Daiva NORKIENĖ
Pastaruoju metu spaudoje daug ir plačiai rašoma apie Klaipėdos kriminalinio pasaulio autoritetu laikomo Sigito Gaidjurgio (44 m.) nusikaltimus. S. Gidjurgis buvo sulaikytas Vilniuje rugsėjo 19 dieną kartu su klaipėdiečiu Renatu Šadeikiu ir Artūru Damkumi. Šie vyrai buvo apkaltinti, kad 1997-ųjų rugsėjo 2 dieną nušovė Mindaugą Bendzlauską. Teismas visus tris leido suimti iki gruodžio 19-osios, o po to suėmimą pratęsė.
Kalbama, kad S. Gaidjurgis veikė išradingiau nei garsios "Tulpinių" gaujos lyderiai, o klaipėdiečio vadovaujamos gaujos darbų sąraše - net keliasdešimt aukų. Asmeniškai S. Gaidjurgiui šiuo metu pateikti kaltinimai dėl keturių klaipėdiečių nužudymo. Pats policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius yra pareiškęs, kad "Gaidjurgio grupuotės nusikaltimai savo žiaurumu stebina ne mažiau už "tulpinių" padarytus nusikaltimus".
"Akistata" yra daug kartų plačiau rašiusi apie S. Gaidjurgį ir jo darbelius, tad šį kartą panorome pakalbinti jo šeimą, juolab kad sugyventinė Rasa Ramanauskaitė, su kuria S. Gaidjurgis turi tris vaikus, susirūpinusi kalinio sveikata ir sąlygomis kalėjime.
Ypatingą visuomenės susidomėjimą kelia ir Šilutės rajone, netoli Kintų miestelio, esanti S. Gaidjurgio vila, saugoma viso būrio plėšrių, pulti svetimus išmokytų keturkojų, kurią juosia kelių metrų aukščio mūrinė tvora. Anot giminaičių, čia Sigitas slapstydavosi nuo jį "medžiojusių" samdomų žudikų. Sklinda kalbos, jog vilą saugodavo maskuojančių spalvų uniformomis vilkintys S. Gaidjurgio "smogikai", jog apylinkėse šeimininkas galėjęs prilaidoti tiek aukų, kiek "tulpiniai" prie savo buveinės Ėriškiuose.
"Akistatos" žurnalistai - pirmieji, kuriuos šeimininkai įsileido į vilą pro keturkojų sargybinių "žiedą" ir aukštus geležinius vartus. Ir pirmieji, kuriems ryžosi atsiverti nusikaltėlių lyderiu laikomo žmogaus artimieji.
Tvirtovė
Garsioji S. Gaidjurgio vila nuo Klaipėdos nutolusi kelias dešimtis kilometrų. Ji stūkso gražioje vietovėje tarp Priekulės ir Kintų. Vieniša laukų platybėse, nutolusi tiek nuo pagrindinio kelio, tiek nuo artimiausių sodybų. Kalbama, jog ši nuošaloka laukymė pasirinkta neatsitiktinai: prireikus tokie namai gali tapti tikra "gynybine tvirtove".
Iš vienos pusės "fazendą" saugo gilus ir gana platus Klaipėdos kanalas, šalia kurio, kaip ir aplink visą sodybą, iškirsti beveik visi aukštesni medžiai ir krūmai (kad juose nepasislėptų koks samdomas žudikas). Kiemo pastatus juosia aukšta mūro tvora, distanciniu būdu valdomi vartai - iš metalo. O sodybos prieigose - galingų, piktų Kaukazo aviganių voljerai. Vienų "kaukaziečių" darbas - lojimu įspėti apie besiartinantį pavojų, kiti palaidi kieme. Žinant, jog šios veislės atstovai visus svetimuosius laiko viso labo tik "medžiotinais gyvūnais", lengva atspėti, kas ištiktų norinčius šeimai pakenkti neprašytus svečius. Pasakojama, jog nuo panašių keturkojų apsaugininkų į S. Gaidjurgį kėsinęsi asmenys kartą jau nešė kudašių. (Tada ginkluoti vyrai Sigito ieškojo jo giminės namuose Klaipėdoje.) Kitą sykį šunys šeimą įspėjo, kad prisidengę tamsa laukais atsėlina "Aro" pareigūnai.
