Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Vilniaus rajone, Taurijos kaime (Mickūnų seniūnija) - gedulas. Prieš porą dienų Lavoriškių kapinaitės priglaudė net keturių minėtame kaime gyvenusių vienos šeimos narių palaikus: senelius Vandą (74 m.) bei Kazimirą (75 m.) Černiavskius ir šių anūkes Katažiną (20 m.) bei Aną (18 m.) Šablovskajas. Pirmieji trys kieme esančiame bulvių rūsyje rasti negyvi, o iš to paties rūsio iškelta sąmonę praradusi Ana mirė greitosios pagalbos automobilyje, pakeliui į ligoninę.
Pražudė smalkės
Šoko ištikti Taurijos kaimo gyventojai "Akistatos" žurnalistei prisipažino neįsivaizduojantys, kaip po tokios baisios tragedijos reikėsią gyventi toliau ir sakė protu nesuvokiantys, kaip neapsakomai skaudžią netektį išgyvensianti abu tėvus ir dvi dukreles (liko tik sūnus) palaidojusi Kristina Šablovskaja. Iš to sielvarto esą galima išprotėti ar net pasidaryti sau galą...
Tą dieną Kristina Šablovskaja, kaip įprastai, išvažiavo į darbą Naujojoje Vilnioje, o abi dukros išsiruošė į Lavoriškių vidurinę mokyklą (sesutės - abiturientės, mokėsi toje pačioje klasėje). Vyriausiasis iš trijų K. Šablovskajos vaikų, Valdemaras, studijuoja vienoje sostinės aukštojoje mokykloje, tad jis namuose irgi ilgai neužsibuvo.
Manoma, jog, apie pietus sugrįžusios iš mokyklos, Katažina ir Ana paprašytos sutiko padėti močiutei Vandai perrinkti rūsyje supiltas bulves (pats metas ruoštis bulviasodžiui, be to, reikėjo pašalinti pagedusias, apipuvusias bulves, kad šios neapkrėstų sveikųjų). Močiutės Vandos vyras Kazimiras Černiavskis - stipriai pasiligojęs, sunkiai vaikštantis, tad liko troboje.
Kad nebūtų šalta dirbti, močiutė Vanda ir anūkės į rūsį nusinešė pilną kibirą ką tik iš krosnies išsemtų kaitriai spinduliuojančių žarijų. Tokiu būdu šiame krašte kaimiečiai patys šildosi ir patalpas apšildo nuo seno, taigi ne išimtis buvo ir Černiavskiai...
Beveik neabejojama, kad medžio anglies žarijos per gan trumpą laiką nedidukėje uždaroje patalpoje paskleidė daug smalkių, kurios bemat apnuodijo darbininkes. Nejausdamos pražūtingo nuodingų dūmų poveikio, beveik tuo pačiu metu sąmonę prarado ir močiutė, ir abi jos anūkės, todėl viena kitai nesuspėjo pagelbėti, neįstengė net šūktelėti pagalbos...
Nesulaukęs į trobą grįžtančių Vandos bei anūkių, senelis Kazimiras Černiavskis sunerimo. Vyriškis nuėjo pasižiūrėti į rūsį. Tačiau vos pravėrė patalpos duris ir ėmė laipteliais leistis žemyn, rūsyje esančios smalkės akimirksniu "atjungė" ir Kazimirą - šis ant laiptelių suklupo ir daugiau nebeatsikėlė...
Namo po darbo sugrįžusi Kristina Šablovskaja nustebo troboje neradusi nei abiejų tėvų, nei dukrelių. Moteris žinojo, kad namiškiai tądien planavo perrinkti bulves, todėl pirmiausia čion ir kyštelėjo nosį. Viešpatie, ir tėvai, ir dukros rūsyje gulėjo be sąmonės!
Klykdama iš siaubo, išsigandusi ir labai susijaudinusi Kristina dar sugebėjo iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Į tolimą rajono užkampį medikai važiavo ilgai, teko paieškoti ir atokaus Černiavskių vienkiemio... O juk tokiais atvejais viską lemia minutės, net sekundės! Gyva buvo rasta tik aštuoniolikmetė Ana. Tačiau smalkėmis stipriai apsinuodijusi, į gryną orą per vėlai išnešta mergina ligoninės nepasiekė - mirė greitosios pagalbos automobilyje...
