Šią vasarą parodžiusi realybės šou "Baras", pati LNK nesitikėjo, kad laida taps tokia populiari - finalas subūrė rekordinį žiūrovų skaičių. Nors ir nelaimėjo, bet "Bare" sublizgėjo 33 metų šiaulietis Apolonas. Apie iki šiol mažai kam žinomą verslininką šiuo metu kalbama visoje Lietuvoje, jis tapo nuolatiniu televizijos kanalų personažu. Paaiškėjo, kad Apolonas yra net du kartus teistas, jo ieško Vokietijos policija, "medžioja" bankas, o Ieva apkaltino nudeginus impozantiškąsias krūtis. Apolonas pats sutiko papasakoti, už kiek nusipirko savo gražiąją žmoną, kodėl per savo gimtadienį mašiną įvairuoja į ežerą, kaip prekybos centre vilkėdamas sutaną laimino pirkėjus ir piktino policiją, bei daug kitų pikantiškų detalių iš savo gyvenimo.
- Apolonai, teko girdėti, jog tu ir pats svajojai tapti kunigu?
- Būdamas jaunas mąsčiau, kuo reikės užsiimti, kad galėčiau išlaikyti šeimą. Mačiau, kaip puikiai gyvena prekybininkai, nes motina vadovavo Kuršėnų universalinei parduotuvei. Mūsų šeima buvo religinga, tad pas mus į svečius užsukdavo ir kunigų. Stebėjausi, kaip neblogai sovietmečiu jie laikosi. Pamenu, vaikėzai bėgame žiūrėti, kaip girtas klebonas į medį sudaužė "devintuką". O pirmadienį jis jau nauja mašina važiuoja! Trečia mane imponavusi profesija - milicininko. Mačiau, kaip elgiasi pareigūnai, ypač tie, tikrindavę prekybininkus. Matydavau juos lėbaujančius restoranuose ir "užmirštančius" susimokėti. Mano, paauglio, pasąmonę tai veikė.
Iš pradžių buvau pasiryžęs tapti kunigu. Atlikęs tarnybą armijoje nuvažiavau į Kunigų seminariją, apsižiūrėjau, net susirinkau dokumentus, tačiau sutikau savo būsimąją žmoną ir kunigystę iškeičiau į vedybas. Kunigo profesija nuostabi - tu visiems geras, pamokslauji, davatkėlės tave myli. Būčiau buvęs geras klebonas, tik viena bėda - celibatas man nepriimtinas.
- Kunigu netapai, tačiau teko girdėti, jog kartais sutaną pasimatuoji?
- Maždaug prieš dvejus metus truputį šventėm su žmogum, pavadinkim jį turinčiuoju sutaną. Jis žinojo apie mano jaunystės svajonę, aš net nuotraukų turiu su jo sutana. O tada truputį išgėrę sėdome į mano BMW ir pasukome į parduotuvę. Kai privažiavom "Maksimą" prasidarė automatinės durys, tad įriedėjau beveik į pačią parduotuvę - kone kaip į garažą. Pamatę apsaugininkai jau norėjo mane čiupti, tačiau pamatę išlipantį mane, "kunigą", sutriko. Irgi mat profesionalai. Užuot priėję ir išsiaiškinę, tik pastirę spoksojo, o kažkuris jų tyliai paskambino į policiją: "Atvažiuokit, čia girtas kunigas į "Maksimą" įvažiavo!"
Tam, kad nešokiruočiau bobučių, aš net šnapso nepirkau - tik mineralinio vandens. "Bernardinų"! Vaikštau po salę nutaisęs rimtą veidą, vienus pirkėjus palaimindamas, kitus - "Bernardinais" pakrapindamas. Išeidamas matau - iš skirtingų pusių jau atlekia du policijos ekipažai su žiburėliais - vėliau sužinojau, kad policija sulaukė net 20 skambučių! Kol pareigūnai privažiavo, aš spėjau jų nepastebėtas įsėsti į savo mašiną ir nuvažiuoti iki kitoje gatvės pusėje esančio restorano "Turnė". Ten paskubomis nusivelku sutaną, atsisėdu prie baro ir ramiai sau gurkšnoju šampaną. Įgriūva jaunas pareigūnas. Vėliau sužinojau - jis vos antrą mėnesį dirbo kelių policijoje.