Mažasis Sigitas
Paspaudus prie vartų buvusį skambutį, mūsų įleisti atskubėjo dailių bruožų, tvirto sudėjimo berniukas. Jo veidas šių eilučių autorei kažkodėl pasirodė matytas. Paaiškėjo, jog tai vyriausioji Sigito Gaidjurgio atžala, irgi Sigitas. Tėvo vardu pavadintam ir į jį tarsi du vandens lašai panašiam berniukui netrukus sukaks dvylika. Sigitas jaunesnysis - ne tik ne pagal metus aukštas, bet ir protingas berniukas. Kol žurnalistė su fotografu žvalgėsi Gaidjurgių šeimos svetainėje, jis pats virtuvėje paruošė kavos ir atnešė saldainių. Dar namuose lakstė penkerių Jonukas, o aštuonerių Karolinai buvo pakilusi temperatūra ir teko gulėti lovoje. Mama buvo trumpam išvykusi į vaistinę, taigi mažuosius prižiūrėjo jų promočiutė Domicėlė.
- Baisu, baisu, ką apie Sigitą rašo laikraščiai! - "Akistatos" kalbinama galva lingavo Rasos Ramanauskaitės močiutė ir jos vaikų prosenelė Domicėlė. - Netikiu, kad jis galėjo žudyti žmones! Tai tikra nesąmonė.
Domicėlė gimusi 1925-aisiais, tačiau yra labai guvi ir atrodo gerokai jauniau. Būtent Domicėlė į šią vietą iš kitos vietovės persikėlė savo turėtus kelis hektarus, kurie davė pradžią visai "fazendai". Prieš keliolika metų čia stovėjo senutėlė ilga medinė eigulio troba. Kol jos vietoje išaugo dabartiniai statiniai, praėjo nemažai laiko.
Šalia gyvenamojo namo prigludusiame mūriniame tvarte šieną rupšnojo dvi melžiamos karvės (Domicėlė sako, kad šviežią pieną mėgsta ir proanūkiai, ir S. Gaidjurgis). Aptvaruose gagena žąsys, burbuliuoja kalakutai ir patenkinti prunkščia du kilmingi žirgai. Jais mėgdavo jodinėti abu Sigitai - tėvas ir sūnus.
Suėmus Klaipėdos nusikaltėlių lyderiu laikomą Sigitą Gaidjurgį, jo šeimai - liūdnos dienos. Prosenelė Domicėlė, pasislėpusi nuo visų, ašaroja po kelis kartus per dieną. Penkiametis sūnus Jonukas nuoširdžiai tiki, kad tėtė "susirgo ir guli ligoninėje"; dvylikametį Sigitą mokykloje vaikai pavadina nusikaltėlio sūnumi, o žmona Rasa su baime ir virpuliu skaito spaudą (ką dar baisaus sužinos apie vyrą?) ir laukia iš Lukiškių nuolat vėluojančių laiškų.
Siekė legalizuotis
Sigitas Gaidjurgis teistas keturis kartus, paskutinį kartą iš kalėjimo išėjo 1986 metais ir nuo to laiko apie šio žmogaus nusikaltimus sklido tiktai gandai. Beveik kas antras neatskleistas nusikaltimas Lietuvos pajūryje būdavo priskiriamas Sigiui ar jo "komandai", tačiau policijai nepavykdavo surinkti įrodymų.
Ir kur surinks, jei uostamiestyje ta policija, galima sakyti, buvo "patižusi". Net Policijos departamento vadai neoficialiai pripažino, kad Klaipėdos policijoje Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba ilgus metus buvo labai silpna arba iš viso neegzistavo. Net kelerius metus čia niekaip nesusistygavo kadrai, keitėsi vadovai. Vienam ONTT vadų trūko kompetencijos, kitas buvo atleistas iš darbo, trečias apskritai nieko nedirbo ir po jo atėjusiai komandai teko pradėti nuo nulio. Kad ir kaip žiūrėtum, situacija labai panaši į Panevėžio. Ten, klestint nepaprasto žiaurumo "tulpiniams", policija darbą tik imituodavo, o gerų operatyvininkų ilgą laiką iš viso nebuvo.
Beje, žurnalistams tam tikrų abejonių Sigis buvo sukėlęs. Mat per tą dešimtmetį pareigūnai spaudai nepateikė nė vieno įrodymo, jog jis būtų žudęs ar reketavęs. Tuo tarpu pastarasis - priešingai - žiniasklaidininkams pristatė slapta padarytų įrašų su tikrais ar tariamais policijos korumpuotumo įrodymais. Jis teigė, kad pareigūnai bendradarbiavo su Arūno Kubiliaus (Kubilo) ir Sergejaus Begliko nusikalstamomis gaujomis.
