Vidmantas, Pravieniškių 1-oji SRPDK
Nebenaujos kortos lipo viena prie kitos ir kartkartėm sukeldavo lošėjams ne pačias geriausias emocijas. Darius, net nepažvelgęs į savo kortas, įmetė į banką du litus.
- Verdam, - pasiūlė Kęstas taip pat nepažiūrėjęs į kortas.
Jam niekada nepatiko žaisti "tamsiai", nepažiūrėjus į kortas, tačiau tuo pačiu metu jis nenorėjo dėti į banką dvigubai daugiau nei kas nors kitas...
- Sutinku, - Mindė taip pat taupė savo kapeikas.
Atėjo eilė man tarti savo žodį. Gal aš ir atrodžiau kvailai bandydamas atsilošti savo keliatūkstantinį įsiskolinimą, bet man tai visai nerūpėjo. Jau beveik mėnesį man visai nėjo korta. Kur ta Fortūna dingo - kokiais nešvankiais seksualiniais reikalais ji užsiiminėjo?
Dabar banke gulėjo per šešis šimtus ir aš jaučiau, kad man būtinai reikia pažiūrėti į kortas: ten kažkas turi būti. Taip, yra... Tryna. Pikų tryna.Trisdešimtinė. Beveik nenugalima, nebent kas nors iš prie šio banko sėdinčiųjų turėtų tris tūzus, bet tai beveik neįmanoma, nes vieną iš keturių tūzų jau turėjau aš!
- Neduosiu virti, - nutraukiau grandinę.
Kęstas, tarsi koks užsispyręs ožys, vis vien nenorėjo atiduoti nei gausaus banko, nei papildomų dviejų litų, tad, vis dar nežiūrėdamas į kortas, įmetė į banką du litus ir pratarė:
- Toliau.
Mindė, matyt, įtarė kažką negera ir patikrino savo kortas. "Vienas iškrito", - pamaniau, tačiau klydau. Mindė įmetė į banką porą popierėlių po du litus ir taip pat neskubėjo trauktis iš solidžios partijos. Ir vėl mano eilė. Įmečiau penkinę į banką ir pratęsiau žaidimą. Darius pakėlė savo kortas, keistai pažvelgė į mane ir pasiūlė virti. Kęstas su Minde neprieštaravo, bet man tai neberūpi. Aš žinojau, kad tai mano bankas ir kad aš jį pasiimsiu. Tai turėjo padengti bent dalį išaugusių skolų, o ir su Fortūna negalima buvo juokauti.
- Aš gi sakiau: neduosiu užvirti, - eilinį kartą sustabdžiau "chaliavą" ir pajutau, kad Darius taip pat kažką turi.
Jis greitai, beveik nepastebimai, pažiūrėjo į kiekvieną iš mūsų:
- Dešimt baudos ir dešimt toliau, - mesdamas Maironį į banką tarsi pjautuvu per tarpkojį kirto Kęstui su Minde.
Kęstas nebeišlaikė kambaryje tvyrojusios įtampos ir pakėlė savo kortas. Kiek padvejojęs jis nutarė nesimėtyti "červoncais" ir iškrito iš žaidimo. Mindė dar kartą įsižiūrėjo į kortas, tarsi per tas kelias akimirkas jos galėjo pasikeisti, ir taip pat pasekė Kęsto pavyzdžiu:
- Pasuoju...
Ne, man nereikėjo savo kortų tikrinti. Aš gerai žinojau, kad ten trisdešimt akių, ir dar žinojau, kad jos atves mane į pergalę. Įmečiau į banką tokį patį, kaip Dariaus, "Maironį" ir pratęsiau žaidimą. Darius vėl pasiūlė virti, bet aš tik šyptelėjau ir atsisakiau.
- Nakazas: dešimt ir dešimt, - Darius pradėjo mane nervinti.
Buvau pagavęs jį blefuojantį vieną vienintelį kartą, bet tai buvo seniai, be to, gaudydamas jį po to nelemto sykio ne kartą buvau nusvilęs. Tuo tarpu jis visuomet labai gudriai sukdavosi iš situacijų ir puikiai gaudė kitus "chaliavščikus". Bet šį sykį aš jaučiausi esąs kur kas pranašesnis: mano rankose - ne kokia nors akis ir ne dvidešimt kažkelinta, o pati aukščiausia tryna. Na, neskaitant tūzų, kuriems šioje partijoje nebuvo šansų pasirodyti vienose rankose.
- Dvidešimt tai dvidešimt, - stengdamasis kuo ramiau laikytis pratęsiau toliau.
Darius, matyt, jau įsitikino, kad aš turiu kortą ir nesiruošiu pasiduoti neatvertęs jo arba kol jis neatvers manęs. Bet jis negalėjo žinoti, kokia ta mano korta.
- Dešimt toliau, - Darius iš kišenės ištraukė šimtinę.
- Toliau, - laikiau savo pozicijas dėdamas į banką savo "červoncą".
- Toliau, - Darius irgi varė savo politiką.
- Toliau...
- Toliau...
- Toliau...
Kritę žaidėjai įdėmiai sekė kylančią įtampą tarp manęs ir Dariaus. Jie abudu užsirūkė ir pūsdami dūmų debesis nenuleido akių nuo augančio banko, kuriame jau susikaupė beveik aštuoni šimtai.
- Žmogau, ką gi tu ten turi, kad taip ardaisi?
- Darius pradėjo psichologinę ataką.
Jis įmetė į banką dar dešimt litų ir vėl neversdamas manęs pratęsė žaidimą.
"Ne, ne. Aš tai jau tikrai neversiu tavęs. Jeigu tu toks kvailas ir su mizerine tryna dalini pinigus, tai tavo problemos", - pamaniau ir vėl pratęsiau žaidimą.
- Rolka, - stūmė savo "durnių" Darius, - užverdam ir bus baigta, - siūlė nesąmones jis.
- Ne, aš palauksiu, kada tau nuslinks plaukai, - nutariau dar ir pajuokauti, kad nebūtų taip niūru.
- Tada dar kartą nakazas: dešimt ir dešimt, - Darius toliau draskė mano kišenę, kuri tuoj pat pasipildys nebloga pinigų krūvele. Man dar liko šimtas litų ir aš būtinai panaudosiu juos, kad man atiteksiantis bankas būtų kuo pilnesnis.
- Toliau, - mečiau dar vieną "Maironį" į banką.
- Nestumk dūros, lavone, - išsišiepė Darius ir paklojo dar vieną lakūnų porelę ant stalo.
- Toliau...
- Na gerai, užtenka... Aš verčiu tave, - galų gale neišlaikė Darius. - Ką ten turi?
- Tu verti, tu ir kalbėk pirmas, - paprieštaravau aš.
- Aš tai turiu. Ir tikrai man to užteks. Sakyk, kas pas tave, iš trijų? - neatlyžo jis.
- Taip, iš trijų. O pas tave?
- Pas mane irgi.
- Trisdešimt užteks?- nekantraudamas susišluoti banką mečiau kortas ant stalo.
- Mažoka, - numykė Darius.
Mane sugriebė juokas - negi jis turi ką nors geresnio?
- Tai parodyk daugiau, - nesulaikydamas šypsenos pradėjau rinkti banką.
- Stop, pas mane trys kabanai, - griežtu tonu tarė Darius mesdamas kortas ant stalo: priešais mane puikavosi seni, nutriušę, tačiau galingi tūzai, kreipiantys mano reikalus ne į gerąją pusę.
Ant stalo gulėjo devyni šimtai litų, kuriuos aš jau laikiau savais ir kuriuos Darius jau pradėjo dėtis į kišenes. Negana to - Darius buvo geras "viercho" draugas, o aš Dariui turėjau per tris dienas atiduoti skolą. Nemažą skolą, kuri kiekvieną dieną augo, o šiandien pasiekė tris su puse tūkstančio. Dar prieš mėnesį aš, ką tik pradėjęs su juo lošti buvau išlošęs du tūkstančius, o dabar viskas apsivertė aukštyn kojom.