Žuvusiųjų verkė ir gedėjo visas kaimas. Žmonės stebėjosi, už ką Dievas Kristinos Šablovskajos šeimai siunčiąs tokius baisius išbandymus. Antai jos dukra Katažina vaikystėje labai sunkiai sirgo, tačiau rūpestinga motina, padedant seneliams, mergaitę ištisai vežiojo pas medikus ir šiaip ne taip ištraukė iš mirties nagų. Tiesa, liga nepraėjo be pėdsakų - Katažina net dviem metais atsiliko moksle, taigi dabar mokėsi kartu su jaunėle seserimi Ana...
O kai vaikai buvo dar maži, į avariją papuolė Kristinos Šablovskajos vyras. Jis buvo labai žiauriai sužalotas, visam gyvenimui liko sėdėti invalido vežimėlyje. Šeima netrukus iširo... Likusi viena su trimis paaugliais vaikais, Kristina Šablovskaja stengėsi iš paskutiniųjų, kad tik jiems nieko netrūktų, kad tik vaikai nesijaustų esantys nuskriausti. Kristinai kiek galėdami padėjo ir kartu gyvenantys tėvai - Vanda ir Kazimiras Černiavskiai.
- Neturime jėgų kalbėti, neįsivaizduojame, kaip Kristina ir jos sūnus po šios tragedijos gyvens, - "Akistatos" žurnalistei tepasakė į laidotuves besirenkantys giminaičiai, patarę visais dominaičiais klausimais kreiptis į policijos pareigūnus, kurie dėl keturių žmonių žūties aplinkybių nustatymo jau pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Pasak Vilniaus rajono PK viršininko pavaduotojo kriminaliniam darbui Josifo Kuzmickio, tokio baisaus nelaimingo atsitikimo, koks įvyko Taurijos kaime, kuomet vienu metu žuvo net keturi vienos šeimos nariai, nepamena net policijos komisariato senbuviai.
Pasak pareigūno, tokiu būdu šildyti patalpą, kaip sumanė nukentėjusieji, yra mirtinai pavojinga, ir esą neįtikėtina, kad kaimiečiai to nežinojo. Viršininko pavaduotojas paprašė dar kartą visus šalies gyventojus įspėti, jiems priminti, jog ne visiškai sudegusios žarijos skleidžia nuodingas smalkes, o bene baisiausia tai, kad tų smalkių beveik neįmanoma užuosti, pajausti, taigi ir laiku išbėgti iš nuodingų garų prisipildžiusių patalpų.
Po vaikų žūties - nesibaigiantis sielvartas
Panašių tragedijų, kuomet vienos nelaimės metu žuvo net keturi vienos šeimos nariai, šalyje pasitaikę ir anksčiau. Štai prieš kiek daugiau nei pusantrų metų viename Elektrėnų savivaldybei priklausančiame kaime skaudi netektis ištiko Rimos V. ir Juozo U. šeimą. Keturis mažamečius vaikelius auginę sugyventiniai tą vakarą sėdo į arklio traukiamą vežimą ir nudardėjo tik jiems vieniems žinoma kryptimi. Beje, mažyliai buvo palikti užrakinti... Aplinkiniai dėl to nė kiek nesistebėjo, mat šioje šeimynėlėje tokių dalykų neretai pasitaikydavo ir anksčiau: alkoholio mėgėjai tėvai vaikus palikdavo be priežiūros, o patys bala žino kur iki išnaktų bastydavosi... Kita vertus, kaip anuomet prisiminė kaimo gyventojai, nors ši šeima buvo įtraukta į seniūnijoje sudarytą padidintos rizikos šeimų sąrašą, tėvai vaikų nebuvo visiškai atstūmę - prasiblaivę jais pasirūpindavo.
Tad seniūnijos darbuotojai, taip pat ir pradinės mokyklos, kurioje mokėsi vyriausiosios Rimos ir Juozo atžalėlės, mokytojai į tokius tėvų nuklydimus žiūrėjo atlaidžiai.
Tą vakarą Rima ir Juozas, tiesiai sakant, "užbaliavojo". O kai vidurnaktį tuo pačiu arklio traukiamu vežimu namus pagaliau pasiekė, Juozo trobelė jau buvo bebaigianti sudegti, aplink lakstė būriai gaisrininkų... Deja, kaimo gyventojai gaisrą pastebėjo per vėlai, ugniagesius iškvietė pavėluotai, tad nepavyko suspėti išgelbėti ir trobos viduje užrakintų visų keturių Rimos ir Juozo vaikučių.
