Sigitas STASAITIS
Daugelis miestiečių, savo televizorius prisijungusių prie kabelinės televizijos, ar kaimiečių, turinčiųjų palydovines antenas, pamėgo rusų kalba transliuojamą dokumentinių filmų kanalą "Discovery channel".
Šiomis dienomis šiuo kanalu nuolat sukamas dokumentinis filmas apie žydų naikinimą Antrojo pasaulio karo metu. Ne vieną mūsų tautietį sudomino pusvalandžio trukmės filmas, kurio pusė pasakoja apie masinius žydų šaudymus Lietuvoje. Filmo kūrėjai mūsų krašte surado ne tik holokausto liudytojų lietuvių, žydų ir vokiečių, bet ir Petrą Zelionką, savo rankomis šaudžiusį žydus. Pasipuošęs ir oriai įsitaisęs prieš vaizdo kamerą P. Zelionka papasakojo žydus šaudęs iš... smalsumo ir dėl to net nejaučiąs jokių sąžinės priekaištų. "Akistatos" skaitytojams, negalintiems matyti "Discovery channel", trumpai papasakojame apie šį dokumentinį filmą, beje, rodomą visam pasauliui.
Žmogžudžiams vadovavo juristas
Filmo kūrėjai - pasaulinio garso Didžiosios Britanijos "BBC" kompanija dokumentinį filmą "Nacistai. Istorija perspėja" nesiekia užsipulti Lietuvos. Niūriausiomis spalvomis filme iš pradžių rodomi Trečiojo reicho nacistai su diktatorium A. Hitleriu priešakyje, kurie žydų naikinimą buvo padarę savo valstybine politika. A. Hitleris laikė, jog komunizmą sukūrė žydai, todėl 1941 metais užpuolęs SSSR siekė vienu ypu sunaikinti abu didžiausius savo neprietėlius.
Pirmojoje filmo dalyje pasakojama, jog 1941-ųjų birželį vokiečių armijai įžengus į SSSR, buvo sudarytos keturios "Einsatz" grupės, kurioms buvo pavesta naikinti žydus okupuotoje SSSR teritorijoje. Tiesioginiu grupės vadu buvo paskirtas Reinhardas Heidrichas, kurį filmo kūrėjai vadina kabinetiniu žmogžudžiu. Nors į Pabaltijį įvestai "Einsatz" (lietuviškai "panaudojimo") grupei "A", vadovavo ne koks beraštis mėsininkas, o teisės mokslų daktaras (!) Valteris Štalekeris, ši grupė kitas tris pranoko žiaurumu. Bijodami atsakomybės nacistų vadovai "Einsatz" grupėms nedavė tiesioginio nurodymo šaudyti žydus, o "tik juos evakuoti", tačiau grupių vadovus pasikvietę į Berlyną A. Hitleris, SS vadas H. Himleris bei R. Heidrichas nedviprasmiškai paaiškino:
- Negi kotedžuose žydus apgyvendinsime. Juos būtina sunaikinti.
Taip pat buvo duoti slapti nurodymai, jog okupuotoje SSSR teritorijoje vietiniams gyventojams sukėlus žydų pogromus ne tik netrukdyti, bet ir neoficialiai juos kurstyti bei remti.
Naikintojams talkino vietiniai
Antrojoje filmo dalyje pasirodo Kryžių kalno, Kauno gatvių, Lietuvos gamtos vaizdai. Skambant tautinei muzikai filmo kūrėjai lakoniškai paaiškina, jog lietuviams, prisiekusiems katalikams, nepatiko Stalino valdžios ateistinė politika, todėl nauji okupantai - vokiečiai buvo pasitikti su gėlėmis.Šiuos žodžius iliustruoja dokumentiniai kadrai, kaip lietuvaitės mėto gėles Kaunan įjojantiems vokiečių kavaleristams. Raiteliai šaltai priima puokštes, tačiau jų vaiduose šypsenų kažkodėl nematyti. Po kelių dienų Lietuvoje tyliai ir be gėlių pasirodė ir "Einsatz" grupė "A".
Kaip bebūtų keista, "Einsatz" grupės nebuvo gausios - nuo 600 iki 1000 karių. Vieni jie šimtų tūkstančių žydų nebūtų galėję sunaikinti fiziškai. Reikėjo pagalbininkų. Jų tuoj pat atsirado tarp vietinių. Filmo autorių žodžiais, Pabaltijyje šaudant žydus "Einsatz" grupėms talkino vietiniai savanoriai, sudarę net per 80 procentų žydų naikintojų!