Kęstas su Minde lyg pritrenkti pakilo nuo stalo ir išėjo lauk. Artinosi rytinis patikrinimas.
- Na, Rolandai, aš gi tau sakiau, kad nesiardytum, ar ne? - Darius pradėjo savo patį mėgstamiausią užsiėmimą: erzinti visus, kas tik papuolė po ranka.
Tik šįsyk aš negalėjau paprastai numoti į tai ranka ir išeiti. Man reikėjo susitarti, kad jis per daug nespaustų dėl skolos.
- Sakei. Bet juk pats žinai, kad turėjau geras kortas ir pasitraukti iš žaidimo esant tokioms kortoms ir tokiam bankui būtų buvę tiesiog kvaila, - pradėjau dėstyti.
- Gerai, tu teisus. Aš irgi nebūčiau numetęs kortų, bet ką padarysi. O skola yra skola - taip paprastai neužgydysi. Tau liko trys dienos, - neiškentė nepriminęs man šitos problemos.
- Dariau, gal, jeigu man nepasiseks surinkti tiek babkių tai dienai, galima bus šiek tiek atidėti visą tą procedūrą?
- Nežinau, žiūrėsim, kai ateis laikas, ką su tavim daryti, - išsisuko nuo pokalbio Darius.
Išėjau į koridorių. Buvo pusė aštuonių ryto ir visi ėjo rikiuotis į patikrinimą. Lauke lynojo, visur telkšojo balos, oras buvo bjauriai drėgnas.
Korėjietis, atvažiavęs į "zoną" prieš mėnesį su dešimčia metų "sroko" už narkotikus, buvo perkopęs ketvirtą savo gyvenimo dešimtmetį. Jis nė velnio nemokėjo rusiškai, tuo labiau lietuviškai, tad niekas nenorėjo su juo bendrauti. Kalbos barjeras atbaidydavo žmones nuo bet kokio noro užmegzti kontaktą. Na, nebent tik tais atvejais, kai kam nors prireikdavo materialinės naudos. Nesvarbu, ar tai būtų ryžių pakelis, ar kas mėnesį renkamas "nalogas" - vierchai ir į juos besistengiantys būti panašūs šakalai sugalvodavo, kaip jam tai paaiškinti. Blogiausiu atveju kreipdavosi į mane, prieš penketą metų buvusį Vokietijoje. Ten su chebra aš "bombindavau" degalines ir pakelės parduotuves. Per tą pusmetį, gyvendamas Vokietijoje, aš šiek tiek pramokau angliškai ir man tai dabar praverčia.
- Sveikas, Li, - padaviau ranką susiraukšlėjusiam siauraakiui.
Jis, kaip visada, išsišiepė ir pasisveikino.
- Kaip gyveni?- suknistai nusibodusiu klausimu pradėjo pokalbį Li.
- Kaip žydas prie vokiečių, - nesusilaikiau nenusikeikęs.
- Aaa, labai gerai pasakei, - pradėjo kvatoti rytietis.
O aš tuo tarpu labai suknistai jaučiausi... Iš už vartų pasirodė mentas su lenta, kurioje surašyti kiekvienos brigados duomenys: prasidėjo patikrinimas. Visi išsirikiavome po atviru dangumi lyjant lietui ir laukėme, kol tas pradinės mokyklos nebaigęs šlangas suskaičiuos visus žmones. Iš rikiuotės, kas norėjo, ėjo į valgyklą pusryčiauti. Kiti, kurie turėjo iš namų atvežto maisto, grįžo į savo sekcijas. Tarp jų ir aš su Li. Jis vis dar kvatojosi iš mano pasakymo.
- Li, pasakyk man, ką aš turėčiau daryti tokiu atveju? - paklausiau senio patarimo ir trumpai paaiškinau savo ir Dariaus "santykius".
Jis visą tą laiką kraipydamas galvą įdėmiai klausėsi. Kai baigiau, jis ištraukė iš spintelės peilį ir pradėjo ruošti sau pusryčius. Nesulaukęs atsakymo nutariau pats pagreitinti įvykių eigą:
- Tai tu ką nors man pasakysi ar ne? - piktu balsu kreipiausi į Li.
Jis, tarytum niekas jo nematė, toliau ruošėsi valgyti. Užvirė vanduo, Li pradėjo valgyti antrą sumuštinį, o aš vis dar sėdėjau ir laukiau, kol jis man ką nors pasakys. Galiausiai kai baigėsi visi sumuštiniai, arbata buvo išgerta, o lauke ir būriuose nuskambėjo skambutis, kviečiantis į rytinį patikrinimą, Li pasilenkė prie manęs ir pakvietė susitikti vakare prausykloje, kuomet visi miegos.
"Ččia tai veikėjas, - pamaniau aš, - man liko tik trys dienos, o jis savo suknista smegenine sugalvoja suteikti man kažkokių vilčių ir nubraukia šuniui ant uodegos visą pusdienį! Šakės! Įdomu, ką jis ten sugalvojo? Juk ne pabėgimą? Tai ką? - toliau įtemptai svarsčiau visas galimybes, - o gal jis sugalvojo kaip per tą laiką gauti pinigus?" - į galvą lindo net ir pačios netikėčiausios versijos. Gluminamas viso šito chaoso, siaučiančio mano galvoje, atstovėjau rytinį patikrinimą ir nuėjau miegoti...
* * *
Vidurnaktį sekcijoje buvo girdėti knarkimas ir sunkus šnopavimas. Kartkartėm dantimis sugrieždavo Vytas, "zonos" senbuvis, turintis penkiolika metų "sroko".
Tyliai pakilau iš savo lovos, įsispyriau į šlepetes ir atsargiai prislinkau prie durų, kurias dar dieną ištepiau aliejumi, kad negirgždėtų...
Li jau laukė manęs. Blankiai spingsinčios lemputės šviesoje, lašant vandeniui į skardinę kriauklę, pasijutau nejaukiai. Li įdėmiai pažiūrėjo į mane ir rimčiausiu veidu, kupinu kažkokio nepaaiškinamo gailesčio, tarsi aš gyvenčiau paskutinę dieną, pradėjo dėstyti savo mintis:
- Tave pražudė godumo drakonas, - dėstė Li savais terminais ir buvo velniškai teisus, - o dabar tu nieko negali daryti. Tu negali atiduoti skolos, tu negali niekur dingti, tu negali nieko... - jis toliau įdėmiai žiūrėjo į mane ir tikriausiai bandė skaityti mano mintis, o gal ir emocijas.
Mane iš tiesų siutino ši situacija, kuomet kažkoks geltonskūris jaučiasi pranašesnis už mane, bet viso to kaltininkas buvau aš, todėl jam neprieštaravau.
- Rolandai, - vėl pradėjo Li, - vargu ar aš tau galiu padėti. Pinigų neturiu, o ir daryti įtaką tavo draugams negaliu.
- Tai kokio velnio mane čia kvieteisi? - neišlaikiau aš, - gal manai, kad pokalbiai vidurnaktį prausykloje - puiki priemonė nuo nemigos?
- Tu turi tik vieną galimybę, - nekreipdamas į mano susierzinimą absoliučiai jokio dėmesio tęsė Li, - išbandyti šitą daiktą, - ir jis iš kišenės ištraukė kažką panašaus į cigaretę.
- Aš negaliu teigti, kad tai tave išgelbės. Galbūt tai kaip tik nuves tave į aklavietę, bet manau, kad blogiau tikrai nebus.
- Kas tai?- susidomėjau.
