Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kai Rukloje lankėsi "Akistatos" žurnalistai, po skaudžios tragedijos, kuomet miestelio tvenkinyje gelbėdamas klasės draugę nuskendo pirmokėlis Renatas, buvo praėjusios dvi savaitės ir dvi dienos. Mažiausieji Ruklos gyventojai, jau bepamirštantys, kokia baisi nelaimė nutiko, linksmai siautė daugiabučių kiemuose, vyresnieji suko ratus dviračiais... Tik suaugusieji ir tiesioginiai įvykio liudytojai bei jų šeimų nariai tikino visą gyvenimą gedėsią ir nepamiršią mažojo Ruklos didvyrio...
Iškart po Renato žūties po Ruklą pasklido įvairiausių kalbų kalbelių. Giliai užjausdami skaudžią netektį patyrusią šeimą, kai kurie rukliečiai kaltino negailestingą likimą, kodėl skinąs dar nespėjusius prasiskleisti pumpurėlius, kiti - mažamečių lengvabūdiškumą, nusikalstamą išdykumą... O dar po dienos kitos, išgirdus, ką gulėdama ligoninėje papasakojo išgelbėtoji mergaitė, daugelio vaikų ir suaugusiųjų strėlės buvo nukreiptos į pirmokėlį Paulių (šis berniukas neva stumtelėjęs Sonatą į vandenį) bei į pačią išgelbėtąją, Sonatėlę - per ją, girdi, ir įvykusi nepataisoma tragedija. "Akistata" neatsitiktinai delsė plačiau informuoti apie minimą įvykį - labai norėjosi remtis ne dažnai nepasitvirtinančiais gandais, o jau nustatyta faktine tyrimo medžiaga...
Apdovanotųjų galėjo būti daugiau
Ruklos seniūnas Gintas Jasiulionis didžiuojasi miestelio gyventojų susitelkimu ir ne be pagrindo tvirtina, jog kovo 31 dieną pasirašytuoju tuometinio Lietuvos prezidento Rolando Pakso dekretu apdovanotųjų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi galėjo būti ir daugiau. Be dekrete minimų Ruklos pagrindinės mokyklos pirmoko Renato Jankausko (po mirties), Jonavos politechnikos mokyklos pirmakursio Edmino Šliužo (17 m.) bei bedarbio Artūro Ignatavičiaus, dar esą galėjo būti apdovanota ir vidurinės mokyklos aštuntokė Kristina Šalnaitė - pirmoji išgirdusi vaikų klyksmą ir apie skubiai reikalingą pagalbą tučtuojau perdavusi kitiems, po to nubėgusi į mokyklą iškviesti greitąją...
Kaip žinia, pirmosiomis valandomis po įvykio buvo pranešta, kad Sonatą iš vandens ištraukė Ruklos gyventojas Artūras Ignatavičius. Tai išgirdęs kitas gelbėtojas, Edminas, net šiek tiek pyktelėjo. Juk Artūras įbrido į tvenkinį ir staiga persigalvojęs išlipo lauk, o jau tada į ledinį vandenį, net nespėjęs nusimesti visų rūbų ir nusiauti batų, šoko Edminas. Būtent šis šaunus vaikinukas vandenyje plūduriavusią mergytę pastvėrė už liemens ir, atyręs į krantą, perdavė Artūrui, kuris mažajai skenduoliukei, kol atvyks greitoji, teikė pirmąją pagalbą... Taigi, anot Ruklos seniūno, kai kurie gyventojai esą visai be reikalo Artūrą užpuolė, kad šis - apsišaukėlis...
Na, o Edminas, nemanydamas atlikęs žygdarbį, iškart po šaltų maudynių užsuko pas mokykloje tuo laiku buvusią vyresnę seserį Erną, pasiprašė karštos arbatos, po to nuėjo namo, pasikeitė rūbus, apavą ir lyg niekur nieko nuėjo su draugais žaisti krepšinį...
- Kad būčiau žinojęs, jog tvenkinyje - dar vienas vaikas, negalvodamas būčiau nėręs jo ieškoti, - dabar nuoširdžiai sielojasi Edminas Šliužas. - Gal būtų pavykę ir jį atgaivinti - juk vanduo buvo labai šaltas... Gaila, niekas apie tai net neužsiminė...