Pastaruoju metu S. Gaidjurgis jautėsi iš savo aplinkos gerokai "išvalęs" priešų. Po to, kai policininkai jį trims mėnesiams įkišo už grotų dėl neteisėto peilio laikymo, bet nesugebėjo inkriminuoti jokių rimtesnių nusikaltimų, Sigis bent jau iš tos pusės jautėsi saugus. Ir koks buvo jo nustebimas, kai iš policijoje turimų savo informatorių išgirdo, kuo yra įtariamas. Šių metų pradžioje Generalinė prokuratūra policijos operatyvininkams davė nurodymą sekti kiekvieną S. Gaidjurgio žingsnelį. Kai tik prakalbo panevėžietis Virginijus Baltušis ir kiti "tulpiniai", klaipėdiečiui iškilo didelis pavojus. Manoma, kad V. Baltušis ir kiti yra padėję S. Gaidjurgiui nužudyti kelias aukas. Jų parodymai Sigiui gali būti pražūtingi.
Šmeižia "tulpiniai"
S. Gaidjurgį Generalinės prokuratūros pareigūnai nutarė sulaikyti šiam atvažiavus į sostinę. Nesugaunamuoju laikytam klaipėdiečiui pritaikytas toks pat scenarijus kaip kadaise Henrikui Daktarui. Henytę septyni automatais ginkluoti pareigūnai sulaikė, kai šis po apklausos išėjo iš Kauno apygardos prokuratūros. Sigį nutarta pakviesti į sostinę apklausti ir kaip tik tada čiupti. S. Gaidjurgis iš savo informatoriaus žinojo, kas laukia, tačiau nutarė nesislapstyti. Žmogus greičiausiai manė, kad pareigūnams ir vėl pritrūks įrodymų, taigi nelaisvė nebus ilga.
- Jums ne paslaptis, kuo įtariamas Sigitas? - tiesiai šviesiai klausiu S. Gaidjurgio vaikų motinos Rasos.
- Aš apie visa tai perskaičiau laikraščiuose ir negaliu patikėti. Man atrodo, kad čia tiktai pareigūnų ir su jais susitarusių "tulpinių" šmeižtas. Rašoma, kad Sigitas neprisipažįsta. Dar rašoma, jog parodymus prieš jį duoda "Tulpinių" lyderis V. Baltušis. Na, jei taip kalba Baltušis, aišku, jog jam ne visai gerai su sveikata. Pasižiūrėjus per televiziją į jį tai akivaizdu. O kai jis patikėjo, kad pareigūnai, norėdami išgauti parodymus, kankina jo žmoną ir vaikus... Kaip galima, esant sveikos nuovokos, patikėti tokiomis nesąmonėmis?
- Tada galite būti rami: jei visa tai netiesa, viskas turi greit paaiškėti ir vyras bus laisvas.
- Aš nežinau, ar galiu būti rami. Kodėl pareigūnai nesilaiko įstatymų ir spaudai teikia žinias, jog Gaidjurgis - žudikas, kol to neįrodė joks teismas? Jei bus įrodyta, tada ir rašykit...
- Moterys paprastai turi puikią intuiciją ir iš savo artimo elgesio kur kas anksčiau nei laikraštininkai ar prokurorai gali pajusti, kad kažkas ne taip. Nejaugi Sigitas buvo toks idealas?
- Aš truputį bijau, kad mano nupasakotas vyro portretas nebūtų pernelyg "saldus". Visko būdavo tarp mūsų, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Tačiau tie siaubingi įtarinėjimai žmogžudystėmis... Aš jau papasakojau, koks jis buvo gailestingas - šunėko nenuskriaus, pasenusiu arkliu negali atsikratyti... Prisimenu, koks jis būdavo su paprastais, neturtingais žmonėmis. Mūsų šeimos automobiliai - geri, nauji. Atrodo, lėktum sau keliu be rūpesčių. Bet jei Sigitas pamatydavo kelkraščiu pėdinantį senuką, senutę ar moterį su vaiku, sustodavo neprašomas. O žinant, kaip paskui būna: pavėžini tokį ir reikia plauti mašiną. Tai pieno iš bidonėlio prisilaisto, tai vėl... Ir niekad Sigis nėra dėl to murmėjęs... Sigio buvo sunki vaikystė, mama jį nelabai mylėjo. Augino pati, valdžiai neatidavė, tačiau ne taip, kaip reikėtų auginti sūnų. Gal todėl jis jautresnis... Ar jūs tikrai manote, kad aš, išgyvenusi su žmogumi dvylika metų, jo dar nepažinočiau?