- Tu tikriausiai jau atkreipei dėmesį į mano auginamas gėles? - paklausė Li ir toliau tęsė: - Jos dar nėra visiškai subrendusios, bet jau daro poveikį. Aš dar visiškai nežinau jų veikimo principo, bet manau, kad tu turėsi iš to naudos ir rasi atsakymus į tau rūpimus klausimus.
- Tai ką, šitas kosiakas sumažins skausmą, kai mane laužys už skolas?- priminiau jam paskutinio skolininko likimą, kuris buvo sulaužytas ir išvežtas spec. etapu į ligoninę, ten sulaukė bausmės pabaigos, o toliau gydėsi laisvėje.
- Ne, nieko panašaus. Tiesiog pabandyk ir pats viską sužinosi, - Li nutarė nieko konkrečiai nepasakoti.
"Va čia tai skėlė siauraakis! - mintys lyg paklaikusios vijosi viena kitą, - jis tikriausiai mano, kad aš koks bandomasis triušis, kad man prilips jo idiotiški azijietiški paistalai. Na, bet jis teisus. Blogiau nebus, tuo labiau kad galbūt bent porai valandų užmiršiu visus tuos rūpesčius ir bent kiek pailsės galva".
- Gerai, duokš, - tiesdamas ranką sutikau su jo pasiūlymu, - buvo - nebuvo, išbandysim tavo tuos narkotikus.
- Ne, Rolandai, tai ne narkotikai, - paprieštaravo Li. - Tai tik būdas sužinoti šiek tiek daugiau nei gali pamatyti šiame pasaulyje, - ir jis padavė man žolės prikimštą cigaretę.
Aš nusisukau, prisidegiau ir giliai traukdamas į plaučius mėgavausi dūmais, kurie nebuvo panašūs nei į tabako, nei į marihuanos kvapą. Nepajutau nieko, tik lengvą, vos pastebimą svaigulį, koks būna užsirūkius cigaretę po ilgos pertraukos. Kai vėl atsisukau, Li buvo dingęs. "Matyt nuėjo miegoti, kad aš jam prieš miegus nesugadinčiau nuotaikos", - pagalvojau. Pradariau prausyklos langą ir išmečiau "kosiako" nuorūką. Giliai įkvėpiau drėgno ir gaivaus oro, dar kartą pasibjaurėjau šlykščiu lietum ir nuėjau sekcijos link.
Atidarius sekcijos duris mane, tarsi smūgis kumščiu į nosį pasitiko vyriško prakaito, susimaišiusio su tris mėnesius neplautų kojinių smarve, tvaikas. Net pritūpiau, kai visas šitas mišinys pasiekė mano uoslės receptorius. "Ššuo tikrai ilgam prarastų uoslę užėjęs į mūsų miegamąjį", - pasibjaurėjau. Tyliai, lydimas knarkimo, dantų griežimo bei naktinių psichopatų kliedesių, aš grįžau į savo lovą ir po kelių akimirkų užmigau...
* * *
Atsimerkiau. Mane supo švelnios, mėlynos spalvos miegamojo sienos. Visur, kur tik buvo įmanoma, buvo prikabinėta bei pridėliota didžiulių veidrodžių. Pasijutau begulįs tamsiai mėlyno šilko pataluose ir pats nustebau. "Va čia tai sapnas! - pamaniau. - Niekada nesu gulėjęs šilko pataluose, bet tas jausmas tiesiog neapsakomai realus ir malonus. Va čia tai geras!"
- Pusryčius čia atnešti ar nusileisi į virtuvę? - paklausė manęs tarpduryje išdygusi mielos išvaizdos rudaplaukė moteris.
"Pala, kokius pusryčius? Ji ką, į mane kreipėsi?" Apsidairęs ir daugiau nė gyvos dvasios nepamatęs supratau, kad sapnų karalienė tikrai kalba su ne kuo kitu, o su manimi. Tuo tarpu aš pagavau save begalvojantį ne apie ką kita, o apie nemaloniai įsispraudusią paklodės klostę tarp mano nugaros ir čiužinio. "Kas čia dabar? Bet ar galima sapne jausti spaudžiančią paklodės klostę? Juk taip nebūna! Bent jau man tai tikrai taip nėra buvę. Ne, na kas galėtų pagalvoti, kad galima susapnuoti tokį aiškų, realų sapną, kuriame net paklodės spaudžia! Jeigu viskas taip realu, tai gal ir susapnuoti pusryčiai bus tokie pat realūs ir sotūs, kad man nereikės rytą atsikėlus eiti į "zonos" valgyklą valgyti tos smirdančios kruopų košės?"
Iš manęs atsakymo taip ir nesulaukusi moteris dingo, bet po minutėlės grįžo su padėklu rankose. "Ji ką, skaito mano mintis? Aaa, tai juk sapnas, o jame viskas įmanoma!"
Ant padėklo, lėkštutėje, gulėjo du sumuštiniai su sūriu ir kumpiu, o šalia jų puikavosi skaisčiai balto porceliano puodelis, pripildytas kvapnios, garuojančios kavos. Neilgai trukus aš, nors ir sapne, pasigardžiuodamas pavalgiau ir iš tiesų pasijutau esąs sotus. "O, kad tai kuo ilgiau tęstųsi,- vėl puoliau į savo minčių pasaulį. - Ilgai prisiminsiu šį sapną".
- Tai gal galų gale kelsiesi? - tarpduryje vėl atsirado moteriškė. - Kas tau atsitiko? Juk į darbą pavėluosi...
"Ppavėluosiu į darbą? Į kokį dar darbą? Ir ko ji išvis prisikabino prie manęs?" Žvilgterėjau po antklode: gulėjau visiškai nuogas. "Na jau ne, neskubėsiu keltis, kol šita moteris nedings iš kambario. Nėra čia ko dairytis į svetimus linksmakočius, nors ir sapne!" Tas mielas sutvėrimas, lyg skaitydama mano mintis, nusisuko. Susierzinau. Sunku patikėti tokiu realiu sapnu, kuriame sugebu visiškai kontroliuoti savo veiksmus. Pakilau iš lovos ir, velnias griebtų tą šilką, paslydęs ant patalynės kairiuoju keliu trenkiausi į naktinio stalelio kampą. Smegenis pasiekė tikrai nemalonus, veriantis skausmas. "Po paraliais! Sapne, pasirodo, gali ir skaudėti! - galvoje šėlo prieštaravimai. - Juk to nebūna!" Nuo grindų pakėliau ką tik nuvirtusią nuotrauką, įrėmintą uosio rėmelyje. Pamaniau, kad gal nevertėtų žiūrėti į ją, idant nepamatyčiau ko nors netikėto, tačiau smalsumas nugalėjo. Nuotraukos apačioje buvo užrašas "Rolandas ir Živilė". Į mane žvelgė besišypsančios moters akys. Tos pačios, kaip ir stovinčios už poros metrų nuo manęs. Šalia jos pamačiau kažkur labai matytą vyro fizionomiją. Tik po akimirkos, nesąmoningai pažvelgęs į vieną iš daugelio kambaryje kabojusių veidrodžių, atpažinau to vyriškio fizionomiją: tai buvau aš. Užsimiršęs visiškai nuogas nuslinkau durų link.
- Tu bent apsirenk prieš palinkėdamas vaikams labo ryto, - priminė rudaplaukė gražuolė, - nes jie gali tavęs nesuprasti.
"Gal ir aš galiu kalbėti?" - atėjo geniali mintis ir aš atsikosėjau. Ausys iš tiesų pagavo mano paties skleidžiamą garsą, tad nusprendžiau prabilti:
- Aaa, taip, Živile,- nepajutau, kaip iš mano lūpų išsprūdo jos vardas ir aš, vis dar nepasitikėdamas iš kažin kur atsiradusia nuojauta, laukiau jos reakcijos.