Po šios tragedijos verkė visas kaimas. Aplinkiniai reiškė užuojautą iš nevilties nežinantiems kur dėtis tėvams, juos rėmė ir moraliai, ir materialiai... Ne vienai kaimo moteriai Rima buvo užsiminusi po tokio stipraus likimo smūgio nebenorinti ir gyventi. Visų vaikelių netektį labai sunkiai išgyveno ir jų tėvelis... Kalbama, jog ir Rimai, ir Juozui prireikė ne tik raminamųjų vaistų, bet ir ilgalaikės psichologo pagalbos.
Tačiau turbūt ne veltui sakoma, jog širdies žaizdas geriausiai užgydo laikas. Kaip sužinojome, Rima neseniai susilaukė kūdikio, o su vaikelio tėvu Juozu U. oficialiai įregistravo santuoką. Aplinkiniai viliasi, jog sūnelio gimimas tėvams padės pamiršti kraupią vaikų netektį, atsitiesti ir vėl pradėti šypsotis...
Sielvartas prie šeimyninio kapo...
Prieš keletą metų buvo plačiai rašoma apie vienos panevėžiečių verslininkų šeimos tragediją, kuri įvyko ne Lietuvoje. Į Kroatiją pailsėti ir papramogauti išsiruošę tėtis, motina, sūnus ir dukra jau pakeliui į namus pateko į šiurpią avariją. Tėvai ir sūnus žuvo vietoje, o dukra buvo žiauriai sužalota ir nuvežta į ligoninę. Medikai beveik neteikė vilties, kad mergina išgyvens... Vėliau ligonė buvo parvežta į Lietuvą, stacionarinis gydymas tęsiamas toliau, laukė ilga reabilitacija... Iš karto visus artimiausius žmones praradusiai merginai prireikė ir ilgo psichoterapinio gydymo...
O kiek šalyje užregistruota eismo nelaimių ar kitokių nelaimingų atsitikimų, kurių metu žūdavo net po kelis vienos šeimos narius!
Turbūt dar visi pamenate prieš aštuonerius metus Plungės rajone, Platelių ežere, įvykusią aviakatastrofą, per kurią žuvo net devyni žmonės!
Tą vasaros savaitgalį poilsiavietėje buvo švenčiamos prabangios mažeikiškio verslininko Sauliaus R. ir jo išrinktosios Editos Ž. vestuvės. Antrąją vestuvių dieną puotos svečiams buvo suteikta galimybė paskraidyti sraigtasparniu virš Platelių ežero. Pirmasis skrydis baigėsi laimingai, o antrasis... Pilotas padarė pražūtingą klaidą, ir perkrautas sraigtasparnis Mi - 2 nėrė tiesiai į ežero dugną... Nuskendo jaunosios motina, jaunojo brolis ir sesuo, kiti giminaičiai... Vienintelė likusi gyva šio skrydžio dalyvė Virginija R. prarado ir vyrą, ir dukrelę...
Po šios tragedijos tiek jaunieji, tiek kiti žuvusiųjų artimieji bei giminaičiai ilgai neatgavo dvasinės pusiausvyros, o gražiausią pirmąją bendro gyvenimo šventę prisiminė su siaubu...
O štai dar kiek ankstėliau vienoje salėje buvo pašarvoti Skaudvilės seniūnijoje (Tauragės rajonas) gyvenusių tėvo ir mažamečio sūnaus palaikai. Į žvejybą tėvas pasiėmė ir sūnelį, deja, abu jie namo daugiau nesugrįžo - vaikui netyčia įkritus į vandenį, tėvas puolė sūnelio gelbėti, tačiau neišsigelbėjo ir pats...
Net keturi vienos šeimos vaikai per gaisrą prieš kelerius metus žuvo ir Širvintų rajone. Stiklelio mėgėja motina mažylius buvo palikusi užrakintus, o pati iki išnaktų nežinia kur bastėsi. Sušalę vaikai pasikūrė krosnį ir susėdę prie televizoriaus, užsnūdo. Manoma, jog būtent lempinis televizorius ir sukėlė gaisrą. Visi keturi vaikučiai užtroško dūmuose...
