Irena ZUBRICKIENĖ
Nedideliame Suvalkijos miestelyje gyvenanti Sigita (27 m.), vos tik išgirdusi ar spaudoje perskaičiusi apie mažametes, patyrusias seksualinę prievartą, kelioms dienoms praranda savitvardą ir nori nenori mintimis vis grįžta į savo vaikystę. Sigita norėtų, kad jos vaikystės prisiminimus būtų galima ištrinti amžinai. Tie šiurpą keliantys prisiminimai - tai ne vienerius metus tęsęsis gašlūno tėvo elgesys su dukrele lovoje kaip su suaugusia moterimi. Sigita sutiko papasakoti apie savo išgyvenimus vien dėl to, kad pastaruoju metu lytinę prievartą patyrusios mergaitės jau šiandien galėtų kiek nusiraminti ir nedvejoti, ar po purvinais iškrypėlio batais išniekintos vaikystės jų dar laukia džiugi ateitis. Tiesa, ramybė ateina labai lėtai.
Mama buvo kaip akla
Sigita augo daugiavaikėje sunkiai materialiai besivertusioje šeimoje. Ir mama, ir tėvas nuo esą negailestingo gyvenimo nagų gynėsi stikleliu. Sigita buvo vyriausia iš visų vaikų. Būdama bene devynerių metų mergaitė pradėjo suvokti, kad tėvo elgesys su ja kažkoks keistas: įdiržusių tėvo pirštų sukeltas skausmas, kai tėvas liečia jos intymiausias vietas, pykinimas nuo aštraus prakaito kvapo, staiga atsiradęs itin nemalonus jausmas tėvui prigludus ir nurodymai niekam nesakyti, ką jis jai daro lovoje. Pradinukei mergaitei jau buvo aišku, kaip pradedama nauja gyvybė, ir iš draugių ji žinojo, kad nė viena jų nemiega kartu su savo tėčiu. Sigita, rodės, savaime pradėjo vengti tėvo artumo, ypač nerimaudavo, kai jis nakčiai atsiguldavo šalia. Pradėjusiai varžytis nuogo savo kūno ir sprūsti iš tėvo glėbio mergaitei šis, tarsi supratęs, kad dukra jau daugiau protauja, skubiais ir šykščiais žodžiais prašvokšdavo, jog taip turi būti ir taip yra visose šeimose.
- Kad taip neturi būti, pradėjau suprasti ir iš paties tėvo elgesio - jis, prie manęs gulėdamas ir kuisdamasis po antklode, vis baugščiai dairydavosi, ar neateina mama, ar niekas nemato, - iš naujo jaudindamasi pasakojo Sigita. - Į mano nustebusį ir klausiantį žvilgsnį tėvas atsakydavo irgi klausimu: "Negi neatsimeni, kad mes taip žaidžiame nuo tada, kai tau buvo treji ar ketveri metukai?"
Kartais Sigita, jau paauglė, tiesiog užpykdavo ant tėvo ir sakydavo pasipasakosianti mamai, bet tėvas pagrasindavo, kad sumuš. Smurto baimė vertė mergaitę tylėti. Kartais tėvas miegodavo ir su kitomis dukterimis, bet iki dabar Sigitai atrodo, kad nė vienos iš jų nepalietė. Baisiausia, kad Sigitą tėvas pamylėdavo ir būdamas visiškai blaivus. Tuo metu motina, dažniausiai būdama išgėrusi, jau miegodavo. Kartą motina pati pamatė ant Sigitos užvirtusį ir šnopuojantį savo vyrą, tačiau nieko nesakė - apsisukusi nuėjo. Mergaitei dėl to buvo labai baisu - ką jai sakys motina, ką galvos? Bet Sigitai tuoj pat atlėgo - tai geriausia proga mamai pasisakyti, kas jau ne vienerius metus vyksta lovoje su tėvu!
"Išdavikė" tapo nemylimiausia
Sigita nebeprisimena, kokia buvo motinos reakcija paauglės dukrelės atžvilgiu išgirdus jos skundą, tačiau puikiai mena, kad tėvai tomis dienomis ne tik smarkiai susipyko, bet ir begerdami susimušė - motinai teko kankinės dalia. Sigitos teigimu, taip namuose būdavo ir anksčiau - tėvas buvęs labai žiaurus ir gan stiprus bei nenuspėjamo elgesio.
