Daiva NORKIENĖ
Penktadienio naktį viena Vilniaus gyventoja savo sode aptiko negyvėlį. Paaiškėjo, kad tai neseniai iš įkalinimo įstaigos išėjęs josios kaimynas.
Nedidelis bevardis kaimelis šalia Nemėžio visai neseniai buvo prijungtas prie Vilniaus miesto ir taip sostinės teisėsaugai padaryta didžiausia meškos paslauga. Pats Nemėžis su savo gražiais ir prabangiais kvartalais (ten ir žmonės atitinkamos socialinės padėties) priklauso Vilniaus rajonui, taigi jį aptarnauja darbais neperkrautas Vilniaus rajono policijos komisariatas. Rajono Nemėžyje dažniausiai tylu, ramu, ačiūdiev, niekas nieko nežudo, o apvagia tik retkarčiais. O vakarų pusėje esantys Nemėžio kaimai (su senomis apleistomis trobomis, be gatvių pavadinimų ir su atitinkamu kontingentu ) "pavirto" miestu ir bjauroja Vilniaus miesto nusikaltimų statistiką.
Taigi tame miestiškajame Nemėžyje gyveno toks Jurijus Andriuškevičius (28 m.), neseniai grįžęs į įkalinimo įstaigos, turėjęs tokios pat praeities (dabar sėdi kalėjime) vyresnį brolį ir dar keturis kitus brolius bei seseris. Jurijus draugavo su tokiais pačiais kaimo vyrukais, aplinkiniai jį dažnai pastebėdavo butelaičio nevengiančiose kompanijose.
Praėjusio penktadienio naktį Nemėžio gyventoja K. R. pasijuto kažkaip neįprastai: ją apėmė neaiški nuojauta ar baimė, miegoti nedavė vis lojantys kaimo šunys, lyg triukšmas, šurmulys gatvėje. Atsikėlusi ir nuėjusi į sodą apstulbo: šalia garažo ir tvoros gulėjo baisiai kruvinas jauno vyruko kūnas. Tai buvo J. Andriuškevičius, kurio galvoje ekspertai vėliau suskaičiavo šešias kirstines ir pjautines žaizdas. Įvykį tiriantys Vilniaus policijos kriminalistai bei prokuratūros pareigūnai tik dūsavo: "Tos kaimiškos "razborkės". Yra nustatytas įtariamųjų ratas ir žmogžudystė būsianti išaiškinta. Manoma, kad su Jurijumi galėjo susidoroti vietiniai, vyruko sugėrovai ar panašios praeities draugai.