Ir kaip užsimins - juk tiesioginiai įvykio liudytojai - pirmaklasiai Paulius ir Deimantė - jau buvo spėję pabėgti, o vėliau atėjusieji į įvykio vietą tiksliai nežinojo, kiek vaikų bėgiojo ant lieptelio ir kur jie pasidėjo. Ilgai buvo manoma, kad Renatas ne nuskendo, o kaip ir jo bendraklasiai irgi išsigando - prie tvenkinio numetęs kuprinę, pasislėpė čia pat iškerojusiame miškelyje. Deja, po poros valandų, kai Renato kūnelį aptiko narai, užgeso paskutinės viltys...
Vaikų parodymai - prieštaringi
Ko gero, niekas taip ir nesužinos, kas iš tikrųjų tą kovo pabaigos vidurdienį atsitiko Ruklos seniūnijos, vidurinės mokyklos ir vaikų darželio pašonėje... Mat likusių gyvų vaikų parodymai, greičiausiai dėl jų sutrikimo, kaip jau žinoma, yra prieštaringi. Seniūnas užsiminė, jog Sonata vieną kartą kalbėjusi vienaip, kitąkart - jau kitaip. Tikrai žinoma tik tai, jog po pamokų pirmokėliai Sonata, Renatas, Paulius ir Deimantė nusprendė paėjėti prie čia pat esančio dar apledijusio tvenkinio - kažkuris iš berniukų neva pasiūlęs ant ledo pamėtyti akmenukų. Tuo metu, kai Sonata ir Renatas stovėję siauro tiltelio pabaigoje, prie mergaitės atseit pribėgęs Paulius (su akmeniu rankoje!) ir stipriai pastūmęs. Mergaitė aukštielninka nukritusi ant ledo, kuris jos neišlaikęs... Paulius ir Deimantė kvatodami nubėgę, o Renatas šokęs bendraklasės gelbėti: ištiesęs rankoje laikytą metrinį šakalį, bet ir pats atsidūręs vandenyje...
Tačiau kai seniūnas paprašė, kad Sonata viską parodytų įvykio vietoje, ankstesni jos teiginiai nepasitvirtino... Be abejo, mergaitė galėjo suklysti ir dėl patirto šoko, išgąsčio, tačiau, kita vertus, seniūno žodžiais, esant tiek daug nesutapimų, labai neapdairu pradėti ką nors įtarinėti ar juo labiau kaltinti. Abejonių, kad Paulius Sonatą įstūmė į vandenį, padaugėjo ir po to, kai policijoje buvo apklausti Paulius ir Deimantė. Abu vaikai, "Akistatos" turima informacija, patvirtino, kad Sonata pati nuo tiltelio nulipo ant plono tvenkinio ledo ir įlūžo.
Motinos viena kitai žeria kaltinimus
Dažnas turbūt pagalvos, kam reikalingi tokie detalūs tyrimai, aiškinimaisi. Juk Renato jau vis tiek neprikelsi. Kaip ir nepatrauksi atsakomybėn aštuonmečio, nesvarbu kaip nusidėjęs jis būtų. Išsiaiškinti visą tiesą, nepalikti jokių klaustukų, anot seniūno, reikia jau vien dėl to, kad būtų išsklaidyti net menkiausi įtarinėjimai, dvejonės. Mat, kaip minėta straipsnio pradžioje, išgirdę kažkieno po Ruklą paleistą gandą, neva viskas įvyko per "nenuoramą Paulių", kai kurie moksleiviai ir net suaugusieji iš šio vaiko ėmė atvirai tyčiotis, per pertraukas pradėjo stumdyti ir kumščiuoti, pravardžiuoti žmogžudžiu!
- Paulius iš mokyklos parėjo apsiverkęs, baisiai susinervinęs, - pasakojo berniuko motina Asta Marcinkutė (26 m.). - Prireikė raminamųjų, užsiregistravome pas psichologą... Per pavasario atostogas sūnų išvežiau į kaimą - gal kiek atsigaus, nusiramins? O jei ne, teks perkelti į Jonavos vidurinę, o gal ir visai šeimai kraustytis iš Ruklos... Aš net į lauką bijau išeiti - parduotuvėje jau buvau apšaukta žudiko motina... Va, žiūrėkit, per tas porą savaičių net pražilau...
Asta Marcinkutė sakė įtarianti, kas apie jos "niekuo dėtą" vaiką skleidžia tokius negražius gandus, bet dar esą neturėjusi progos liežuvautoją nutildyti. Šios moters įsitikinimu, Renatas nuskendo per Sonatą.