Nuo to laiko Sigita, buvusi bene mylimiausia tėvo dukra, tapo, tėvo žodžiais, išdavike ir paskalūne. Gimdytojo užgauliojamai merginukei nebuvo kito kelio - ji drąsiai pareikšdavo dabar jau pasiskųsianti ne tik mamai, bet ir pareigūnams. Gal kiek ir neįtikėtina, tačiau tėvo gašlios meilės proveržiai Sigitai baigėsi - juos pakeitė nevaldomi tėvo smūgiai. Negana to, tėvas įpareigojo jaunesniuosius vaikus akylai sekioti Sigitą, kad ji nenueitų pas apylinkės inspektorių, tikrindavo net laiškus, kuriuos mergaitė parašydavo draugėms, pats, pamatęs kur nors kalbantis su ne šeimos nariais, tuoj pat įsikišdavo, varydavo dukterį į namus ir vėl sumušdavo.
Sigitos galvoje kirbėjo vienintelė mintis - kaip ištrūkti iš pragaru tapusių namų? Kartą, paprašiusi brolio ir sesers pasaugoti duris, kad pro jas neįeitų nė vienas iš tėvų, merginukė parašė laišką apie savo gyvenimą apylinkės inspektoriui ir kaip mokėjo, taip suformulavo pareiškimą dėl tėvo seksualinio išnaudojimo. Voką į paštą išnešė sesuo.
Šeima išsibarstė
Į paauglės laišką greitai sureagavusių teisėsaugininkų pradėtas tyrimas į šeimą ramybės nebesugrąžino. Tėvas viską neigė, o motina pyko ant Sigitos, kad ši esą blogai padarė nepasitarusi su ja. Dukteriai priminus, kad motina dažniau būdavusi girta ir nepatikėjusi net tuo, ką pati mačiusi, gimdytoja argumentų nebeturėjo. Tėvui buvo nurodyta nekišti nagų prie Sigitos ir niekur pačiam neišvykti. Kelis mėnesius šeimą krėtusi nežinia netrukus savaime baigėsi: girtaudama motina susirado naują draugą ir išėjo pas jį gyventi - tėvas irgi išėjo savais keliais. Likę vieni vaikai buvo laikinai apgyvendinti globos namuose. Kadangi jais nesidomėjo nė vienas iš gimdytojų, nelaimėliai buvo įkurdinti valdiškuose namuose visam laikui. Skandalas dėl seksualiai išnaudotos Sigitos netrukus nutilo - bylą nutraukė, kadangi esą pritrūko įrodymų. Dėl Sigitos pareiškimo nuo jos nusigręžė buvusios artimiausios giminaitės - tėvo seserys. Jos apkaltino mergaitę šmeižtu ir neva suokalbiu su motina, turėjusia naują gyvenimo draugą, bet bijojusią tai pasakyti vyrui.
Šiandien po tuometinio skandalo praėję daugiau nei dešimt metų. Nuo to laiko Sigita nemačiusi savo tėvo - ir net nenori jo matyti. Kažkas iš giminių jai sakę, kad tėvas tapo "kalėjimų kamščiu" - žinoma, už kitokius nusikaltimus.
- Man tėvas miręs, - tvirtai pratarė Sigita. - To, ką padarė man vaikystėje, niekada negalėčiau atleisti, nes manau, kad net žvėrys taip nesielgia su savo vaikais. Kartais man šmėsteli mintis, kad tėvas pats gali manęs ieškotis ir netikėtai pasirodyti miestelyje (gimtuosius kraštus Sigita paliko už kelių šimtų kilometrų - I. Z.) - tai tiesiog nukrečia šleikštuliu ir didžiule neapykanta. Visada su baime nužvelgiu miestelyje pasirodžiusius nepažįstamus pusamžius vyrus. Nevažiuočiau net į tėvo laidotuves, jeigu kas praneštų. Nepagerbčiau net jo kapo.
Į šeimą - atviromis kortomis
Gana anksti išėjusi iš globos namų ir pradėjusi savarankišką gyvenimą Sigita nebuvo užmetusi "užuolaidos" ant savo praeities. Kadangi ji buvo įsitikinusi, jog melas ir nutylėtos paslaptys slegia, gadina užsimezgusią draugystę, tad vaikinui, kuriam pajuto simpatiją, pasipasakojo apie karčiąją savo patirtį. Dabar Sigitai nežinoma, ar dėl to, ar tiesiog taip turėjo būti, bet įsimylėtas vaikinas pamažu atsitraukė. Paskui buvo ir daugiau draugų, tačiau Sigitos baimė atsidurti su jais lovoje, nenoras glamonėtis ir net atstumiantis vyro artumas greitai nutraukdavo ir šias pažintis.
