iš potencialaus rėmėjų sąrašo neišbraukiant ir konservatorių, paramos. Lipdant tokią mažumos vyriausybę socdemai liks jos branduoliu, traukos centru, prie kurio laikui bėgant prilips įvairios kitų partijų atplaišos, o ypač laukiama didžiausios kometos - tikimasi, kad prie socdemų prisijungs suirsiančios Darbo partijos "nesusitepę" nariai. Nors socdemai pagal dydį tėra trečia Seimo partija, teturinti 23 Seimo narius, jie ketverius metus beveik vienvaldiškai kontroliuotų Vyriausybę.
Socdemams tai masinanti perspektyva, tačiau tokia vyriausybė nebūtų veikli, net jeigu jai vadovautų ne toks blankus premjeras, koks būtų buvęs kartą jau siūlytas Z. Balčytis. Mažumos vyriausybėms bepigu dirbti Skandinavijos šalyse, kur jau daug dešimtmečių visuomenėje yra susiklostęs gilus sutarimas dėl svarbiausių klausimų ir sklandžiai riedančio valstybės automobilio vairo nereikia smarkiai sukioti. Mums reikia energingos ir veiklios vyriausybės. Brazauskiški Balčyčio aiškinimai, kad viskas klostosi sklandžiai, primena pranešimus iš mūšio lauko: "Priešas chaotiškai puola, o mes organizuotai traukiamės". Lietuvos valdžios vyrai kol kas nenumano, kiek jau pasikeitė visuomenės struktūra ir poreikiai, net nesistengia įvertinti vadybinių globalizacijos iššūkių, siaurai ir tiesmukiškai traktuoja integraciją į Europos Sąjungą. Valdžia ir žmonės kalba skirtingomis kalbomis, tarp jų praraja, ir čia didžiausia Lietuvos nelaimė, gal jau net tragedija. Valdžia šios problemos nesupranta, o žmonės tesugeba tik burbėti, geriausiu atveju įstengdami pakartoti bulvarinių laikraščių antraštes - tačiau čia jau kita problema.
Mažumos vyriausybei jau pagal apibrėžimą suraišiotos kojos ir rankos. Partijos, kurios nebus koalicijos narėmis, nejaus jokio įsipareigojimo palaikyti bent kiek radikalesnes reformas, jau nekalbant apie tai, kad susitarimas galės būti bet kuriuo metu ir lengvai nutrauktas. Lietuvai bus sunku žengti į priekį, konkuruoti su kitomis valstybėmis - tarsi su geriausiais varžovais būtų ryžtamasi lenktyniauti... bėgant maiše.
Kokio proveržio mums reikia?
Pastarosios naujienos priverčia suklusti. Tiesioginių užsienio investicijų srautas, ir šiaip Lietuvoje jau buvęs mažiausias vienam žmogui Europos Sąjungoje, dar dvigubai sumažėjo (http://www.omni.lt/index.php?base/z_360045). Ir nyksta galimybės jas prisišaukti, nes trūksta ne tik kvalifikuotų darbuotojų, bet ir mažiau kvalifikuotos darbo jėgos. Galų gale neišlaikė ir eurokomisarė D. Grybauskaitė, kuri Briuselyje viešėjusiems Kovo 11-osios Akto signatarams išsakė daug karčių žodžių apie mūsų vidaus politikos neįgalumą, kuris jau atsispindi ir išorės santykiuose, gresia Lietuvai dideliais praradimais.
Daugiausia iš to, ką norėtųsi matyti naujosios vyriausybės programoje, yra konservatorių siūlomose Proveržio programos tezėse. Nemenka dalis šių tezių, žinoma, dvelkia populizmu, tačiau jose užgriebta ir esminių skaudžių problemų, yra šviežio, šiuolaikines vadybos tendencijas atitinkančio požiūrio, ambicingų, bet realiomis galimybėmis ir prielaidomis pagrįstų tikslų. Tik gaila, kad konservatoriai, pasiūlę tokią programą, patys neperskaitė ir nesuprato jos pavadinimo. Proveržį derėtų suprasti ne kaip konservatorių, o visos Lietuvos proveržį. Todėl tikrai neužtenka vien gerų tezių, surašytų ant popieriaus lapelio, o reikia dar ir išminties jas įgyvendinant. Proveržio programa yra būdas surasti sąjungininkų ir draugų, o ne gaminti priešus. Proveržis yra kvietimas dirbti kartu, o ne kuoka, daužanti politinius oponentus. Ir tai svarbu ne mažiau, nei pati pagrindinė siūloma idėja.
