Remigijus RAINYS
Kaunietis architektas Stanislovas Bartkevičius, vos suradęs laisvą Valandėlę, skuba į savo garažą arba į antrajame ūkinio pastato aukšte įrengtas dirbtuves. Kone iki vidurnakčio vyriškis knibinėja kokią nors restauruojamą savo automobilio "MB-290 Kabrio P" detalę stengdamasis, kad ji vėl atrodytų taip, kaip atrodė automobiliui išriedėjus iš gamyklos. O šis anuomet prabangus mersedesas, pagamintas Vokietijoje 1933 - 1935 metais (tikslesnės pagaminimo datos negalėjo nurodyti net šios šalies automobilizmo istorijos žinovai), rieda iki šiol. Specialistų vertinimu, S. Bartkevičiaus mašinos kaina dar labiau pakiltų, jei pavyktų išsiaiškinti visą jos "gyvenimo" istoriją nuo pat pirmojo šeimininko. Deja, sužinoti ką vežiojo šis gražuolis prieškario ir Antrojo pasaulinio karo metais, vargu ar pavyks, tačiau pagal savo klasę paprastai vokiečių armijos generolams skirtas automobilis kaip karo grobis drauge su kitais 6 "nelaimės draugais" po SSRS pergalės prieš Vokietiją pateko į nugalėtojų generolo Kniazevo garažą. 1947 metais automobilius įsigijo tuometinė Lietuvos aukštojo ir specialiojo mokslo ministerija ir šį gražuolį su pakeliamu stogu paskyrė Kauno politechnikos instituto rektoriui K. Baršauskui. Rektoriaus asmeninis vairuotojas S. Bartkevičiaus tėvas Julius savo šefą vežiojo daugiau nei šešerius metus, Kol, pradėjus gerėti pokario gyvenimui, šią mašiną "fašistine atgyvena" ėmė vadinti ne tik aukšti partiniai valdininkai, bet ir uolūs jų pavaldiniai. Automobilis buvo nurašytas ir veikiausiai tyliai būtų surūdijęs tolimiausiame garažo kampelyje, jei ne buvusio jo vairuotojo užsispyrimas. J. Bartkevičiui teko praeiti kone kryžiaus kelius, kol pagaliau gavo pačios Maskvos valdininkų palaiminimą nusipirkti jau pradėtą ardyti mersedesą. Toks ilgas valdininkų neryžtingumas buvo aiškinamas tuo, kad tuomet nuosavus automobilius galėjo turėti tik valdžiai labai nusipelnę žmonės. Vis dėlto pagaliau dokumentų sutvarkymas buvo įvertintas 40 rublių ir seniena išriedėjo į Bartkevičių garažą. Juliaus, o vėliau tėvo pomėgį perėmusio Stanislovo pastangomis automobilis atgijo ir net ėmė "uždarbiauti" "vaidindamas" įvairiuose kino filmuose. Kartu su mersedesu filmuotis turėjo ir jo savininkas, nes įvairiausių originalių, kartais jau ir pamirštų techninių sprendimų prikimštą mašiną vairuoti sugeba ne kiekvienas vairuotojas. Taip S. Bartkevičius buvo tapęs ir SS karininku, ir vermachto pulkininku. "Grimuojamas" ir pats mersedesas, nes kartais jis turi "vaidinti" net po kelis vaidmenis. Tuomet pakeičiamas mašinos numeris, ji apipurškiama įvairiais purškalais, laikinai paslepiančiais blizgesį, aptepama purvais, keičiamos vėliavėlės. Jau nepriklausomybės metais S. Bartkevičius su savo keturračiu filmavosi įvairių šalių kino kompanijų Lietuvoje kuriamuose filmuose "Velnio aritmetika", "Nenugalimasis", "Daktarės Perl istorija", o balandžio pabaigoje vėl kviečiamas dalyvauti kanadiečių kuriamame filme. Dauguma šių filmų sukurti apie žydų likimą ir buvo filmuojami buvusiame Vilniaus gete. Kaip pašalinis stebėtojas, S. Bartkevičius atkreipė dėmesį, kad kartais režisieriai, galbūt vykdydami scenaristų sumanymą, filmuodami gerokai perlenkia lazdą rodydami fašistų žiaurumus: pavyzdžiui, suimti vienintelio geto gyventojo atvyksta ir keli ginkluoti motociklininkai, ir pilnas sunkvežimis karių su šunimis, ir būrys automatininkų. Anksčiau filmuojant didelių miestų gatvėse vien automobilio su prie vairo sėdinčiu fašistu karininku pasirodymas atkreipdavo praeivių