Jau rašėme, kad kildamas iš Maskvos Šeremetjevo-1 oro uosto nukrito ir sudužo "Pulkovo avialinijų" lėktuvas Il-86. Keleivinis laineris grįžo į Sankt Peterburgą po to, kai atliko reisą "Adleris - Maskva". Keleivių jame nebuvo. Lėktuvas pakilo nuo tako 350 kilometrų per valandą greičiu, o jau 200 metrų aukštyje varikliai kažkodėl prarado galią. Lėktuvas pakrypo į kairę ir nukrito į mišką, netoli plento. Juo skrido 4 ekipažo nariai ir 12 aptarnaujančio personalo narių. Gyvos liko tik dvi stiuardesės, katastrofos metu buvusios lėktuvo uodegoje. Jau paaiškėjo, dėl ko sudužo saugiausiu pasaulyje laikytas Il-86. Iki šiol iš 103 pagamintų šių lėktuvų nebuvo sudužęs nė vienas. Iš 1 100 Tu-154 nukrito 22, o iš 2 958 "Boeing 737" - 53.
Pakilo neaukštai
Kritimą matė daugelis oro uosto darbuotojų, taip pat besiruošiančių kilti lėktuvų ekipažai. Šturmanas Aleksandras Saveljevas sakė tuo metu stovėjęs šalia savojo lėktuvo, į kurį jau buvo susėdę keleiviai, ir matęs, kaip Il-86 atitrūko nuo pakilimo tako, tačiau netrukus ėmė krypti į kairę ir tokioje padėtyje, užrietęs nosį, ėmė kristi uodega į žemę. Po to kiek išsilygino ir, matyt, trenkėsi į žemę visu fiuzeliažo ilgiu. Po katastrofos buvo pranešta, kad visi reisai atidedami dviem valandoms. Tačiau jau po valandos A. Saveljevo ekipažui buvo leista kilti, mat Il-86 nukrito už oro uosto teritorijos ribų. Skrendant virš katastrofos vietos, A. Saveljevas suprato, kad smūgio į žemę metu lėktuvo uodega atitrūko, o jis pats dar apie tris šimtus metrų šliuožė mišku laužydamas medžius, kol galop sustojo ir užsidegė. Matyt, dėl to dvi uodegoje buvusios stiuardesės ir liko gyvos. A. Saveljevas sakė, kad nei jis, nei jo kolegos nesupranta, kas atsitiko, tačiau tai negalėjo įvykti dėl variklio gedimo, nes visi jie veikė įprastai iki pat kritimo.
Pradžioje ir specialistai nesuprato, kodėl įvyko tragedija. Pagal vieną iš pradinių versijų, pilotai per staigiai kilo aukštyn, todėl kritiniu momentu nebeužteko galios. Tada dar nebuvo iššifruoti vadinamųjų juodųjų dėžių duomenys.
Stiuardesės - gyvos
Gyvos likusios stiuardesės jau kitą dieną po katastrofos ligoninėje galėjo kalbėti ir papasakojo, kas ir kaip įvyko. Jų būklę gydytojai įvertino kaip vidutinio sunkumo, be pavojaus gyvybei. Tatjana Moisejeva, atvežta į Maskvos Sklifasovskio vardo greitosios pagalbos Mokslinių tyrimų instituto reanimaciją, neilgai trukus buvo perkelta į bendrąją palatą. Moteriai konstatuotas sudėtingas raktikaulio lūžis bei smegenų sukrėtimas. T. Moisejevai - 40 metų, pusę jų išdirbusi stiuardese. Palatoje su T. Moisejeva buvo dar keturios moterys, kurios į ją žiūrėjo tarsi į unikumą ir bijojo ko nors paklausti.
T. Moisejeva:
- Lėktuvo uodegoje sėdėjome trise - aš, Arina ir Olia. Aš sėdėjau veidu į lėktuvo galą, o jos - priešais mane. Kai lėktuvas ėmė purtytis, supratome, kad kažkas vyksta ne taip. Arina apsikabino Olią, o aš automatiškai stipriau suveržiau diržą, kuriuo buvau prisisegusi prie krėslo. Lėktuvas purtėsi ir drebėjo, kaip man atrodė, apie tris minutes. Po to Olia atsisegė diržą, atsistojo ir ketino pažiūrėti per iliuminatorių. Kaip dabar suprantu, tuo momentu mes ir trenkėmės į žemę. Atgavau sąmonę nuo Arinos klyksmo. Supratau, kad esu gyva, tačiau pajudėti negalėjau. Pabandžiau kaip nors išsilaisvinti, nors ir pati nesupratau, iš ko, tačiau nepavyko. Vėliau Arina sakė, kad ne tik ji, bet ir aš rėkiau iš visų jėgų. Ne iškart sužinojau, kad Olia ir visi kiti žuvo.