Bet nieko, rodos, jai tas vardas patiko. Ji tik pakilo, priėjo prie manęs ir maloniai pabučiavo į lūpas.
"O, visai nieko! Mane tikriausiai veža nuo to "kosiako"! Šaunuolis tas siauraakis!" - man patiko jos gestas ir aš jau pradėjau mąstyti, kaip čia suorganizavus sekso seansą bent sapne! Ji taip pat netikėtai, kaip ir pabučiavo, atšlijo ir, nieko nesakiusi, dingo iš kambario. Nieko nelaukęs apsirengiau ir išlindau į prieškambarį turėdamas tikslą kuo greičiau pasiekti vonios kambarį.
Skoningai įrengtas vonios kambarys pribloškė mane ne ką mažiau nei malonus šilkinės patalynės jausmas. Sienos, grįstos smulkiomis marmuro nuolaužomis, didžiulė vonia, kurioje galėčiau tilpti kartu su Živile ir nepajusčiau jokio diskomforto. Ir dušo kabina su valdymo pultu viduje. Tai, matyt, norimos srovės krypčiai nustatyti. "Negali būti! Tokių sapnų nebūna! - mintys vijo viena kitą, - juk aš viso to nesu niekada matęs, tuo labiau čiupinėjęs ir jautęs tų daiktų teikiamus pojūčius. Kita vertus, man visa tai pradeda labai patikti".
Vėsaus vandens lietutis mane dar labiau atgaivino ir aš pasijutau išties naujai gimęs. Šiame sapne, šituose nuostabiuose namuose, tiesiog svajonių šeimoje, iš tiesų galų gale pasijutau laisvu žmogumi. Širdį užplūdo graudus troškimas niekuomet daugiau neatsibusti ir likti šiame tiesiog neįtikėtinai realiame sapne. O gal tai rojus?...
Nusileidau į pirmąjį aukštą ir, pastebėjęs puikų barą su puikiu turiniu, nuslinkau prie jo. "Pusryčiai išties buvo skanūs ir jeigu iki šiol jaučiuosi esąs sotus, tai gal ir "įkalęs" jausiuosi apsvaigęs?" Atidariau stiklines baro dureles ir čiupau puspilnį butelį viskio. Pripildęs taurę puikaus gėrimo prisėdau ir gurkšnis po gurkšnio ištuštinau. Per kūną nuvilnijo maloni šiluma, pasitaisė nuotaika. "Va čia tai veža! - negalėjau niekaip atsitokėti. - Jeigu jau tokie "haliulikai" tęsis toliau, tai aš galiu pažaisti ir pagal jų taisykles. Vis tiek atsibusiu ir viskas baigsis, o tuo tarpu reikia pasibastyti po šitą namą: gal atrasiu ką nors įdomaus..."
Šalia baro buvo sunkios ąžuolinės durys, už kurių radau gal net pernelyg jaukų darbo kambarį. Prisėdau prie stalo ir vieną po kito apžiūrėjau visus stalčius. Jie buvo pilni visokiausio šlamšto, tačiau vienas tikrai buvo vertas mano dėmesio: rakinamame stalčiuje tiesiog spynoje styrojo įmantrus raktas, o viduje gulėjo "Sig-Saueris", pora dėžučių šovinių ir stora užrašų knygelė. Pavarčiau ją ir radau šį tą įdomaus. Keletas sakinių paskutiniuose lapuose ir vėl sukėlė man nuostabą. Juose buvo surašyti susitikimai su gana svarbiomis personomis, tarp kurių buvo ir kažkoks deputatas, ir "DGW Inc." korporacijos prezidentas... "Aaa, aukštuomenė ruošiasi tiems kvailiems pokyliams". Pasiėmiau knygelę ir patraukiau miegamojo link, kuriame tikėjausi persirengti.
Prieškambaryje mane pasitiko penkiametis berniūkštis ir metais jaunesnė mergaitė.
- Labas rytas, tėte, - vienas per kitą lipdami puolė vaikai, - ar važiuosim šiandien prie ežero?
"Tėte? - suabejojau, mat bent jau realiame gyvenime vaikų neturėjau, ir tuoj pat prisiminiau, kad esu nutaręs žaisti pagal šio sapno taisykles. Tėte tai tėte. Ką privalo daryti tėtė, ryte pirmąkart pamatęs savo vaikus? Taigi apkabinti ir palinkėti gero ryto. Vis dar sutrikęs apkabinau juos, pakštelėjau kiekvienam į skruostą ir pažadėjau kuo anksčiau grįžti iš darbo, kad galėčiau juos nuvežti prie ežero. Berods, tai buvo dažnas mano užsiėmimas, gal net įprotis.
- Tu nieko nepamiršai? - paklausė Živilė mums visiems išeinant iš namų.
- Ką būtent?- vėl pasijutau pagautas.
- Kuo užvesi savo mašiną?- paklausė ir parodė man raktų ryšulį, esantį prie laukujų durų.
- Tiesa, vos nepamiršau, - apsimečiau senu sklerotiku, - gerai, kad priminei. Žinai, aš šiąnakt prastai miegojau, - imdamas raktų ryšulį su distancinio valdymo pultu ėmiau teisintis.
- Pastebėjau, - supratinga gražuolė toliau tęsė ironiškai, - visą naktį šaukei kažkokią Li.
-Li? - nustebau išgirdęs senio vardą . "Koks ryšys tarp šito sapno herojų ir mano senojo bičiulio? Negi visa tai gali būti kaip nors susiję? Ai, velniop viską! Geriau sapnuosiu toliau".
- Tai vienas iš mano darbo partnerių. Mes šiandien pat turime pasirašyti labai svarbią sutartį.
Živilė, rodos, patikėjo mano žodžiais ir šmurkštelėjo pro duris. Paskui ją išėjau ir aš. Užrakinau namo duris ir nusileidau laipteliais į kiemą. Velniava, čia stovėjo net trys mašinos ir net nežinojau, prie kurios eiti! Tikriausiai tai tas baltas, beveik naujas SAAB. Į galvą toptelėjo nuostabi mintis: "Spausk, kvaily, pultą!" Spustelėjau mygtuką ir sabas maloniai kniauktelėjo.
- Na, iki vakaro, Rolandai, - Živilė švelniai prisilietė prie mano lūpų ir išlipo prie banko, kuriame dirbo.
Sužvyginęs padangas nurūkau link savo kontoros, kurios niekados nebuvau matęs, bet radau adresą savo paties vizitinėje kortelėje. Tiesa, perskaičius savo pareigas mane suėmė juokas: akcinės bendrovės direktorius. "Ką gi, pažiūrėsim, kaip man dabar sapnuosis?"- nutariau kol kas leisti sapnui tekėti sava vaga.
* * *
- Labas rytas, - visi maloniai sveikinosi ir aš jiems atsakiau tuo pačiu...
Erdvus kabinetas tiesiog dvelkė prabanga ir aš net suabejojau, ar tai tikrai mano darbo vieta. Tačiau abejonės ilgai nesitęsė, nes po kelių akimirkų įėjo vidutinio amžiaus moteris, apsirengusi griežto stiliaus tamsiai pilku kostiumėliu, su neplonu segtuvu rankose ir pradėjo pasakoti pastarojo pusvalandžio įvykius. Skambino tas ir prašė ano ar kitko ir taip toliau. Kai ji baigė, aš ištraukiau iš segtuvo popieriaus lapą su visais jame surašytais duomenimis ir, padėkojęs jai už informaciją, leidau jai dirbti toliau.
