Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate pristatytos projekto "Saugi kaimynystė" gairės. Renginyje dalyvavo viešosios policijos vadovai, teritorinės policijos komisariatų pareigūnai, nuovadų viršininkai bei projekto partneriai.
Pasak susitikimo dalyvių, šiais metais įgyvendinant prevencinį projektą "Saugi kaimynystė" siekiama skatinti vietinės bendruomenės aktyvumą, pilietiškumą, bendradarbiavimą su policijos nuovados ir seniūnijos darbuotojais nusikalstamumo prevencijos srityje, siekiant pamažu perduoti saugios aplinkos formavimo iniciatyvą bendruomenės aktyviems nariams.
Kai kur tas saugios kaimynystės projektas kol kas vykdomas tik formaliai, dėl paukščiuko grafoje apie nuveiktus darbus, tačiau yra policijos komisariatų, kurie nuoširdžiai skatina projekto veiklą. Štai Panevėžio mieste buvo vykdomas "Saugios kaimynystės" konkursas tarp namų bendrijų. Jame dalyvavo 17 bendrijų. Jos buvo vertinamos pagal saugumo iniciatyvas: bendradarbiavimą su apylinkės inspektoriais, durų, langų, pagalbinių patalpų būklę, kiemo, laiptinės apšvietimą. Pernai nugalėtojais buvo paskelbti Danutės gatvės 5-ojo, Aukštaičių gatvės 78-ojo ir Staniūnų gatvės 33-iojo namo bendrijos. Jos buvo apdovanotos 4500 litų premijomis, o ant namų prikabintos lentos: "Saugiausias namas".
Joniškio komisariatas policijos rėmėjams ir saugios kaimynystės dalyviams surengė koncertą, kurio metu už pagalbą policijos pareigūnams atskleidžiant nusikaltimus rankiniais laikrodžiais buvo apdovanoti Vytautas Staškus, Stasys Matutis ir Jonas Jurgelis.
Tačiau šiaip jau bendruomenės dar mažai priešinasi banditizmui. Netgi sovietmečiu visuomenė daug noriau nendravo su milicija. Liaudies draugovininkams priklausė apie 50 000 narių, kurie patruliuodavo gatvėse, kartu su milicininkais sulaikydavo eismo taisyklių pažeidėjus. Draugovininkas dėvėdavo raudoną raištį, segėdavo ženklelį ir turėjo milicijos rėmėjo pažymėjimą.
Kai kas gali sakyti, kad ta veikla buvo tik formali, tačiau ir tarpukariu Lietuvos gyventojai padėdavo policijai. O ir pareigūnai stengėsi stiprinti ryšį su visuomene, rengdavo įvairias akcijas. Pavyzdžiui, būdavo "Kovos su piktu" dienos, leidžiami patarimų, kaip apsisaugoti nuo nusikaltėlių, leidinukai. Tiek kaimiečiai, tiek miestiečiai noriai eidavo į susitikimus su policijos pareigūnais, klausėsi paskaitų, kaip kovoti su nusikaltimais. Tai neliko nepastebėta ir užsienyje. 1937 metais Romoje vykusiame Europos policijos organizacijų suvažiavime Lietuva buvo pagirta kaip pavyzdinė valstybė, kurioje visuomenė skatinama padėti policijai kovoti su nusikalstamumu.
Po nepriklausomybės atkūrimo policija buvo ėmusi bendradarbiauti su krašto apsaugos savanoriais, tačiau bendradarbiavimas nuslopo. Kaip ir judėjimas "Stabdyk nusikalstamumą". O tai policijai garbės nedaro, nes pavyzdžiai visame pasaulyje rodo, kad be visuomenės pagalbos policija yra labai ribota.
Ir visuomenė tai žino. Pabandyk kokiame nors Vokietijos miestelyje stabtelti prie vieno namo, po to prie kito - tuoj pat prisistatys policininkas ir paklaus, ką čia veiki. Pamatę įtartiną žmogų, vokiečiai tuoj pat skambina į policiją.
Na o lietuviai tik stebi pro užuolaidas ir nesikiša. Vienas dalykas - į tokius pranešimus nelabai kas ir reaguoja, o kitas - jei teks būti liudininku, tai užtampys po teismus. Tad geriau nieko nematyti. Taip ramiau - kol, aišku, neužkabina paties stebėtojo pro užuolaidas. O tada jau galima rėkti: "ką daro policija, kad mes būtume saugūs?!"