- O jei paaiškėtų, kad nepažįstate?
- Vadinasi, reikia dar tiek pat išgyventi, tada gal ir pažinsiu.
Žiauriausi - vaikai
- Vis tiek neįsivaizduojame, koks turi būti žmogus, kad galėtų savo automobilyje ramiausiai vežioti negyvėlius. Ir dar tuos, kuriuos pats arba bendrininkų rankomis ką tik nugalabijo. Laikraščiai rašo, jog Sigis taip bijodavo būti išduotas, kad bendrininkams nežinant vienas pats iškasdavo savo aukų lavonus ir perveždavo užkasti į kitas vietas. Todėl aukų kapavietes pareigūnams parodę "tulpiniai" ir vienas Sigio asmens sargybinis R. Šadeikis buvo šokiruoti neradę kūnų ten, kur jie jų akivaizdoje buvo užkasti. Pareigūnai veltui prikasinėjo tuzinus duobių, kol pagaliau aptiko kelias, kaip manoma, Gaidjurgio aukas...
- Na, aš jau nežinau, ką dar baisesnio galėčiau perskaityti apie savo vyrą. Baisiau jau nebebūna... Negyvėliai automobiliuose, perlaidojimai... Betrūksta, kad parašytų, kad jis tuos lavonus dar ir valgydavo - efektas būtų toks pat. Ką dar siaubingesnio galėčiau apie jį perskaityti?!
Tardama tuos žodžius Rasa sielvartingai susikryžiavo ant krūtinės rankas.
- Žinau, kad apie tai skaito visa Lietuva, kad perskaitė visas kaimas... Kenčiu, žinoma, kenčiu... Bet negi manote, kad dėl to dabar manęs turėtų atsisakyti visos draugės? Tie, kas su tavimi bendravo ne todėl, kad tu esi Gaidjurgienė, o dėl tavęs pačios, tikrai nenusigręš. Aš įsitikinusi, kad turiu tikrų draugių ir jos liks su manimi... Tik štai vaikai yra žiaurūs. Daug žiauresni už suaugusiuosius. Sūnus Sigitas kartais grįžta iš mokyklos iškoneveiktas dėl to, kas rašoma apie jo tėvą. Vos tik vaikai susipyksta, Sigitui ir mesteli "kaltinimą". Bet mes nusprendėme į tai nereaguoti niekaip. Pamokiau sūnų, kad į įžeidinėjimus nekreiptų dėmesio. Tylėtų...
Sigitas jaunesnysis prisipažino, kad todėl, jog gyvena savo viloje ne mieste, kartais bendraklasių apšaukiamas "kaimiečiu, gyvenančiu su karvėmis". Tačiau retas miesto vaikas gali pasidžiaugti gamtos teikiamais privalumais, kokiais naudojasi S. Gaidjurgio vaikai.
Čia - jų namai
- Mes visi "kaimiečiai", - prisiminusi gyvenimo kaime pradžią nusijuokė Rasa Ramanauskaitė. - Prieš dvylika metų su senele ir Sigitu nutarėme apsigyventi Kintuose. Mūsų visi vaikai čia ir gimė, ir augo. Be to, galite parašyti ir apie tai, kad mokame ir ravėti, ir grėbti, ir sėti. Neseniai gavau ūkininkės pažymėjimą. Ketiname užsiimti avininkyste. Antai, kyla naujas tvartas. Beje, bulvių, morkų, kopūstų, karvėms runkelių neperkame - užsiauginame patys.
Nors ir tolokai, šeimos atžalos mokytis važiuoja į Klaipėdą.
- Norim duoti vaikams gerą išsilavinimą, todėl Karoliną ir Sigitą leidžiame į privačią mokyklą. Kiekvieną dieną po 30 kilometrų pirmyn ir atgal juos vežioju automobiliu, - paaiškino pašnekovė. - Nevaikštau į grožio salonus, neturiu laiko pramogoms. Vaikai yra vienintelė mūsų investicija...
- O koks jūsų pačios išsilavinimas?