- Maniau, kad tėvo dėka šlykštėsiuosi visais sutiktais vyrais ir todėl pasmerkta gyventi visiškai viena, - pradėdama pasakoti apie pažintį su dabartiniu savo vyru Sigita jau šypsojosi. - Susipažinusi su Romu iš karto jam pajutau tokius jausmus, kokių dar niekam nebuvau jautusi. Kai mūsų draugystė įsisiūbavo, buvau nusprendusi nieko jam nepasakoti apie savo praeitį - labai bijojau, kad ir Romo galiu netekti. Mane labiausiai slėgė mintis, kad kada nors gali vėl pasirodyti tėvas - ir paslaptis būtų atskleista. Be to, gydytojai buvo prasitarę, kad galiu neturėti vaikų. Tokios ateities mylimam vyrui nelinkėjau.
Vis dėlto moteris neištvėrė viena su savo slegiančia paslaptimi ir pačiu artimiausiu žmogumi tapusiam Romui dar kartą viską išklojo. Moterį pribloškė iki tol nematyta ją tyliai išklausiusio vyro reakcija - jis pats stipriai išgyveno savo mylimosios skausmą ir be žodžių stipriai laikė ją savo glėbyje...
Recepto nėra, bet viltis būtina
Šiandien Sigita, kapstydamasi savo prisiminimuose, niekdariu laiko tik tėvą. Motinai duktė seniai atleido - teisina ją tylėjusią ir negalėjusią nieko pakeisti iš didelės baimės erodui. Labiausiai Sigitai padėjo Romas ir jo šeima. Anot Sigitos, jie įdiegė, kad jos kaltės dėl praeities nėra nė lašo ir kad ji nėra "nurašyta" gyvenime. Lemtingos patirties moteriai ne tik atsirado pasitikėjimas savimi - šis jausmas pradėjo sparčiai augti. Anot Sigitos, svarbiausia - nevengti artimų žmonių ir neslėgti savęs amžinomis paslaptimis.
Dar geresnėmis nuotaikomis Sigitos gyvenimas praturtėjo, kai po šešerių bendro gyvenimo su Romu metų ji pagimdė dukrytę. Rūpestis mažyle - anot Sigitos, didžiausiu jos gyvenimo stebuklu, rodės, visiškai užslopino juodos praeities kankinančius prisiminimus. Sigita neneigia, kad, ko gero, daug greičiau vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą jai būtų padėjusi psichologo konsultacija, bet iš socialiai remtinos šeimos kilusiam gilaus kaimo vaikui tai - stebuklo vertės prabanga. Juk prieš tuos keliolika metų ir psichologo vaidmuo nebuvo sureikšmintas, ir pati šeimoje galimo seksualinio išnaudojimo problema buvo labiau nutylima, niekdarį tik pavadinus išsigimėliu ir atstūmus jį, užmiršus. Sutryptos vaikystės pasekmes įvertindama Sigita tvirtina, kad tokiems tėvams, kurie savo dukteris padaro moterimis, baudžiamieji įstatymai turėtų būti patys griežčiausi - tegul iškrypėliai tūno nelaisvėje iki gyvos galvos, kad nebežalotų kitų jaunų daigelių.
- Ką aš galėčiau patarti panašaus į mano likimą mergaitėms, recepto neturiu - mano išpažintis turbūt atskleidė, kaip galima vėl džiaugtis gyvenimu, - kiek sutrikusi susimąstė Sigita. - Aš tikrai gerai padariau, kad išdrįsau, nors ir pavėluotai, kreiptis į teisėsaugininkus. Gerai, kad visiškai pakeičiau gyvenamąją vietą. Džiaugiuosi, kad atsidūriau supratingų ir nuoširdžių žmonių aplinkoje, kad jų nevengiau. Manau, gerai, kad viena pati nesaugoju savo paslapties iki šiol. Svarbiausia - neprarasti vilties, kad kada nors tikrai bus geriau. Ne be reikalo sakoma, kad sielos žaizdas gydo laikas.
Letos KAULINIENĖS nuotr. (pasiūlysiu menančią, simbolinę nuotrauką; ją atsiųsiu po pietų)
