Ištikimoji "Akistatos" skaitytoja ir prenumeratorių konkurso nugalėtoja Ona Karpinskienė (65 m.), gyvenanti Rutkiškių kaime (Eržvilko sen., Jurbarko r.), redakcijos atstovus, atvykusius įteikti laimėjimą, pasitiko su šampanu. Nors ir prašėme šį taurųjį gėrimą palikti kitiems savo svečiams, moteris buvo neperkalbama.
- Prizą reikia aplaistyti, - spindėdama džiaugsmu kalbėjo ponia Onutė.
Ji džiaugėsi, jog laikraštyje gali rasti ne tik įdomių straipsnių (mūsų skaitytojai labai patinka išsamus įvykių aprašymas), bet ir naudingų patarimų (ypač juridinių konsultacijų). Esą ir pačiai ne kartą buvo kilę įvairių klausimų, tačiau moteris nepuolė rašyti laišką ir siųsti jį redakcijon. Ji ramiai laukė, kol kiti skaitytojai pasidomės tomis pačiomis problemomis ir gaus atsakymą. Ir taip buvo ne kartą...
Knygas ir laikraščius mėgstanti O. Karpinskienė su vyru Petru gyvena mūriniame name. Iš dviejų suaugusių sūnų liko tiktai vienas - Egidijus, kuris su šeima gyvena Šilutės rajone. Vyresnysis sūnus Sigitas mirė būdamas 32 metų. Jaunam žmogui netikėtai sustojo širdis. Prieš tai jis buvo netekęs savo žmonos. Pati ponia Onutė savo gyvenime patyrė ir šilta, ir šalta. Būdama 13 metų neteko tėvelio, o jai besimokant Žemės ūkio technikume, mirė ir mama. Tuo metu tetos atkalbinėjo Onutę nuo mokslų, tačiau ši nepasidavė - visą laiką norėjo mokytis ir įgyti agronomės specialybę. Nors nebuvo lengva, tačiau dėstytojų bei kurso draugų paramos dėka užsibrėžtą tikslą pavyko pasiekti... Pirmoji ponios Onutės darbovietė buvo Gegužės 1-osios kolūkis Tauragės rajone. Vėliau ji persikėlė į Jurbarko rajoną, įsidarbino Šaltuonos kolūkyje. Iki pensijos moteris dirbo įvairiose pareigose - pradedant brigadininke, baigiant agronome... Mūsų skaitytoja džiaugėsi, jog darbo dėka jai visą gyvenimą teko bendrauti su žmonėmis, su kuriais visąlaik gerai sugyveno, niekad nesipyko. Mat moteris tikina žinojusi, jog ką nors bloga žmogui galima padaryti daug greičiau nei gera...
Paklausta, ar sunku gyventi kaime, ponia Onutė patikino, jog lengva nėra, tačiau išgyventi galima. Esą reikia tiktai netinginiauti ir nedejuoti, nes nuo to nebus lengviau... Nuolatiniai verkšlenimai tiktai kartina gyvenimą. Na, šiuo metu galbūt kiek sunkiau jaunoms šeimoms, turinčioms mažus vaikus... Tuo tarpu aplankius liūdesio valandėlei, ponia Onutė paima į rankas žurnalą ar laikraštį, tačiau dažniausiai to laiko pritrūksta, nes ji stengiasi būti su žmonėmis tiek džiaugsmo, tiek liūdesio akimirkomis. Ji padeda organizuoti ir jubiliejus, ir palydas paskutinėn kelionėn.
- Kitaip gyventi negaliu, nes puikiai žinau, ką reiškia parama nelaimėje ar bėdoje atsidūrusiam žmogui, - konstatuoja O. Karpinskienė.