"Bijojau uždusti"
Tatjanos draugė ir kolegė Arina Vinogradova buvo gydoma Maskvos Botkino vardo ligoninėje, Traumatologiniame skyriuje. Jai diagnozuoti lengvi sumušimai ir plėštinė rankos žaizda. Arinai 34 metai, stiuardese dirba 16 metų. Sankt Peterburge liko vyras ir trejų metų dukrelė.
Arina Vinogradova:
- Aviakompanijos vadovybė mums davė dvi laisvas dienas, kurias, atskridę į Sočį, praleidome paplūdimiuose. Juodoji jūra, pietų saulė - tai buvo tarsi likimo dovana. Grįžome į Maskvą kaip įprastai, be jokių nuotykių. Na, o kylant iš Šeremetjevo... Ėmė stipriai kratyti, smūgis, atgavau sąmonę ir supratau, kad guliu ant lėktuvo variklio. Iš pradžių gaisro nebuvo, bet netrukus ėmė sproginėti deguonies balionai, užsiliepsnojo salono apdaila. Dūmai buvo labai aitrūs. Bijojau uždusti, bet pajudėti negalėjau. Tada nuplėšiau nuo krėslo gabalą medžiagos, apspjaudžiau, kad jis būtų drėgnas ir nors kaip nors būtų galima per jį kvėpuoti. Kai atvyko gaisrininkai, aš jiems iš visų jėgų šaukiau, jog noriu gyventi. Juk būtų buvę labai apmaudu, likus gyvai po tokios katastrofos, uždusti nuo dūmų. Gaisrininkai apipylė mane vandeniu. Mums pasisekė, kad lėktuvas nukrito šalia plento. Jei kur nors miško gilumoje - pagalba nebūtų atvykusi taip greitai ir mes būtume uždususios. Šalia Tanios ėmė degti salono apdaila, todėl jai apdegė koja. Aš buvau įsitikinusi, kad visi ekipažo nariai liko gyvi. Šaukiau gaisrininkams, kad greičiau juos gelbėtų, kol neužtroško nuo dūmų. Tada jie man ir pasakė, kad salone - vieni nuodėguliai. Girdėjau gandus, esą mūsų antrasis pilotas Sočyje pakliuvo į blaivyklą, tačiau tai yra visiška nesąmonė - jis, kaip ir vadas, negėrė.
Prezidentinis
Sudužęs Il-86, kaip ir visi šio tipo lėktuvai, buvo pagamintas Voronežo akciniame aviacijos gamybiniame susivienijime. Šio susivienijimo vyriausiojo konstruktoriaus pavaduotojas Anatolijus Kolesnikovas sako, kad pirmasis sovietinis plataus fiuzeliažo laineris Il-86 pakilo į orą 1978 metais. Spėta pagaminti 103 tokius lėktuvus, o 1993 metais paklausa nukrito iki nulio. Šiuo metu eksploatuojami 74 laineriai. Jau penkeri metai, kai gamyklos konvejeris stovi. Per šį laiką pagamintas tik vienas, prezidentinis, egzempliorius Borisui Jelcinui - "Rossija", o dabar prezidento tarnybai baigiamas ruošti antrasis. Rusijos vadovai ne atsitiktinai renkasi šiuos lėktuvus, nes jie laikomi pačiais patikimiausiais.