dėmesį. Jie nuvažiuojančiajam negailėdavo kandžių replikų, nors troleibusų ir autobusų vairuotojai, žinantys tikrąją mersedeso vertę ir amžių, mandagiai ne tokį vikrų "senuką" praleisdavo į priekį. Kartais per įvairiausias šventes dėl šių uniformų tekdavo papulti į nesmagias situacijas. Pernykštės šventės Rumšiškėse organizatoriai sumanė, kad senovinių automobilių vairuotojai būtinai apsirengtų atitinkama apranga, o paskubomis į ją susiruošęs Stanislovas iš Lietuvos kino studijos sau ir sūnui gavo tik esesininkų uniformas su svastikomis ant rankovės, todėl labai nustebino dviem autobusais atvykusius pagyvenusius vokiečių turistus. Kartu buvusiai S. Bartkevičiaus dukrai pavyko šiek tiek angliškai kalbantiems atvykėliams paaiškinti, kad lietuviai anaiptol netoleruoja fašizmo, tačiau šis mersedesas - tai buvusi karo mašina, kurią demonstruojant reikalinga atitinkama ekipažo apranga, o karo inžinieriaus lauko uniformos tuo metu kino studijoje nebuvo. Su "fašistais" labai trokšta nusifotografuoti dauguma švenčių dalyvių, o uniformos padeda nors šiek tiek sudrausminti smalsuolius, kurie ne tik be ceremonijų braunasi į automobilio vidų, bet ir bando sukinėti įvairiausias rankenėles ar junginėti svirteles. Jaunimas ne tik nučiupinėja blizgančias automobilio detales, bet kartais ir piktybiškai kokiu raktu brūkšteli per šoną, niekais paversdamas ilgas S. Bartkevičiaus triūso valandas.
S. Bartkevičius ketina pasisiūti ir civilinę anuometinio vairuotojo aprangą, kurios būtinas elementas turėtų būti galifė kelnės, auliniai batai ir kepurė su snapeliu, mat atviru mersedesu pamėgo į tuoktuves vykti jaunavedžiai. Tai nepigiai kainuojantis malonumas, nes automobilis šimtui kilometru suryja per 17 litrų kuro, tačiau vasarą netrūksta norinčiųjų iš Kauno nukeliauti net į Trakus ar į sostinę. Į ne mažiau kainuojančias keliones po nuostabiausius Lietuvos kampelius Stanislovas kasmet išsiruošia ir su šeima, tačiau dėl to tenka ilgas valandas praleisti restauruojant ir remontuojant automobilį. Tam kartais prireikia pasitelkti vaizduotę ir išradingumą, nes autentiškų detalių tokio senumo automobiliui surasti nepaprastai sunku, tad beveik viską tenka gamintis savomis rankomis. Lėšų stygius neleidžia viso keturračio restauruoti vienu metu, todėl Stanislovas kiekvienais metais užsibrėžia įgyvendinti bent po vieną sumanymą. Šiemet vyriškis planuoja atkurti originalias sėdynes, kurioms vien oda kainuos 2 400 litų.
Stanislovas išrinktas 2001 metų rudenį Teisingumo ministerijoje įteisinto Lietuvos senovinės auto-moto technikos mėgėjų klubo prezidentu, kuris vienija 26 tikruosius narius ir dar antra tiek kandidatų. Klubo nariu gali tapti kiekvienas, turintis ne mažiau kaip 30 metų senumo automobilį, net ir VAZ-2101 savininkai. Senųjų žiguliukų sparčiai mažėja ir dar po dešimties metų gerai išlaikyto "pirmuko" kaina bus tikrai įspūdinga.
Apie tai, kad nuolatinė senų automobilių ekspozicija taptų dar vienu turistų traukos centru į trečiąjį planą centrinės valdžios atkakliai stumiamam Kaunui, neabejoja ir įmonės "Gilda" direktorius Leonas Klimavičius, kuris dar tik svajoja kada nors pasivažinėti savo restauruojamu 1937 metų automobiliu "Horch-830BL". Tokio modelio kabrioletų buvo pagaminta tik 1 200, nes 11 200 tuometinių Vokietijos markių kainuojančią mašiną galėdavo įsigyti tik pasiturintys žmonės, ir tai dažniausiai lizingo būdu, o depresijos metais bankai paskolas teikdavo nenoriai. Šiuos automobilius dažniausiai pirkdavo gydytojai, advokatai, įmonių savininkai.