- Supratau! Kadaise skaičiau "Akistatoje" jūsų rašinį, kuriame teigiama: su tokiais vyrais kaip maniškis gyvena tik naivios ir menkaprotės, - ponia Rasa prisiminė rašinį apie "mafijos moteris".
- Jeigu galėčiau laiką pasukti atgal, būtinai siekčiau aukštojo išsilavinimo. Mokslui skirčiau visas jėgas, - prisipažino pašnekovė. - Dabar studijuoju vienoje kolegijoje vadybą. Turiu savo firmą. Beje, niekas man nedraudžia tobulintis, keliauti, nesu uždaryta namuose lyg kokia "vergė Izaura" (minėtame rašinyje apie "mafijos moteris" buvo ir tokia mintis). Niekas mūsų nežemina ir neuždaro.
- Vadinasi, negirdėjote, kas atsitiko kėdainietei, kuri tik po vyro žūties išsivadavo iš jo perdėtos ir žiaurios "globos"?
- Gal ir būna tokių vergių, bet tikrai vienetai. Jei su moterimi žiauriai elgiamasi, ji visada gali palikti vyrą ir niekas jos neuždarys. Tai nesąmonė. Aš myliu Sigitą, myliu mūsų vaikus. Manote, kad būčiau jam pagimdžiusi tris atžalas, jei nebūtų meilės? Augau viena, todėl norėjau didelės šeimos. Ir gyvenu dėl jos.
- Turbūt nelengva būti žmona žmogaus, į kurį nuolat kėsinasi nusikaltėliai ir kuris visą laiką pareigūnų akiratyje. Nubundi naktį nuo šurmulio, o čia - tvoromis laksto šturmui pasiruošęs iki dantų ginkluotas "Aras"...
- Dėl to "Aro" tai išėjo grynas anekdotas, - nusijuokė pašnekovė. - Prisimenu, kartą trečią valandą nakties prižadino šunų lojimas. Pažiūrim - laukuose būriuojasi ginkluoti pareigūnai. Supratome, kad atėjo kratą daryti...
Namuose buvo tik maži vaikai ir moteriškės.
- Nesupratau, ko jie slankioja laukais, delsia. Šunys loja, vaikai negali miegoti. Na, galvojam, verčiau jau viskas greičiau pasibaigtų. Todėl uždarėme šunis, atrakinom vartus - lai eina. O jie šurmuliuoja už tvoros ir nė krust. Tik vėliau supratome, kad pagal įstatymą kratų negalima daryti anksčiau nei šeštą ryto. Taip tris valandas ir prasikankino vyrukai laukuose. O kai šešios atėjo, tai jie, užuot kaip žmonės atsidarę vartus, per tvorą sulipo. Kam tos durys, kam tie vartai?! Matyt, mūsų tvorelė pravertė jų pratyboms...
- O nusikaltėliai?
- Į Sigitą kėsintasi ne vieną kartą. Todėl jis slapstydavosi, gyvendavo tai čia, Kintuose, tai Palangoje, tai Klaipėdoje... Bet apie visa tai jau ne kartą rašė spauda. Ką dar galiu pridurti?
- Kokią įsivaizduojate savo ateitį dabar, kai vyras areštuotas?
- Aš jo lauksiu. Vis tiek sugrįš. Susirašinėjame, tačiau pastebėjau, kad kartais laiškai vėluoja po porą savaičių. Gal laiškus specialiai sulaiko, kad jį palaužtų? Aš nežinau... Aš tik viliuosi, kad tai, ką aš čia vis sužinau iš spaudos apie vyrą, yra netiesa. Ir kad tai greit išaiškės.
Iki vartų mus palydėjo Rasa su Sigituku. Jiems iš paskos atšlepsėjo juodas galingas apsaugininkas Bardas, kuris, ištarus komandą "svetimas", sudraskytų kiekvieną pasitaikiusįjį. Kartą Bardas tamsoje nepažinęs griebė už rankos pačiam S. Gaidjurgiui, mat Rasa juokaudama ištarė puolimo komandą. Bardas, kaip ir netoliese voljeruose uždaryti Kaukazo aviganiai, šiepė nasrus, lojo ir visa savo esybe rodė, kad visa tai, ką mes čia patyrėme, buvo tiktai mažytė ir nekalta "pertraukėlė". Ir kad viloje prie Kintų prašalaičiai nepageidaujami.