Filmo kūrėjai pakalbino holokausto mūsų šalyje liudytojus: Alfonsą Navašinską bei Juozą Gramauską. Šie du vyrai savo akimis stebėjo, kaip 1941 metų rugsėjo 9-ąją Butrimonių kaime buvo sušaudyta net 740 žydų: 67 vyrai, 370 moterų ir 303 vaikai.
Mirdami dalino drabužius
Pasak filmo statytojų, iki karo lietuviai Butrimonyse taikiai sugyveno su gausiai kaimo žydų bendruomene. Pogromų nebūdavo, tik vietiniai kartais žydams pavydėjo užgyvento turto.
- Atvesdinti į miškelį ir matydami, kad tuoj bus sušaudyti, žydai reginio atėjusiems pažiūrėti kaimiečiams mėtė savo drabužius, - pasakojo Alfonsas su Juozu. - Vienas pagriebė neblogą lietpaltį ir apsidžiaugė juo galėsiąs pasipuošti vakare eidamas į šokius. Lietpaltį lietuviui numetęs žydas liūdnai pasakė, jog tuoj bus sunaikintas, todėl drabužių jam negaila. Po to žydai vyrai buvo sustatyti prie duobės, o moterys ir vaikai - duobėje. Mažyliai klykė, šaukėsi mamų, žmonės verkė. Priėjo storulis su pistoletu ir tik paukšt paukšt...
A. Navašinskas bei J. Gramauskas nepasakė, kas jų miškelyje šaudė žydus, tačiau iš šių vyrų kalbos galima suprasti, jog tai būta mūsų tautiečių. Filmo kūrėjai nesiima nieko įtikinėti išvedžiojimais ir samprotavimais, kaip mėgsta mūsų istorikai. Jie suradę pakalbino žydšaudį Petrą Zelionką, mielai sutikusį papasakoti, kaip viskas buvę ir atsakyti į klausimus. Pasipuošęs išeiginiais marškiniais P. Zelionka mielai įsitaisė prieš vaizdo kamerą.
"Apie sąžinę manęs neklauskite"
- Ar šaudyti ėjo savanoriai?
- Galima vadinti savanoriais. Jiems duodavo daugiau degtinės. Kaskart vis daugiau. Apsvaigę visi darydavosi drąsesni. Prisigėrę mes ir šaudėme. Pribaigdavome juos ir viskas.
Paklaustas, kodėl buvo masiškai naikinami žydai, P. Zelionka neturi kuo pasiteisinti.
- Šiandien labai sunku atsakyti - reikėjo ar nereikėjo šaudyti. Nežinau. Vieni taip elgėsi iš savanaudiškų paskatų, kiti - iš neapykantos, nes žydus laikė mūsų priešais.
- Bet vaikai negalėjo būti priešai ir komunistai. Kuo jie prasikalto? Kodėl reikėjo naikinti moteris, vaikus?
- Tai buvo tragedija, - ištaręs šiuos žodžius P. Zelionka kažkodėl ironiškai nusivaipė. - Kaip čia jums paaiškinti. Tai toks smalsumas! Tu paspaudi ginklo gaiduką, jis nukrito... Ir viskas.
- Kaip galima žudyti nejaučiant kaltės?
- Te kaltina jie mane, jei nori. Už šaudymus po karo mane ištrėmė dvidešimčiai metų į Sibirą. Visus juos prasėdėjau lageryje nuo skambučio iki skambučio.
- Kalėjimas tai oficiali bausmė. - Pasiteiravo iš P. Zelionkos lietuviškai interviu ėmęs nepristatytas Lietuvos žurnalistas. - Mano kolegos Anglijoje prašė užduoti tokį klausimą. Ką sako jūsų sąžinė?
- Nežinau, neturiu ką pasakyti, - Žydšaudis jau be ironiškos šypsenos prisipažino, jog sąžinės balsas jam nepažįstamas. - Klauskit ką norit, aš daugiau nieko nešnekėsiu!
Pribaigęs žydą grojo himną
Toliau filme parodomi dokumentai, kuriuose vokiečiai su jiems įgimtu pedantiškumu užfiksavę, jog 1941-ųjų rugsėjį Alytuje sušaudyti 1279 žydai, Merkinėje - 854, Varėnoje - 831...