"Va čia tai sapnas! - svarsčiau savo be galo juokingą padėtį, - nieko sau haliucinacijos! Juk net nesvajojau apie tai: dirbu direktoriumi gana žinomoje informacinių technologijų plėtojimo akcinėje bendrovėje, esu direktorių tarybos narys, visi manęs klauso ir laukia mano nurodymų, bet aš to niekada nedariau ir net nežinau ko griebtis! O gal žinau? Ką gi, dar pažiūrėsim. Tos ponios, vilkinčios griežtą kostiumėlį, žodžiais, aš šiandien nesu suplanavęs jokių susitikimų, tad turiu pakankamai laiko palandžioti po "savo" kompiuterį, stovintį ant stalo, ir sužinoti, ką veikiu ištisomis dienomis sėdėdamas šioje kėdėje".
Failų galybė manęs nė kiek nesutrikdė ir aš, galima sakyti, mašinaliai suradau tai, kas man galėjo suteikti išsamiausią informaciją apie mano darbo pobūdį. Keisčiausia buvo tai, kad ir sapne buvau azartiškas žmogus ir savo elektroniniame dienyne radau pastabas apie lošimus, taip pat ir kortomis. Šiek tiek pasvarstęs priėjau išvadą, kad man būtinai reikia pačiam kuo greičiau nuvykti į susitikimų vietą ir kuo daugiau sužinoti apie savo kaip lošėjo statusą. Dienyne puikavosi užrašai apie kažkokį Tomą, buvusį samdinį ir profesionalų šulerį, kuris atseit buvo mano klasiokas ir po daugelio nežinios metų mes vėl palaikome draugiškus santykius...
* * *
Nepakeliamas karštis, negailestingai spiginanti saulė ir balažin iš kur atsiradusi drėgmė. Visi šitie reiškiniai tiesiog bejėgiai prieš dar vieną žmogaus išradimą - oro kondicionierių. Kaip tik toks įrenginys, įtaisytas sabo viduje, gelbėjo mane nuo gresiančio šilumos smūgio ir aš drąsiai vairavau kazino, kurio savininkas kaip tik ir buvo paslaptingasis Tomas, link. Pasak dienyne esančios informacijos, Tomas tą kazino išsikovojo po daugybę pastangų ir dar daugiau aukų pareikalavusių kovų. Kaip supratau, jis buvo be galo užsispyręs ir savo tikslo siekdavo bet kokiomis priemonėmis, o kartais netgi buvo pasiryžęs žudyti. Aš kažkodėl tai žinojau ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl visa tai krito ant mano pečių. Kokio velnio net tokiame nuostabiame sapne aš būtinai turėjau įsipainioti į nešvarius reikalus?
Akys nuo asfalto lakstė į pralekiančias pro šalį parduotuvių bei restoranų iškabas ir vėl grįždavo į kelią. Netikėtai švarios ir išpuoselėtos miesto gatvės, kai kur net neatpažįstamai pasikeitusios sankryžos ir kiemai su naujais pastatais sudarė įspūdį, kad čia gyvena tikrai ne mano tautiečiai, tačiau visur skelbiama reklama bylojo čia esant Lietuvos sostinę.
* * *
- Sveikas, Rolka! Šimtas metų! - prie manęs išskėtęs rankas artėjo sunkiasvoris tankas.
Dviejų metrų ūgio, barzdotas, į uodegą susirišęs plaukus tamsaus gymio "dėdė" vien savo išvaizda kėlė pagarbą. Nutariau nerizikuoti pakliūti į jo gniaužtus ir išsisukau pasigirdamas apie skrydį namo laiptais iš antrojo aukšto. Jis supratingai palingavo galva:
- Tai ką, gėrei vakar?
- Taip, žmogau, - prisiminęs, kad ryte gėriau viskį, prisipažinau, ko nedaręs, - o šįryt pachmielą padariau, bet vis vien šoną skauda.
- Tave ką, žmona paliko? - susirūpino žmogus-kalnas. - Juk niekada nei lašo ryte burnon neėmei!
- Viskas pasmerkta pokyčiams, - filosofiškai paskiau, - ir mano gyvenimas taip pat. Žmona manęs nepaliko, tačiau atvykau pas tave su reikalu.
Tomas pasitraukė į šoną ir mostelėjęs ranka pakvietė užeiti. Nieko nelaukdamas įžengiau į lošėjų namus. Demonstruodamas mandagumą praleidau Tomą į priekį ir sekiau iš paskos iki pat jo kabineto, atskirto nuo salės veidrodiniu stiklu.
Tomas atidarė barą ir pasiūlė viskio. Neatsisakiau. Po akimirkos puspilnis stiklas neskiesto gėrimo be ledo stovėjo priešais mane. "Gera porcija, - susimąsčiau, - įdomu, ar Tomas sutiktų atskleisti bent kelis triukus, kuriais naudodavosi siekdamas superšulerio karjeros? Gal reikėtų tiesiog pasišnekėti ir pasiteirauti jo nuomonės apie praeities paslaptis?" Mintis nutraukė solidus Tomo bosas:
- Na, Roli, ar turėsi šiandien laiko sudalyvauti klube?
- Kuriame? - apsimečiau besilankąs keliuose.
- Na pats žinai, šiandien juk penktadienis, - Tomas įdėmiai stebėjo mano žvilgsnį, - pokerio vakaras nulatiniams klientams...
- Gerai, atvažiuosiu, bet pirma noriu paklausti tavęs vieno dalyko, kuris galbūt tau nelabai patiks ir...
- Klausk, - nutraukė mane Tomas, akivaizdžiai surimtėjęs ir pasiruošęs gynybai.
"Šitas žvėris tikrai gerai išdresuotas, - supratau jo reakciją į netikėtas atakas, - nespėjau nė prabilti, apie ką bus kalbama, o jis jau atsivertė savo smegenų enciklopediją ir laukia žodžio-rakto".
- Pasakysiu tiesiai šviesiai: noriu sužinoti bent keletą tavo triukų, kuriuos naudodavai dirbdamas šuleriu, - paprašiau ir suabejojau, ar teisingai elgiuosi.
- Roli, man negaila tos informacijos, - atsikvėpė dručkis, - bet pats puikiai supranti, kad aš, kaip kazino savininkas, nesu suinteresuotas, kad asmuo, nuolat besilankantis pas mane, suktų apie pirštą visus mano krupjė ir tuštintų mano iždą. Nepyk, bet šiuo atveju nelabai noriu tau padėti. Taip galiu pakenkti ir pats sau.
- Bet tu net nepaklausei, kokį žaidimą noriu išmokti, - neatstojau.
Tas suknistas sapnas, kurį aš sugebėjau reguliuoti, galėjo duoti net kažką naudinga. Ši mintis man toptelėjo kaip tik tuo metu, kai išgirdau Tomo nuomonę dėl mano noro lengvai pralobti.
- Ar tai ką nors keičia? - Tomas taip susidomėjo mano pastaba, kad net palinko į priekį ir pastūmė į šalį stiklą su degtine.
- Tryna. Tau tai ką nors sako?
- Žinoma, bet juk niekas jos nežaidžia! - sušuko nustebęs ir pradėjo garsiai juoktis. - Kam tau, po velnių, reikia šito šlamšto?
- Turiu vieną kompaniją, kuri nieko daugiau nenori lošti, tik tryną.
- Tai paprasčiausi subingalviai ir aš nesuprantu, kodėl tu nori su jais susidėti. Man apskritai tai nesuprantama. Kaip, kokiu būdu tu su jais susipažinai? Juk tryną žaidžia tik gatvės valkatos ir banditėliai, kurie dabar nyksta kaip dinozaurai kadaise...
- Nė velnio jie nenyksta, - nutraukiau Tomo minčių grandinę. - Tai ar gali man ką nors tokio parodyti?
- Žinoma, Roli! Tik apsišarvuok kantrybe, - Tomas staiga vėl surimtėjo. - Aš rodau tik vieną kartą.
- Jeigu normaliai rodysi, man to karto pakaks, - nuraminau "draugą". - Kada pradedam?