"Kur girtas kunigas?!" Aš parodau į vieną pusę. Jis ten nubėga, tačiau nieko nepešęs po minutės grįžta. Tada aš rodau į kitą pusę. Jis išmauna gaudyti kunigo kitur, o grįžęs dar piktesnis blaškosi. Tada įeina seni darbuotojai, kurie mane pažinę jaunajam kolegai ramiai paaiškina: "Ten gi buvo Apolonas, va jis sėdi prie baro!" Policininkiukas pasijunta labai "išdurtas" ir iš įniršio pasiduoda emocijoms. "Įstatymo vardu, vairuotojo pažymėjimą!" - rėkia. Aš jam pasiūliau atvėsti, priminiau, jog jis manęs prie vairo nesulaikė, o bare yra geriama. Policininkas neatlyžta, reikalauja teisių. Tuomet jo labai ramiu balsu paklausiu: "Tai gal tau dar duoti ir mamos karinį bilietą?"
Šito policininkiuko nervams jau buvo per daug. Užmiršęs sveiką nuovoką, užmiršęs, kad jis restorano bare, kur daug kultūringų žmonių, kur užsieniečiai, jis ima purkšti ašarinėmis dujomis, mane pargriovęs surakina antrankiais bei grūda į mašiną, kurioje aš, neturėdamas kuo kvėpuoti, išspiriu langą. Po to mane bogina į psichoneurologinį dispanserį nustatyti girtumo. O ten gydytoja negali suprasti, kodėl turi tikrinti žmogų iš restorano! Na, nustatė lengvą girtumo laipsnį (net promilės nepripūčiau). Man policija atėmė teises, o aš ją - į teismą. Teismas mane ne tik išteisino, bet ir priteisė kompensuoti man bei restoranui padarytą žalą dėl išsibėgiojusių lankytojų.
- Atlygino žalą?
- Kaip iš buvusio kolegos nebereikalavau, juolab kad jį po tos savivalės pervedė į kitą tarnybą.
- Tai tu buvęs ir policininku?
- Dėl vedybų nebegalėdamas stoti į seminariją, patraukiau į Šiaulių rajono kelių policiją, tačiau ir joje nepritapau, nes negalėdavau bausti neturtingų žmonių. Man širdį skaudėdavo rašyti protokolą kokiam kaimietukui su kerziniais batais, kai žinodavau, jog atėję antstoliai paims jo paskutinę vištą, paršiuką.
Dabar, kai praėję daug laiko ir man viskas "dzin", atvirai prisipažinsiu - aš atsigriebdavau lauždamas turginius "aštuntukų", "devintukų" vairuotojus bei "naglus" verslininkėlius. Ir rezultatus rodydavau gerus, ir savęs nenuskriaudžiau - pirmąją mašiną nusipirkau "ant kelio".
- Visiems maga suskaičiuoti svetimus pinigus. Ar esi labai turtingas?
