Viskas, kas šiandien vyksta energetikoje, yra atsiradę dėl politikos arba su tiesioginiu konkrečių politikų palaiminimu. Tačiau budri valstybės akis nepadeda išvengti painiavos, o pati energetinė politika kupina paradoksų suvokiant grėsmes ir planuojant priemones nuo jų apsisaugoti.
Šiame straipsnyje apie tai, kaip kova su viena priklausomybe sukuria kitokią, kaip kova už mažas kainas jas pakelia, kaip kova su monopoliu jį įteisina ir įamžina.
Pirmas paradoksas. Kova su energetine priklausomybe kuria priklausomybę nuo politikų
Būti priklausomam – tai neturėti kitų galimybių. Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos įprasta priimti kaip absoliučią tiesą ir fatališką Lietuvos lemtį, nuo kurios išgelbėti gali tik įžvalgi ir aktyvi politika. Tačiau pasukę šiuo argumentacijos keliu rizikuojame nebepamatyti kitų argumentų: našumo, kainos vartotojams ir biudžetui, rizikos, susijusios ne su Rusija ir... priklausomybės nuo politikų primetamos valios.
Energetinę nepriklausomybę galima didinti visada ir priemonių tam netrūksta (naujos dujos, naftos, orimulsijos ir kt. importo galimybės, atsinaujinančių išteklių protegavimas, skatinimas vartoti mažiau energijos, energijos taupymas ir pan.). Deja, absoliučios nepriklausomybės nebūna. Be to, reikia konstatuoti, kad mes pirmiausia esame tiesiog pripratę pigiau už Vakarų kaimynus pirkti energijos išteklius. Pavyzdžiui, Lenkijoje „Gazprom“ dujų kaina yra apie 260 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų (t.y. dvigubai daugiau nei Lietuvoje), Vokietijoje – 200, o Ukrainoje buvo (kaip ir iki dabar Baltarusijoje) tik 50 JAV dolerių. Kyla klausimas, ar gamtinių dujų pirkimas pigiau nei pasaulinėmis kainomis irgi yra priklausomybės išraiška?..
Vienas iš dažniausiai eksploatuojamų energetinės priklausomybės aspektų yra Lietuvos vartotojų priklausomybė nuo monopolistinio gamtinių dujų tiekėjo (tiksliau būtų – transportuotojo). Tačiau vėlgi paradoksas – ar žmogus arba įmonė, turinti galimybę naudotis gamtinėmis dujomis, yra labiau energetiškai priklausoma nei ta, kuri tokios galimybės neturi? Jei taip, tai gal reikėtų atsisakyti gamtinių dujų naudojimo apskritai ir jau tikrai neleisti dujofikuoti naujų vietovių? Sveikas protas, aišku, sako priešingai – didelės dalies Lietuvos žmonių negalėjimas naudotis gamtinėmis dujomis yra realesnė problema nei priklausomybė nuo gamtinių dujų.
Ažiotažą Lietuvos politikoje sukėlė Rusijos planai į Vokietiją dujotakį tiesti Baltijos jūros dugnu, kartu galbūt nutiesiant ir atšaką į Kaliningrado sritį. Tačiau užmirštama, kad Kaliningrado sritis iki šiandien yra „energetiškai priklausoma“ nuo Lietuvos. Lietuva ilgai naudojo gamtinių dujų tranzito kortą derybose su Rusija. Rusijos prezidento pareiškimas, kad nė viena šalis neturėtų gauti naudos vien todėl, kad yra tarp Rusijos ir Vokietijos, yra abejotino ekonominio pagrįstumo ir mums negali patikti. Tačiau jei jau siekiame savosios nepriklausomybės, turime pripažinti ir kitų siekį ją turėti. Kodėl atsiranda tokie pareiškimai? Juk Rusijai būtų naudinga, jei dujas iš savo dujotakio ji potencialiai galėtų parduoti kuo didesniam vartotojų skaičiui ir, ko gero, Lietuvoje ar Lenkijoje tokie vartotojai lengviau pasiekiami nei Baltijos jūroje. Tačiau Rusijoje ne mažiau nei Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje diskutuojamas priklausomybės klausimas – tik Rusija šiuo atveju jaučiasi priklausoma nuo eksporto rinkų. Kaltų, kad mus aplenkia, vertėtų paieškoti ir tarp mūsų pačių, o ne tik tarp rusų ar vokiečių. Deja, panašu, esame traktuojami kaip nė kiek ne patikimesni nei Lukašenkos režimas ir galbūt iš dalies mūsų pačių paskatinta Rusija imasi brangesnio varianto plečiamam dujų eksportui ir naujam gamtinių dujų tranzito vamzdynui ne per Lietuvą, o Baltijos jūra.