Įstrigo aukščio vairas
Po katastrofos ištyrus "juodųjų dėžių" rodmenis Tarpvalstybinio aviacijos komiteto Lauko tyrimų skyriaus viršininkas Valerijus Černiajevas žiniasklaidai pranešė, kad katastrofos priežastis - aukščio stabilizatoriaus (vairo) gedimas. Praėjus vos 2 sekundėms po pakilimo stabilizatorius kažkodėl atsilenkė iki galo - tada lėktuvas užrietė nosį daug daugiau negu reikia. Pilotas bandė taisyti padėtį - stipriai pastūmė šturvalą nuo savęs. Tačiau stabilizatorius įstrigo ir nebejudėjo. Laineris perėjo į kritinį kampą esant per mažam greičiui, variklių galios nebeužteko ir lėktuvas nukrito. Yra techninė galimybė išvengti tokios situacijos, tačiau vargu ar pilotas turėjo tam laiko. Ekspertai aiškinasi, kodėl kritiniu momentu buvo išjungti pilotų balsus įrašantys magnetofonai. Tikimasi, kad tai kompensuos pilotų ir dispečerių pokalbių įrašai. Tačiau vilties nedaug. Šeremetjevo-1 oro uosto skrydžių valdymo direkcijos vadovas Borisas Nekrasovas sako, kad pakilimo metu, iki lėktuvas pasiekia 200 metrų aukštį, dispečeriui draudžiama kalbinti pilotus, išskyrus ypatingus atvejus. Dabar dispečeris neturėjo ką pasakyti, o orlaivio vadui taip pat ne pokalbiai buvo galvoje - jis kovojo už savo ir įgulos gyvybes. Todėl paskutinis dialogas buvo standartinis: "Kilti leidžiu", pilotas atsakė: "Supratau, kylu".
Mistiniai sutapimai
Sudužusio Il-86 borto numeris - 86060. Kaip tik toks laineris kartą sudužo kino filme. 1990-aisiais buvo sukurtas filmas "Šizofrenija". Pagrindinis filmo herojus, kurį vaidino Aleksandras Abdulovas, bando išsiveržti iš rusų spec. tarnybų gniaužtų ir lėktuvu Il-86 išskrenda į užsienį. Deja, lėktuve buvo padėta bomba. Ji sprogsta ir lėktuvas nukrenta lygiai toje pačioje vietoje, kaip ir iš tikrųjų po dešimties metų. Filmavimo metu buvo panaudotas tas pats Il-86, kurio numeris - 86060.
Tuo mistika dar nesibaigia. Pasirodo, ir virš Vokietijos sudužęs lėktuvas turėjo savo antrininką. 1979 metais virš Ukrainos susidūrė du lėktuvai. Vienu skrido "Pachtakoro" futbolo komanda, o kitu iš Arteko į Čeliabinską grįžo vaikai. Tu-154 borto numeris buvo 816! Lygiai toks pat, kaip ir to, kuris sudužo virš Vokietijos. Dabar vaikai skrido atostogauti, o 1979-aisiais grįžo po atostogų. Beje, tada vienas skrydžiams vadovavęs dispečeris pasikorė, o kitas buvo nuteistas 15 metų kalėti.
Saugiausia - uodegoje
Aviacijos saugumo ekspertas Valerijus Timoškinas piliečiams, bijantiems skristi lėktuvu, pataria:
- Saugiausia sėdėti lėktuvo gale, nes labai dažnai katastrofos metu uodega nulūžta ir lieka daugiau ar mažiau sveika. Be to, uodegoje nėra kuro bakų - jie sparnuose, o dideliuose lėktuvuose - dar ir korpuse. Pavojingiausios keleivių vietos - ties lėktuvo sparnais. Jei keleivis skrydžio metu pamatė, kad iš sparno kyla dūmelis ar atsirado koks plyšys, būtina tuojau pat išsikviesti stiuardesę ir apie tai pranešti. Pilotai sėdi priekyje ir tokių dalykų nemato. Reikia atsiminti, kad jei kas nors įvyko, stiuardesės keleivius informuos, bet tik tokiu atveju, jei bus visiškai aišku, kad ramiai nusileisti nepavyks. Pavojingiausi skrydžio momentai yra pakilimas ir nusileidimas. Kai lėktuvas pasiekė 300 metrų aukštį, o varikliai pradėjo dirbti kiek tyliau - vadinasi, viskas gerai, galima padėkoti Dievui ir užkalbinti žavią kaimynę. Jei lėktuvo varikliams kas atsitiktų dideliame aukštyje, dar ne tragedija. Kiekvienas lėktuvas gali tūpti varikliams ir neveikiant - išbandant naujus modelius tūpimas be variklių - privalomas. Tuo tarpu atvejų, kad ore vienu metu sugestų visi varikliai, beveik nepasitaikė.