- Esu investavęs užsienyje, kas duoda pajamas, kad jausčiausi pakankamai laisvas, tačiau milijonierium mane padarė spauda. Žurnalistams aiškinau einąs į "Barą" ne pinigų, garbės ar džipo, o pailsėti, nes savo gyvenimo milijoną jau esu užsidirbęs. Kai kas nesuprato, jog "gyvenimo milijonas" - perkeltine prasme: aš turiu šeimą, nuostabų draugų ratą, turiu patirties beveik visose srityse, o tai daugiau nei pinigai. Yra žurnalistų, kuriems ironiškai pasakai: "Turiu milijoną mongoliškų tugrikų, aptrauktų prževalskio arklio oda", o jie tai suvokia tiesiai: "Turiu milijoną litų". Girdėjau gandą, kad ir žmoną nusipirkau, nors mes susituokėme, kai aš buvau neturtingas jaunuolis su 100 rublių kišenėje. Per vestuves vilkėjau kostiumą, su kuriuo mane "dirmavojo" bažnyčioje. Susituokę glaudėmės bendrabučio kambarėlyje, po to - pas uošvius. Dabar nesu "biednas", bet ir ne koks Lubys ar Uspaskichas, todėl visų paremti negaliu. O po "Baro" neatsiginu skambučių. Žmonės, pavyzdžiui, prašo atsiųsti litų, kad galėtų nuvažiuoti į atlaidus ir t. t.
- Velniop pinigus. Geriau papasakok apie savo gimtadienius, antraip vėl pasklis pramanytos legendos.
- Per mano gimtadienius gegužę nebūna sėdėjimo prie "U" formos stalų. Ateidami draugai žino, jog kaip reikiant linksminsimės. Gimtadienio išvakarėse perku dar važiuojantį automobilį "Zaporožec". Jam būna nupjaunamas stogas, mašina visaip išdažoma. Važinėjamės visi norintieji, galop zaporožietį pasuku į Rėkyvos ežerą, o pats paskutinę akimirką iššoku. Šių mašinų variklis ir svorio centras gale, tad "zazai", iki nuskęsta, iš inercijos tolokai nuplaukia. Tik šiemet beiššokant iš zaporožiečio laidai apsisuko apie koją ir mašina mane nusitempė kartu į gelmę. Kitą rytą po gimtadienio darome atrakciją - automobilį ištraukiame ant kranto ir rengiame jo aukcioną.
- Dar papasakok, kaip buvai pagrobęs Rusijos estrados žvaigždę Valerijų Meladzę?
- Meladzė yra didelis automobilių žinovas ir mėgėjas. Kai jis buvo atvykęs koncertuoti į Šiaulius, pietaudamas pro langą pamatė mane gatve važiuojantį nauju automobiliu "Volkswagen Phaeton".
"O, fajetonas!" - sušuko nustebęs dainininkas, nes tuomet šio modelio limuzinas dar nebuvo pasirodęs net Maskvoje. "Tai ne fajetonas, tai Apolonas!" - jam paaiškino šalia buvę koncerto organizatoriai šiauliečiai.
Kai išaiškėjo, jog Meladzė visgi nori įvertinti fajetoną, man buvo paskambinta mobiliuoju telefonu. Aš privažiavau. Susipažinome, žvaigždei mielai leidau išbandyti mašiną, po to užsukome pas mane į namus. Valerijui viešnagė taip patiko, jog jis visą valandą pavėlavo išvažiuoti koncertuoti į Rygą.
- Dar prisipažink, už ką nuplikei Ievai krūtis? Jau sklinda kalbos, jog viena jos krūtis apanglėjo, o kita išpampo lyg Šurkaus balionas. Šnekama, jog gal Ievai jas medikai nupjaus - palikę bekrūte invalide!
- Per "Baro" uždarymo vakarėlį visi siautėme, Ieva - kartu. Mėtėmės atvežtu ledu nė neįtardami, jog tai - ne įprastas ledas, o į ledą sušaldyta odą deginanti angliarūgštė. Pati Ieva nežinojo, nes ledukui įkritus už dekoltė, jo toli gražu neskubėjo išimti, o smagi drebino savo dūmus leidžiančias krūtis. Matyt, kitą dieną pastebėjusi, jog iškilo pūslių, pasidavė pykčiui bei emocijoms. Tikiuosi, kad sužeidimas nepavojingas. Kai emocijos atslūgs, manau, tą reikalą išspręsime gražiuoju.
- Ačiū už pokalbį ir lauksime naujų pokštų iš "žydrųjų ekranų".
Kalbėjosi S. Stasaitis
S. Stasaičio nuotr.