Jei mes ir esame priklausomi, tai ši priklausomybė pasiekta daugiau meduolio nei bizūno principu, o priklausomybės rezultatai pastaruosius penkiolika metų buvo tai, kad energiją Lietuvos subjektai gauna pigiau. Nenuostabu, kad tokia priklausomybė neretai netgi labai saldi. Turėtų kilti klausimas, gal mes vis dėlto labiau priklausomi nuo savo politikų, kurie neaišku kiek ir ko sumokėjo už pigesnius išteklius ir, panašu, yra pasiryžę padaryti viską, kad išliktų esama padėtis?.. Tačiau jei kažkada buvo patogu būti priklausomiems nuo pigių išteklių – jų netekę dabar turime turėti drąsos atsisakyti ir priklausomybės nuo politinių sprendimų.
Antras paradoksas. Kova su monopolistais kuria monopolį
Energetikoje vyrauja stambios įmonės. Valstybė nuolat pabrėžia, jog ji užtikrina, kad monopolistai neengtų vartotojų. Tam pasitelkiamas kainų reguliavimas uždedant „kainų kepurę“. Tiems, kuriems nuspręsta kainų nereguliuoti, buvo sugalvota apkarpyti bent antkainį (kalbu apie gamtines dujas). Planuojama taip apriboti dujininkų pelnus (skirtumą tarp perkamų ir parduodamų dujų) Lietuvoje. Tačiau vėlgi – kodėl tos pačios monopolijos yra saugomos leidimais, licencijomis, veiklos teritorijų padalijimais? Nesant tokių institucinių apribojimų šiandien net sunku įsivaizduoti, kiek ir kokių alternatyvų (taupymo ar akumuliavimo galimybių, alternatyvių išteklių panaudojimo, lokalių generatorių ir kt.) atsirastų konkrečiam energijos vartotojui. O jei kalbėtume apie dujas – argi bus geriau, jei dujininkų pelnai Lietuvoje bus mažesni dėl to, kad dujos į Lietuvą bus parduodamos brangiau, t.y. galutinė dujų kaina ta pati, tiesiog antkainis mažesnis?
Kovoje su monopolistais nestinga ir daugiau paradoksų. Visose energetikos srityse, ypač centrinio šildymo, yra aišku, kad monopolinė paslauga yra tik energijos pristatymas pirkėjui. Pats pardavimo ir tiekimo organizavimas, įskaitant sistemų priežiūrą daugiabučiuose namuose, gali būti rinkos reikalas. Tačiau valstybės politika monopolistus verčia būti monopolistais iki radiatoriaus, nors nesunkiai galima padaryti, kad monopolija baigtųsi bent jau ties namo siena.
Apskritai monopolijų reguliavimas yra ištisas paradoksas. Jo intelektinė istorija yra gerokai proziškesnė ir daugiau susijusi su grupiniais interesais nei su vartotojų apsauga. Tiesiog tam tikri verslai, susidūrę su galima konkurencija, ima tvirtinti, kad yra natūralios monopolijos, o tai reiškia, kad jie turi būti „protingai“ reguliuojami. Šis reguliavimas pasireiškia kainų nustatymu ir tariamo natūralumo įteisinimu – apribojimu kitiems ateiti į rinką. Toks reguliavimas veda ne prie ko kito kaip kainos, kuri vis tiek negali būti mažesnė nei sąnaudos plius tam tikras pelnas, bei apribojimų, kurie apsaugo verslą nuo bet kokios galimos konkurencijos. Tai, kad natūralios monopolijos ekonominis apibrėžimas (augant rinkai mažėja ribinės sąnaudos) beveik visada tinka visoms sritims ir, kita vertus, neretai netinka tam, ką vadiname monopolijomis, linkstama užmiršti.
Trečias paradoksas. Kova už mažas kainas kelia kainas ir mažina investicijas
Įprasta manyti, kad energetikai kainas pakeltų į neregėtas aukštumas, jei tik tam kelio neužkirstų valdžia. Todėl valstybinis energetikos kainų reguliavimas ne tik vykdomas, bet ir plačiai palaikomas. Tačiau ar tikrai kainų reguliavimas – vartotojų apsauga? Visų pirma nereiktų užmiršti, kad kainų reguliavimas yra susijęs su monopolinėmis privilegijomis – kaina reguliuojama, nes valstybė tam tikrose srityse suteikia išimtines privilegijas. Kitaip tariant, pirma pašalinamas svarbiausias kainas mažinantis ir monopolininkų nemėgstamas veiksnys – konkurencija, o paskui imamasi bejėgių vartotojų gelbėtojo vaidmens.
Kainų reguliavimas yra palankus politikams, nes kainas galima padidinti arba sumažinti ir taip gauti dividendų rinkėjų arba verslininkų akyse. Tačiau toks reguliavimas – kenksmingas ekonomikai. Jei norime, kad į energetiką būtų investuojama, taip sukuriant ir didesnį patikimumą, ir didesnę konkurenciją, tai būtina, kad investicijų rizika ir galima nauda atitektų investuotojui. Tačiau kainų reguliavimas iš principo neleidžia investicijoms būti sėkmingoms – iškart priekaištaujama dėl viršpelnių ir imamasi riboti kainas. Neatsitiktinai šiandieninės reguliuojamos rinkos sąlygomis investicijos į energetiką vyksta tik ten ir tik tiek, kur ir kiek susitariama su valdžia.