Prisiklausiusi visokių gandų, ne ką mažiau sielojasi ir išgelbėtos mergaitės motina Lina Paulauskaitė. Ši patvirtino, kad iš kitų vaikų Sonata jau irgi išgirdo kraupius kaltinimus - neva esanti kalčiausia dėl Renato žūties, neva pati geriau būtų paskendusi... Dar moterį labai papiktino įvykį besiaiškinantys Jonavos rajono PK pareigūnai, kurie, girdi, nepatikėję Sonatėlės žodžiais, pareiškė, kad iš tikrųjų viskas buvę "ne taip", kaip ši pasakojanti. Tai kas, anot Linos, gali geriau žinoti, kaip viskas įvyko?
Karingai nusiteikusi Lina Paulauskaitė kategoriškai atmetė aplinkinių užuominas apie tai, neva griežtai auklėjama Sonata pabijojusi motinos ir nedrįsusi pasakyti visą tiesą... Įsižeidusi dėl miestelyje tvyrančios įtampos Lina Paulauskaitė sakė irgi gerai pagalvosianti, ar beverta leisti dukrą į Ruklos mokyklą - gal, girdi, teks ją pakeisti. Kaip ir gyvenamąją vietą.
Lina Paulauskaitė be jokių užuolankų dėl Renato žūties kaltino Paulių. Į klausimą, ar ne per drąsu daryti tokias šiurpias išvadas, moteris atrėžė:
- O kaip ant jo nekalbėt? Sonata negalėjo išsigalvoti!
Vaikai kaip vaikai
Vargu ar dabar galima kurį nors iš vaikų kaltinti, smerkti... Kažin ar galima žarstytis priekaištais seniūnijos adresu, kodėl tvenkinys neaptvertas aukšta tvora, arba, atvirkščiai, peikti vidurinės mokyklos vadovus, kodėl nepasirūpino laiku užtaisyti teritoriją skiriančios metalinės tvoros skyles. Vaikai kaip vaikai - smalsiems išdykėliams aukšta tvora - jokia kliūtis. Kita vertus, tvenkinį netrukdomai galima pasiekti iš kitų, neatitvertų nuo mokyklos, pusių...
Apmaudžiausia turbūt tai, kad ir pirmokėlių tėvai, ir klasės auklėtoja Skirmantė Skirkevičiūtė nuolat primindavo saugaus elgesio bet kokiose pavojingesnėse vietovėse ar situacijose taisykles, kurias, atrodė, vaikai gerai įsidėmėdavo... Beje, savaitė prieš nelaimę mokytoja vaikus nusivedė prie šio tvenkinio ir ilgai bei kantriai aiškino, kad prie gilaus vandens telkinio nevalia vaikščioti vieniems, be suaugusiųjų priežiūros. O vos kelios valandos iki mirties Renatas per pasaulio pažinimo pamokėlę mokytojai prisipažino dar neišmokęs plaukti, tačiau jau mokąs nardyti!
- Nė apie vieną iš tų vaikučių negalėčiau pasakyti nieko blogo, - tikino mokytoja Skirmantė, irgi išleista trumpų atostogų atgauti vidinę pusiausvyrą. - Na, drąsūs, judrūs, padūkę - bet ar vaikai gali būti kitokie? Ramiausia iš jų - Deimantė... O Renatas buvo pats protingiausias, brandžiausiai mąstantis berniukas, visad pirmas puldavęs aiškinti, kur ir kaip vaikai turi elgtis, ko saugotis...
Išgąsčio akimirką, pamatęs skęstančią draugę, Renatas, matyt, pamiršo visus pavojus ir negalvodamas apie savo gyvybę šoko gelbėti kitos...
Šeimai - smūgis po smūgio
Kaip pasakojo Ruklos seniūnas, Ritos Pileckienės ir Remigijaus Jankausko šeima - viena pavyzdingiausių Ruklos miestelyje. Tvarkinga, darbšti. Bet labai nelaiminga.