Specialistai mano, kad po pusės amžiaus paprastai išlieka tik apie 10 procentų pagamintų automobilių, todėl nesunku suprasti, kaip sunku rasti reikalingą detalę. Prestižinė "Horch" firma kadaise sudarė vieną iš keturių "Audi" automobilius simbolizuojančių žiedų. Kas buvo pirmasis automobilio savininkas, L. Klimavičiui nustatyti kol kas nepavyko, tačiau tolesnę eksploatacijos istoriją nuo to momento, kai 1946 metais automobilį kaip trofėjų į Maskvą atsigabeno VLRK kariuomenės generolas Vinogradovas, dabartiniam savininkui pavyko atsekti.
L. Klimavičius norėjo tapti istoriku, tačiau baigė automobilizmą ir ekonomiką. Dar studijuodamas vaikinas su bendraminčiais visoje SSRS ieškodavo senovinės inžinerinės-techninės minties šedevrų ir stengėsi juos restauruoti. Vaikinai rasdavo senų kuliamųjų, neveikiančių jėgos agregatų, kino mechaninės technikos sumontuotos "Studebekeriuose", pusiau išardytų motociklų, domėdavosi ne tik jų konstrukcija, bet ir atsiradimo Lietuvoje istorija. Įsigyti kad ir pigiausiam senutėliam automobiliui neužtekdavo pinigų. Tik tvirtai atsistojęs ant kojų Leonas galėjo vėl užsiimti savo hobiu ir apie 1979 metus "įsimylėjo" karūna pažymėtą "Horch". Leonas sužinojo, kad iki pat 1960 metų originaliu varikliu varomą prestižinį automobilį generolas perleido Kaliningrade gyvenančiam savo sūnėnui, o iš šio jį įsigijo L. Klimavičiaus draugas. Baltu pavydu pavydėdamas bičiuliui "Horch" gerbėjas stebėjo, kaip naujasis savininkas entuziastingai ėmėsi restauruoti savo pirkinį, pirma pastatydamas patalpą automobiliui, o tik paskui šalia pradėjęs statytis gyvenamąjį namą, ir kaip dėl įvairių priežasčių darbai ėmė strigti. Kai ir po dvidešimties metų automobilis tebestovėjo beveik išardytas, Leonas pradėjo kalbinti bičiulį horchą parduoti jam ir pusantro mėnesio kas antrą dieną lankėsi jo namuose kaulydamas perleisti šį technikos stebuklą. L. Klimavičius tikina savo svajonę beveik parsinešęs kuprinėje, nes automobilyje nebebuvo nei originalaus variklio, nei daugumos agregatų - buvo likęs tik kėbulas, stiklai, dar kelios smulkmenos ir dokumentai. Teko prisiminti visus studentiškų laikų bendraminčius ir vėl atnaujinti su jais ryšius. Detalių automobiliui Leonas ieškojo Ukrainoje, Maskvoje, Rostove, Odesoje, Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir dar daugybėje valstybių, kur gyvena senovinės technikos entuziastų.
Restauruojamam automobiliui jo savininkas išnuomojo 120 kvadratinių metrų patalpas ir prie jo triūsia drauge su savo bendraminčiu bičiuliu Virgiu Žiliu, turinčiu tikrai auksines rankas. Anksčiau Virgis sėkmingai restauravo ne vieną paties įsigytą automobilį, o dabar tapo "Horch" fanatiku. Vakarų kolekcionieriai jau senokai varvina seilę, nori už didelius pinigus įsigyti šį automobilį, tačiau L. Klimavičius jo parduoti neketina. Verslininkas jau beveik sutarė su naujosios IX forto ekspozicijos kūrėjais ir kada nors horchas taps riedančiu eksponatu, aptarnaujančiu šio muziejaus "vokiečių komendantūrą". Išmatuotas net į fortą vedančių vartų plotis ir įsitikinta, kad horchas pro juos tikrai įtilps.