Filmas neužsipuola vien sąžinės neturinčių lietuvių. Jame parodyti ir žydų naikintojai Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir pačioje Vokietijoje. Neužmiršta papasakoti ir parodyti, jog okupavę Lietuvą būtent vokiečiai vadovavo, ką suimti, ką sunaikinti. Mūsiškiai tik klusniai vykdė. Ir šaudė. Vokietis karinis fotografas Vilhelmas Gunzilijus papasakojo, ką matęs ir nufotografavęs pirmosiomis karo dienomis mūsų šalyje.
- Kaune pastebėjau minią lietuvių, vedančių būrelį suimtų žydų. Netrukus vienas vedlys užsimojęs laužtuvu smogė žydui per galvą. Žmogui nukritus, jis tuo pačiu laužtuvu buvo pribaigtas jau gulintis. Aplink speitėsi minia žioplių. Dalis jų tylėjo, dalis pritarė šaukdami: "Mušk žydus!". Baigus egzekuciją ant lavonų atsistojęs vyras paėmė akordeoną ir užgrojo. Minia ėmė į taktą ploti rankomis. Vokiškai mokančios moters aš paklausiau, ką šis vyras groja. Moteris paaiškino, jog tai Lietuvos himnas.
Reikėjo tik daugiau degtinės
Kitos "Einstaz" grupės "B" vadas Artūras Nėbė, prieš tai vadovavęs Vokietijos kriminalinei policijai, raportuose H. Himleriui ir R. Heidrichui skundėsi, jog žydų šaudytojams po kiek laiko pakrikdavo nervai, todėl reikia rasti humaniškesnių masinių žmonių naikinimo būdų. Tiesa, šie būdai buvo humaniškesni naikintojams, o ne budeliams. Buvo išbandyta žmones nuodyti automobilių išmetamosiomis dujomis, tačiau tekdavo ilgai peckiotis. Galop rastas pigiausiais ir našiausias būdas - žydus vežti į koncentracijos stovyklas ir ten specialiuose barakuose tūkstančiais nuodyti dujomis. Po to lavonai būdavo užkasami ar sudeginami.
Lietuvoje veikusios "Einsatz" grupės "A" vadui V. Štalekeriui tokios problemos nebuvo - tokie, kaip P. Zelionka žydus šaudė pasimėgaudami. Žydšaudžiams nervai nekriko, tik reikėjo "vis daugiau degtinės".
Po karo P. Zelionka su sėbrais buvo suimtas. Petras noriai davė parodymus prieš draugus bei savo viršininkus, todėl buvo nuteistas kalėti. Aktyviausiai su P. Zelionka žmones šaudžiusius vyrus sovietų valdžia pačius sušaudė.
Filmas bus kartojamas
1942 metų pabaigoje Vokietijos slaptosios tarnybos vadovybei rašė raportus, jog Trečiojo reicho piliečiai sužinojo, kaip elgiamasi su žydais koncentracijos stovyklose bei okupuotose teritorijose. Karo eiga sukosi Vokietijos nenaudai, todėl eiliniai vokiečiai ėmė būgštauti, kad nugalėjus priešams, žydai sugrįš ir visiems žiauriai atkeršys. A. Hitlerio bei jo parankinių reakcija buvo paprasta - duotas įsakymas sunaikinti visus Europos žydus, kad nebūtų kam atkeršyti. Beje, skirtingai, nei mūsų P. Zelionką, Trečiojo reicho vadeivas slėgė jei ne sąžinė, tai bent atsakomybės baimė. Oficialiuose įsakymuose niekur neįsakoma žydus naikinti, o tik "evakuoti", "spręsti klausimą", "izoliuoti".
Filmo pabaigoje rašoma, kad jį statant naudotasi Vokietijos, JAV, Austrijos, Rusijos, Bulgarijos valstybiniais archyvais, Kauno karo muziejaus, Lietuvos valstybinio žydų muziejaus medžiagomis. "Discovery channel" tuos pačius filmus po kiek laiko mėgsta kartoti po 5 - 10 kartų. Taigi pasaulis dar ne kartą galės "grožėtis" tokiais mūsų tautiečiais, kaip Petras Zelionka.
"Nacistai. Istorija perspėja"
Karo fotografo V. Gunzilijaus nuotr.
Lietuvis antisemitas laužtuvu užmuša žydą.
(zydsaud1.jpg)
Pribaigęs gulintį žmogų ir užsilipęs ant jo lavono kraugerys oriai pozuoja vokiečiui.
(zydsaud2.jpg)
BBC nuotr.
Žydšaudis P. Zelionka prisipažino, kad sąžinės balsas jam nežinomas.
(zydsaud3.jpg)