Kyla abejonių ir dėl to, ar iš tikrųjų mažos kainos yra tikrasis energetikos politikos prioritetas šiandien. Politikos priemonės rodo, kad labiau norima visiems vienodų ir valstybės kontroliuojamų kainų, nors ir didesnių. Pavyzdžiui, ES politikos principai teigia, kad negali būti kryžminio subsidijavimo (kai vieni vartotojai verčiami dengti sąnaudas, atsiradusias dėl kitų vartotojų aptarnavimo). Akivaizdu, jog kryžminis subsidijavimas mažina našumą ir galiausiai padidina bendrą kainų lygį. Tačiau energetikos atveju daroma beveik viskas, kad kaina būtų vienoda nepriklausomai nei nuo vartojimo apimčių, nei nuo vartojimo cikliškumo, nei nuo vartojimo vietos. De facto tai daugeliu atvejų reiškia, kad sukuriama sistema, kai už smulkiuosius vartotojus sumoka stambieji (kurie, beje, gamina prekes ir teikia paslaugas tiems patiems smulkiesiems), o už atokių regionų vartotojus – miestų vartotojai, taip papildydami tiesiogines subsidijas žemės ūkiui.
Kitas pavyzdys, rodantis, kaip energetikos politika nukreipta ne tiek į kainų mažinimą, kiek į didinimą, yra tiekimo patikimumo reguliavimas. Energetika dažnai yra svarbi gyvybiškai. Pavyzdžiui, ligoninei ar vandentiekio įmonei elektros energijos tiekimo sutrikimai gali turėti pragaištingų padarinių. Natūralu, jog norime, kad sutrikimų būtų kuo mažiau, tačiau esame priversti priimti faktą, kad absoliučiai saugių sistemų nebūna, o saugumo didinimas aritmetine progresija sąnaudas didina geometrine progresija. Skirtingi vartotojai yra skirtingai pasiruošę mokėti už saugumą. O valstybė deklaruoja, kad saugumas turi būti vos ne absoliutus, tačiau žinant, kad tai neįmanoma, vis tiek priversta finansuoti tokių įstaigų kaip ligoninės arba atominė elektrinė vietines alternatyvias energijos sistemas. Taigi rezultatas – tie, kam reikia didesnio saugumo, vis tiek jį turi papildomai finansuoti, nors egzistuoja bendros saugumo priemonės, o tie, kuriems prioritetas – kaina, vis tiek moka už jiems taip nebūtinas saugumo priemones.
Dar vienas kainų didinimo pavyzdys – vadinamosios „žaliosios“ energijos protegavimas. Europos Sąjunga, o iš paskos ir Lietuvos politikai, visokeriopai skatina „žaliosios“ elektros energijos gamybą. Be abejonės, kylant naftos kainai, atsiranda vis daugiau paskatų naudoti alternatyvius energijos šaltinius. Tačiau šiandien dėl alternatyvios energetikos protegavimo kyla bene daugiausiai klausimų. Visų pirma ar esame pasiruošę mokėti didesnę kainą, kuri atsiranda dėl brangios, ne tokios patogios, tačiau privilegijuotos „žaliosios“ energijos? Vartotojų elgesys ir komentarai kylant naftos kainoms rodo, kad ne. Politikai jau seniai pasakė „taip“ ir skyrė kvotas bei subsidijas brangesnei „žaliajai“ energijai, o visi vartotojai už tai vis daugiau moka. Beje, nelinkstama pripažinti, kad šiandien paprastai brangesnė ir mažiau patogi žalioji energija neretai nėra tokia jau „žalia“. Pavyzdžiui, žaliųjų judėjimas hidroenergijos nebevadina „žalia“. Net vėjo energetikos netiesioginis žalingas poveikis aplinkai vis labiau išryškėja.
Iš kur tie paradoksai ir kaip jų išvengti?
Energetikos veikla – tai pirmiausia ekonomika, o tik paskui technologija ar politika. Ignoruokim šį faktą – ir turėsime (geriausiu atveju) technologiškai pažangią arba politiškai patikimą energetiką, kuri bus orientuota į technologijas, politiką ir apibendrintą vartotoją – rinkėją, o ne į konkretų vartotoją – pirkėją. Energetinės politikos paradoksai – dėsningas reiškinys, turint galvoje totalinį energetikos politizavimą. Iš šių labirintų nebus išeita ir paradoksų nebus išvengta tol, kol energetikoje nebus sumažinta politikos. Norint, kad kainos būtų įmanomai mažiausios, paslaugos – įmanomai geriausios, rizikos – maksimaliai sumažintos, energetikoje būtina mažinti reguliavimą (įskaitant kainų ir teritorinių privilegijų nustatymą) ir leisti veikti rinkos sprendimams.
Dr. Remigijus Šimašius yra Lietuvos laisvosios rinkos institutas viceprezidentas.