- Nors ir dabar!
Tokios progos aš negalėjau praleisti. "Veža! Oi veža! Kad jį kur, tą ryžių vaiką su visais "kosiakais"!"
* * *
"Vėl tas šilkas, - prisiminęs vis dar maudžiantį kelį nusikeikiau, bet pagalvojęs apie tuoj įeisiančią į miegamąjį "savo žmoną" vėl nusiraminau ir pradėjau mąstyti apie artėjančią naktį. - Keista, labai jau ilgai aš sapnuoju. Visa diena, kupina įvykių, sutilpo į vieną sapną, o aš dar nepabudau!" Tyliai atsivėrė durys. Pasirodė Živilė.
- Na, viskas. Vaikai jau miega, - ir pradėjo sagstytis palaidinę.
"Žinoma, jie miega! Po tokios iškylos prie ežero nieko kito nesitikėk..." Nenuleisdamas akių nuo damos pripyliau taures rausvo vyno ir vieną jų padaviau Živilei, spėjusiai šmurkštelėti po antklode...
* * *
Skardus skambutis nuaidėjo, rodos, per visą apylinkę. Mano lova sujudėjo, pasigirdo tylūs vyriški balsai ir šlepečių čiužesys į betono grindis. "Zona". Vis dar prisimindamas savo sapną neskubėjau keltis, norėjau dar bent minutei sugrįžti atgal.
- Kas čia taip kvepia? - pasigirdo kupinas rytinės pagiežos Antano balsas.
- Kas čia bobiškom figniom kvepinasi? - sucypė Antano "kentas", visuomet pataikaujantis savo vyresniam pagal hierarchijos rangą draugui.
"Iš tiesų, kas čia jiems darosi? - suklusau, mat pats nieko panašaus į moteriškus kvepalus neužuodžiau. - Ko čia jie kipišuoja iš pat ryto?"
Pramerkiau akis. Tiesiai priešais mane stovėjo pasilenkęs Antanas. Jis savo plačiomis šnervėmis garsiai traukė orą. Pakilau ir vos nesušukau iš nuostabos: man nežmoniškai skaudėjo kelį. Jis buvo siaubingai ištinęs ir pamėlynavęs. "Va čia tai bajeris! Nieko sau susapnavau! Ko, po šimts, man taip skauda kelį? Juk jį susitrenkiau sapne... Na, nebent per miegus trenkiau į lovos kraštą", - palikau protui suvokiamą prielaidą, tačiau man neleido nusiraminti stiprus troškulys ir iš tiesų nuo manęs sklindantis moters kvapas.
Šiaip ne taip, kankinamas neišsimiegojimo, atstovėjau rytinį patikrinimą ir išsyk nuėjau pas korėjietį. Jis nė kiek nenustebo dėl mano sapno ir likusių jo žymių, tačiau lygiai taip pat nepuolė aiškinti šių reiškinių.
- Tikiu, kad tu sugebėsi pasinaudoti šia patirtimi, - tikriausiai turėdamas omeny Tomo pamokėlę nudžiugo korėjietis ir tai buvo viskas, ką jis pasakė apie mano sapną. Nors mane tai suerzino, aš vis tiek likau patenkintas mūsų pokalbiu ir tuoj pat nuskubėjau pas Darių pasiūlyti palošti dar kartą. Darius neprieštaravo ir, pasikvietę Kęstą su Minde, visi susėdome prie stalo...
* * *
- Tau tiesiog šiandien labai sekėsi, - teisinosi ir kartu ramino save Darius.
Aš tik šypsojausi ir, patenkintas šiandieniniais laimėjimais, kurie sudarė beveik du tūkstančius litų, išėjau.
- Rytoj revanšas, neužmiršk! - šūktelėjo Darius, kai pasiekiau koridoriaus galą.
Lauke jau temo. Baigėsi liūčių sezonas ir iš visų pusių čirškavo svirpliai. Perėjau mažytę "zonos" futbolo aikštelę ir įsukau į savo būrį. Pakilau laiptais ir akis į akį sutikau korėjietį.
- Ar tik ne pas mane skubi? - išsišiepė iki pat ausų senis.
- Pas tave,- neslėpiau savo tikslo, - ar dar gali duoti tos žolės?
- Nori pakartoti?
- Taip, tos pačios žolės.
- Gerai, bet neužmiršk, kad to sapno įvykiai gali tiesiogiai atsiliepti tavo gyvenimui, - vėl pradėjo aiškinti siauraakis, - būk atsargus.
- Ai, užteks mane mokyti, ne mažas vaikas esu, - nutylėjęs šios dienos sėkmę, kai tiesiog "išdūriau" Darių ir kitus akivaizdžiai sukeisdamas kortas ir kartais net pasilikdamas jas sau, paėmiau "kosiaką" ir nurūkau į prausyklą. "Greičiau, greičiau parūkyti ir eiti miegoti, - karštligiškai skubėdamas niekaip negalėjau užžiebti žiebtuvėlio, - po praeitos nakties dar iki šiol mane lanko Živkės kaifas..."
* * *
Šįsyk atsibudau pirmas. Pro užuolaidas skverbėsi brėkštančio ryto šviesa. Dešinėje ant šono miegojo Živilė. Išsyk pakilau ir nutaręs atsilyginti už vakarykščius pusryčius bei nuostabią naktį, tyliai nuslinkau į virtuvę. Žvilgsnis užkliuvo už laikrodžio, kuris rodė penktą ryto. "Ankstoka dar, bet nieko, šį kartą daugiau spėsiu nuveikti". Kai kava ir išties turiningi pusryčiai buvo paruošti, virtuvėje pasirodė Živilė.
- Ko toks ankstyvas? - mieguistu balsu paklausė ir prisėdo prie stalo.
- Nejaugi negaliu bent sykį atsikelti anksčiau?
- Gali, tik, atvirai šnekant, esu nustebinta tavo netradicinio elgesio,- jos akys vis įdėmiau tyrinėjo manąsias, - juk tu, bent jau iki vakar dienos, gyvenai lyg maršrutinis autobusas. Viskas vyko kone minutės tikslumu, o dabar štai...
- Kaip manai, ar galiu keistis? - iš tiesų pasijutau užėmęs ne savo gyvenimo vietą.
- Gali, niekas tau to nedraudžia, - jos balsas nesikeitė, - bet jau beveik dešimtmetį mes esam kartu ir per tą laiką tu niekada netgi nebandei keisti savo gyvenimo būdo ir įsitikinimų. Man tik sunku patikėti, kad viskas gali nei iš šio, nei iš to apvirsti aukštyn kojom.
"Ak ta moteriška intuicija, - pabandžiau mintyse ironizuoti taip susiklosčiusią sapno eigą ir tučtuojau nejuokais susirūpinau: - Gal tai ne sapnas? Kas čia vyksta, po galais? Kuo ji mane laiko? Koks, jos manymu, aš privalėčiau būti? Ir kodėl tokie klausimai kyla būtent sapne?"
- Aš kalbu apie tave visą, Rolandai, - toliau tęsė Živilė, - Tu niekada nebuvai toks atsipalaidavęs ir drauge impulsyvus. Niekada nieko neužmiršti, visada esi santūrus ir šaltakraujiškas. Kas tau atsitiko?
- Nieko man, mieloji, neatsitiko! - kone išrėkiau ir supratau, kad noriu palikti šitą sapną, bet nežinau, kaip tai padaryti. Tokia jo eiga man labai nepatiko, juolab kad jame iš pat ryto prie manęs be absoliučiai jokios priežasties kabinėjosi moteris, būdama tik "sapninė" žmona. O ir kvailos mintys apie svetimą gyvenimą ir ne savą vietą neapleido manęs.