Rita Pileckienė - pirmosios grupės invalidė, prieš kelerius metus žiauriai nukentėjusi nuo... medikų. Jauna moteris anuomet skundėsi nemąžtančiais galvos skausmais, ne kartą prašė, bet ilgai nesulaukė ambulatorijos gydytojos siuntimo į aukštesnio lygio gydymo įstaigą. Na, o kai pagaliau pateko į tikrų specialistų rankas, buvo jau vėlu... Dar nė trisdešimties metų neturėjusiai dviejų mažamečių vaikų motinai buvo diagnozuotas abiejų inkstų nepakankamumas, galiausiai šie svarbūs organai nustojo veikti išvis. Nuo tol Rita - nuolatinė Kauno medicinos universiteto klinikų pacientė. Ji mažiausiai du kartus per savaitę turi atvykti į klinikas atlikti dializę (organizmo išvalymą). Procedūra be galo varginanti, sudėtinga, tačiau kitos išeities nėra. Ir taip - iki gyvenimo pabaigos.
Nereikia ir pasakoti, ką reiškia šiais nelengvais laikais sirgti, ir dar tokia sunkia liga. Nors Ritai ir suteikta pirmoji invalidumo grupė, nemažai vaistų tenka pirkti už pilną kainą. Nepriteklių slegiama moteris kovo mėnesį, dar prieš sūnelio žūtį, kreipėsi į seniūniją vienkartinės pašalpos, tačiau negavo net ir tų 125 litų. Pasirodo, tam kategoriškai paprieštaravo vienas pašalpų skirstymo komisijos narys - Ritą nugydžiusios medikės vyras... Girdi, pagal įstatymą leidžiama šelpti tik patyrus operaciją, o dializė - ne operacija. Seniūnas sakė ieškąs kitų būdų, kaip paremti skaudžių nelaimių persekiojamą šeimą...
- Aš nekaltinu nė vieno vaiko, - rydama karčias ašaras kalbėjo Rita Pileckienė. - O skaudžiai įžeidinėjamo Pauliaus net gaila... Negalima taip vaiko vadinti...
Drauge Rita Pileckienė stebėjosi, kodėl nei Paulius, nei jo motina taip ir nepasirodė Renato šermenyse ar laidotuvėse.
- Bijojo? Nedrįso?- mūsų girdėtą Astos Marcinkutės paaiškinimą perklausė Rita. - Ko bijoti, jei vaikas - nekaltas?
Rita Pileckienė patvirtino, kad gretimame daugiabutyje gyvenančią Sonatą josios sūnus buvo tiesiog vaikiškai įsimylėjęs. Kai motina paklausdavusi, kur sūnelis dedąs tiek daug sąsiuvinukų, trintukų ar pieštukų, Renatas prasitardavęs duodąs Sonatėlei...
Vaiko širdies gerumą rodo kad ir toks pavyzdys: kartą grįžęs iš mokyklos Renatas ilgai verkė, bet nepasakojo, kodėl. Kai motinai pagaliau pavyko vaiką prakalbinti, šis prisipažino labai gailėjęs pusbrolio, kuris tądien buvo kažkur susižeidęs...
Rita Pileckienė stebėjosi, kaip josios Renatas nepabūgo vandens. Vaikas, girdi, į kūdrą įlįsdavo vos iki kelių, o maudydamasis vonioje prisileisdavo labai nedaug vandens. Kai neseniai per televiziją buvo rodomas reportažas apie ant ledo lyties atsidūrusius žvejus, Renatas motinos pasiteiravo, kaip tuos vyrus gelbėti, ką tokiu atveju reikėtų daryti.
- Aš jam ir paaiškinau, kad reikia šauktis pagalbos, o skęstančiajam paduoti pagalį... - prisiminė Rita Pileckienė.
Vaikas šiuos žodžius išklausė labai įdėmiai...
Pernai gruodį sunkiai besiverčianti šeima vaikams Renatui ir Inesai paruošė gražią gimtadienio šventę (Renatas gimęs gruodžio 7-ąją, o Inesa - gruodžio 13-ąją). Vaikai, anot motinos, iškrapštė net savo taupykles - taip norėjo gražaus, turtingo stalo, toli gražu ne kasdien valgomų skanėstų... Tai buvo paskutinis Renato švęstas gimtadienis...
Suprantantiesiems mažojo Ruklos didvyrio Renato tėvų išgyvenimus, užjaučiantiesiems ir norintiesiems šiai skaudžių nelaimių persekiojamai šeimai padėti, reikėtų kreiptis adresu Rukla 21 - 37, Jonavos r., arba tiesiai į Ruklos seniūną Gintą Jasiulionį.