- Na štai, ir dabar: kaip tu drįsti kelti prieš mane balsą? - Živilės balsas pasikeitė tikrai ne į gerąją pusę. - Kas tau darosi? Gal tu turi kitą moterį?
- Baigiam šitą nesąmonę, - draugiškai pasiūliau ir supratau, kad per vėlu tai daryti: ji vis labiau niršo ir, rodos, buvo pasiryžusi sužinoti viską, kas liečia mūsų santykius. Tik aš net nenutuokiau, kas jai nepatinka ir ką ji norėtų sužinoti.
- Neturiu jokios moters ir nieko panašaus negalvojau daryti, - pradėjau ją tikinėti. - Pati pagalvok, kiek tu man daug reiški po viso to, ką išgyvenom...
- ...Ir ką aš tau daviau, - nutraukė ji, - neskaitant to, kad aš tave ištraukiau iš mėšlo.
"Čia kas dabar? Kokio mėšlo? - dar labiau pradėjau bodėtis sapnu. - Tai kas aš esu?"
- Man tėvas seniai sakė, kad su tavimi bus problemų, o aš, kvailelė, tikėjau tavimi!
- Nusiramink, brangioji.
- Jokia aš tau brangioji! Aš tave perpratau, - tyliai ir neįtikėtinai ramiai ištarė ji. - Gavai, ko norėjai, ir nedrįsk daugiau manęs ko nors prašyti.
Ji pakilo ir, net nepažvelgusi į mane, išėjo. Likau kvailio vietoje, o svarbiausia, kad iškilo daug klausimų. "Tai kieno vietą aš užimu ir koks aš privalau būti, kad niekam nekiltų jokio įtarimo ir viskas vyktų sklandžiai? Et, nieko čia tokio,- nusprendžiau nesureikšminti sapninio ginčo,- viskas praeis. Tiesiog šį kartą aš nesugebėjau visiškai kontroliuoti sapno eigos..." Papusryčiavau ir, nieko nelaukdamas, išėjau lauk. Kiek padvejojęs nutariau nuvažiuoti į darbą ir pasidomėti ten vykstančia veikla. Kaip ir vakar, visi maloniai linkėjo man labo ryto. Sekretorė, pamačiusi mane, iškart puolė pasakoti paskutines naujienas:
- Skambino ponas Rubys ir prašė jūsų nedelsiant prisistatyti pas jį.
- Senai tas buvo?
- Prieš kokias penkias minutes, - vis dar įsitempusi raportavo sekretorė. Rubys? Kažkas girdėto. Prisiminiau - tai Živkės tėvas! Ir dar bendrovės savininkas. Nieko nelaukdamas nuėjau į jo kabinetą. Laukiamajame nieko nebuvo, tačiau "uošvio" sekretorė neskubėjo įleisti manes pas šefą. Pralaukus gerą ketvirtį valandos atsivėrė durys ir į laukiamąjį išvirto visiškai žilas, žemo ūgio, bet tvirto sudėjimo vyras. Jis priėjo prie sekretorės, kažką su ja tyliai aptarė ir, galiausiai, pakvietė mane užeiti vidun.
- Na ką, vaikine, visai užsimiršai, kas esi? Gal tau dėl viso pikto priminti? - žiūrėdamas į mano tarpuakį niršo senis, - Aš neklausiu, kas atsitiko, nes viską puikiausiai žinau. Kalba trumpa: arba tučtuojau baigi savo nesąmones, arba aš iš tiesų imsiuos priemonių. Jis staiga nusisuko ir, išraiškingai mostelėjęs ranka, leido man suprasti, kad dabar turėčiau išeiti. Taip ir padariau. "Jeigu uošvis - mano šefas, tai ir vedžiau iš išskaičiavimo,- pradėjau svarstyti rytinius įvykius,- reiškia aš esu geras šunsnukis, sugebantis naudotis kitais netgi aukodamas savo asmeninę laisvę. Neblogas herojus. Ypač sapnui." Taip besamprotaudamas, tarsi įjungęs autopilotą, nuslinkau į kitoje gatvės pusėje esantį barą. Apart barmeno viduj nieko nebuvo. Jis keistai nužvelgė mane ir tuoj pat dingo pagalbinėse patalpose. Netrukus jis grįžo su keliom taurėm rankose ir paklausė, ko aš norėčiau. Užsakiau stiklą viskio. Po minutės aš jau mėgavausi gėrimu, o barmenas įjungė baro kampe kabantį didžiulį televizorių. Rodė rytinę žinių laidą. Kaip ir tikrovėje žurnalistai rodė reportažus iš nelaimių ir kitų liūdnų įvykių vietų. Taip ramiai sau gurkšnodamas savo porciją abejingai spoksojau į tą dėžę, kol ekrane parodė mano nuotrauką. Ne, ne mano, nes aš niekada nebuvau taip baisiai sudaužytas. Kažkoks žurnalistas tiesiog pasimėgaudamas kito nelaime ir net čepsėdamas iš malonumo dėstė savo komentarą, neva nuotraukoje pavaizduotas asmuo, antrą parą esantis komos būsenoje centrinėje miesto ligoninėje. Policija, atseit, rado jį gulintį pakelėje be gyvybės požymių, tačiau medikai sugebėjo jį atgaivinti. Policija įtaria, kad jis buvo sąskaitų suvedimo auka. Kadangi pas jį nebuvo jokių dokumentų bei jis niekada nebuvo palikęs pirštų atspaudų policijai - jo asmenybė vis dar nustatinėjama. "Kažkokia velniava, tačiau ryšys tarp visų įvykių yra. Ė, palauk... Negi tas senas narkodileris korėjietis išsprendė mįslę, kurią jau seniai bando išspręsti viso pasaulio mokslininkai: vartai į paralelinį pasaulį? Bet juk tai pasakos! Negali to būti!"- galų gale atsipeikėjau ir pradėjau blaiviai mąstyti. Mano atsiradimas šiame "sapne" sutapo su to žmogelio atsidūrimu ligoninėje. O ir Živilė nepažino manęs...
Į barą įvirto trys stambūs vyrukai ir, net neapsidairę, priėjo prie manęs.
- Sveiks, tamsta, - prikišęs savo bjaurų snukį į mane kreipėsi ilgaplaukis "Tarzanas". Jis prisėdo šalia manęs, o kiti du liko stovėti už nugaros. Nustebęs stebėjau juos ir laukiau tolimesnių įvykių. Ilgai laukti nereikėjo: barmenas, lyg žinodamas iš anksto tolimesnių įvykių eigą, pasišalino į pagalbines patalpas. Kai tik jis dingo, "Tarzanas" pratęsė savo kalbą:
- Kaip matau, tu nesi linkęs daryti išvadas. Matyt reikia tave pamokyti, bet ne taip švelniai, kaip praeitą kartą. Beje, kada tu spėjai atsigauti?
- Pernai, - pabandžiau nusišypsoti, tačiau nepavyko.
- Nori pasirodyti esąs šmaikštus? - jau ramesniu balsu ištarė "Tarzanas".
- Gerai, ko jūs norite? - nutariau kiek įmanoma išsiaiškinti jų siekius.
- Šiandien. Supratai? Šiandien pat atiduosi skolą, kitaip mes pradėsim draugauti šeimomis. - pradėjo grąsinti ir mano žmonai, kas man labai nepatiko, nors ji iš tiesų nėra mano antroji pusė.
- Gerai, aš susitvarkysiu, - neprieštaravau, mat jie tikrai laukė mano pritarimo, o ne prieštaravimų.
- Žiūrėk, nejuokauk, - perspėjo mane "Tarzanas" ir kartu su savo šutve dingo man iš akių. "Nieko sau sapnas! Vakar jis mane tiesiog žavėjo, o šiandien man darosi karšta jame. Karščiau, nei realioje zonoje. Reikia iš čia dingti, bet kaip? Variantas su išankstiniu užmigimu vargu ar padės, reikia knistis giliau. Reikia važiuoti į ligoninę". - Nusprendžiau ir nieko nelaukdamas pakilau nuo baro...
Ligoninėje virė įprastas gyvenimas- gydytojai ir seselės lakstė po koridorius ir gelbėjo žmonių gyvybes. Priėjau prie budinčio gydytojo stalo intensyvios terapijos skyriuje. Už stalo sėdėjo jaunas, rimto veido pusdaktaris.
- Kuo galėčiau jums padėti? - nusiėmęs akinius jis pakėlė į mane savo akis.
- Aš dėl žmogaus, kurį rodė per televiziją. Aš jo brolis.
- Aaa, čia tas nelaimėlis, kurio vis dar niekas nepažino? Tai jūs jo brolis? - jis atsainiai pakėlė telefono ragelį ir, surinkęs triženkllį numerį, tęsė toliau, - jis sunkioj būklėj, bet, manau, dar atsigaus. Kažkas atsiliepė kitame telefono laido gale, tad pusdaktaris atitraukė nuo manęs savo dėmesį ir savo pašnekovui pranešė apie mano vizitą. Padėjęs ragelį jis vėl pasisuko į mane:
- Palaukite minutėlę, tuoj ateis gydytojas ir viską jums paaiškins. Nespėjau nei apsisukti, kai tiesiai prieš mane išdygo seniokas baltu chalatu ir gana energingai puolė kalbėti:
- Labai gerai, kad jūs atvažiavote. Mes jau nežinojome, ar bus atlyginta už jo gydymą, tačiau dabar viskas keičiasi iš esmės. Kas jūs tam ligoniui?
- Brolis, - vėl sumelavau.
- Jo, taip, jūs labai panašus į jį.
- Mes dvyniai, - paaiškinau mūsų panašumo priežastį.
- Koks jo vardas? - jis jau pakėlė prieš save segtuvą su blankais, pasiruošęs juos pildyti.
- Rolandas. Rolandas Katkus.
- Gal jūs turite pasiėmęs kokį nors jo dokumentą? - jis tęsė "tardymą".
- Aš pirmiau norėčiau jį pamatyti. - Paprieštaravau, bet jis nei kiek nesumišo ir nusivedė mane į koridoriaus galą. Priešais plačias palatos duris jis sustojo ir perspėjo mane:
- Dabar jis vis dar be sąmonės, tad pasikalbėti su juo nepavyks. Pravėriau palatos duris ir, priėjęs prie lovos, iš tiesų pamačiau savo antrininką.
- Tai jis vis dar neatgauna sąmonės?
- Ne visiškai taip. Šią naktį jis buvo atsimerkęs, bandė kalbėti, bet, bijodami dėl jo gyvybės, suleidome jam truputį raminančių vaistų. Manau, kad jis greitai atsigaus.
- Kada?
- Į pavakarę, manau. Tai ar turite kokį nors jo dokumentą?
- Taip, turiu, - atsakiau ir padaviau jam savo vairuotojo pažymėjimą. Gydytojas ramiai ir tiksliai nusirašė duomenis ir atidavė pažymėjimą atgal.
- Jis apdraustas?
- Taip, - pabandžiau atspėti šią aplinkybę ir apsisukau norėdamas išeiti.
- Palaukite, su jumis norėtų pasišnekėti policija, - nemaloniai sužviegė daktariūkštis.
- Jeigu jie nori šnekėtis, tegul atvažiuoja pas mane į namus. Adresas tas pats, kaip ir brolio.- atkirtau ir skubiu žingsniu išsinešdinau lauk. "To dar betrūko - sapne bendrauti su mentais! O gal vis tik tai ne sapnas?"
Iki pat pietų prasibasčiau po miesto kavines ir barus, kol viename iš jų barmenas man nepranešė apie išeikvotą mano kreditinės kortelės limitą. Ši naujiena dar labiau sugadino mano nuotaiką. "Tikrai reikia nešdintis iš šito pragaro ir aš, manau, žinau, kaip tai padaryti. Jeigu tas nelaimėlis ligoninėje atsibunda tuomet, kai aš atsibundu zonoj, vadinasi man reikia kažkokiu būdu užmigti tuo metu, kai jis atsikelia." Paskambinau į ligoninę ir pasidomėjau savo antrininko būkle. Atsakymas mane nudžiugino - jis jau atsigauna. Numečiau telefono ragelį ir išbėgau į gatvę. "Man reikia prarasti sąmonę, - šmėkštelėjo galvoje, - bet kaip tai padaryti?" Paėjėjęs gatve suvokiau, kad lengviausias būdas tai padaryti - pakliūti po mašinos ratais. O jų čia buvo daug ir visos jos neskubėdamos riedėjo savais keliais. Už kokio šimto metrų nuo savęs pastebėjau atvažiuojantį autobusą ir pasiruošiau šuoliui...
* * *
- Jam labai nepasisekė, - iš už durų pasigirdo pokalbio nuotrupos. Klaikiai skaudantis kūnas vis dar laikė įkalinęs savyje mano gyvybę. Nosis raitėsi nuo neplautų bosonų ir šlykščios prakaito smarvės. Nedidelė palata su grotom ant langų ir metalinėm durim bylojo apie tai, kad mane supo Lukiškių respublikinės nuteistųjų ligoninės sienos... Po keturių mėnesių etapu parvažiavau į zoną. Vis dar šlubuodamas apvaikščiojau visus būrius, tačiau seno korėjiečio taip ir neradau. Kažkas leptelėjo, kad jį išvežė į kitą zoną, tačiau jis pats nebuvo tuo visiškai tikras. Užtat visi žinojo, kad Darius išvažiavo į "griežtiaką" už nešvarius reikalus, bet man tai neberūpėjo. Artinosi lygtinio paleidimo terminas...
* * *
Jau treji metai aš gyvenau laisvą gyvenimą. Šeima, darbas ir netgi kai kada pasitaikantys atsitiktiniai uždarbiai, tapę įmanomi dėka tam įsimintinam sapne įgytiems sugebėjimams, leido man per daug negalvoti apie savo buitį. Kita vertus toks gyvenimas leido man gana dažnai prisiminti zoną ir vieną jos gyventoją, su kuriuo man labai knietėjo pasikalbėti. Korėjietis, dingęs visiems laikams iš mano gyvenimo, mano žiniomis, jau grįžo į savo gimtąją Korėją ir, tikriausiai, net nesiruošė keliauti į mano namų pusę...
- Tai ką veiksim per šias atostogas? - meiliai paklausė mano išrinktoji. Mes dar niekad neleidom sau keliauti po svečias šalis, tačiau šį kartą aš buvau paruošęs mažą staigmenėlę:
- Atspėk!- nutariau paerzinti.
- Palanga,- prasidėjo "Taip ir ne" seansas.
- Šalta.
- Ką, Nida?
- Nieko panašaus.
- Na, tada Rūgpienių kaimas, - ji taip pat nutarė mane paerzinti.
- Čia jau šilčiau, - nepasidaviau ir vos nesusijuokiau.
- Tai kas, sakyk! Gal važiuosim prie kitos jūros? - ji jau pradėjo susigaudyti.
- Taip, bet niekada neatspėsi, prie kurios.
- Užteks tau tyčiotis, - ji tiesiog netvėrė smalsumu, mat žinodama mano pastarųjų metų taupumą ji nujautė, kad šią vasarą aš nutariau paišlaidauti. - Sakyk greičiau.
- O tu pakišk ranką po pagalve.
Ji staigiai apsisuko ir iš po pagalvės ištraukė bilietus.
- Seulas? Juk tai Korėja! Ką gi mes ten veiksim?
Aš žinojau, ką mes ten veiksim... .