Gedulas ir sielvartas - neišvengiami
Žmogaus mirtis jį mylėjusiems artimiesiems sukelia didžiulį stresą, sielvartą. Tokia netektis išgyvenama dar skaudžiau, kai žmogaus mirtis būna netikėta, staigi, juo labiau - kai iš karto miršta net keli mylimi žmonės.
Psichologai tvirtina, jog tėvams laidoti savo vaikus yra kur kas sunkiau, nei vaikams laidoti savo tėvus.
Susitaikyti su artimo žmogaus netektimi - itin sudėtingas gyvųjų gyvenimo etapas, kurį ne visuomet pasiseka praeiti sėkmingai. Viena aišku - gedulas ir sielvartas tokiose situacijose yra neišvengiami. Sielvarto neįmanoma išmatuoti, jį kiekvienas žmogus išgyvena individualiai. Sielvartas atspindi žmogaus jausmus (emocines kančias) bei elgesį (ašaros, raudos).
Psichologų teigimu, skirtingi žmonės gedi nevienodai ilgai ir nevienodai giliai. Vieni mirusių artimųjų gali gedėti keletą mėnesių, o kiti - kelerius metus ar net visą likusį gyvenimą; vieniems pavyksta savo jėgomis įveikti netekties sukelto sielvarto, vidinio skausmo padarinius, o kiti tampa nuolatiniais neurologų, psichologų ar net psichiatrų pacientais.
Specialistų teigimu, visa tai priklauso nuo netekties staigumo, nuo to, kokie santykiai siejo mirusįjį (iki jo mirties) su artimaisiais, kaip visi jie tarpusavyje bendravo, kokiais emociniais ryšiais buvo paremti jų jausmai, išgyvenimai, kokią svarbą artimųjų gyvenime užėmė mirusysis (iki mirties).
Psichologai tvirtina, jog sielvarto dėl artimo žmogaus netekties nereikia gėdytis ar šalintis, nes tai - ne žmogaus silpnybė, o būtinybė. Mat moksliniais tyrimais yra nustatyta, jog sielvartas, ašaros, raudos gedintįjį bent kuriam laikui nuramina, suteikia tvirtybės. Beje, psichologams yra tekę ne kartą susidurti su pacientais, kurie prisipažino artimųjų netekties skausmą stengęsi savyje tarsi užrakinti, užgniaužti, tačiau vėliau teko visa tai išgyventi dar sunkiau ir skaudžiau.
Nors laikas gedintįjį ramina (tai yra mylimo žmogaus netekties skausmas pamažu mąžta, slopsta), labai dažnai pasitaiko, kai žmogus dar kurį laiką jaučia tam tikrus simptomus: staiga nei iš šio, nei iš to užgniaužia gerklę, pradeda trūkti oro, pajuntamas didelis nuovargis bei silpnumas, pradedama nevalingai dūsauti. Tokius pojūčius yra sunku kontroliuoti - jie praeina labai pamažu, kartais gali prireikti net kelerių metų laikotarpio.
Pasitaiko, kai begalinis sielvartas komplikuojasi į sunkiąją depresiją, psichozę - tuomet gali pradėti kankinti košmarai, miego, valgymo bei elgesio sutrikimai, žymiai išauga savižudybės rizika. Pasitaiko, kai mylimo žmogaus netektis gedinčius artimuosius, kuriems nesuteikiama reikalinga pagalba, pastūmėja į alkoholizmą ar narkotikus.
Psichologų teigimu, gedinčiajam dėl artimo žmogaus netekties pirmieji turėtų ateiti į pagalbą aplinkiniai: kiti šeimos nariai (jei tokių yra), giminaičiai, draugai, kaimynai. Labai svarbu, kad gedintysis nepasijustų vienišas, visų užmirštas, nereikalingas. Tam tikrą laiką šalia jo kas nors turi būti, su juo bendrauti, kalbėti, guosti, o galbūt ir drauge sielvartauti. Labai svarbu, kad esantieji šalia gedinčiojo mokėtų jį išklausyti, prireikus tuojau pat suteiktų dvasinę paramą.
Yra žinoma, jog mirusio žmogaus netektį padeda išgyventi, tai yra dvasiškai gydo veikla, užimtumas. Medikų teigimu, gan veiksmingos yra emocinės treniruotės, atsipalaidavimo pratimai (taip pat ir grupiniai užsiėmimai), sportas. Kiekvienas žmogus gali individualiai atlikinėti pratimus, leidžiančius nukreipti dėmesį nuo traumavusio įvykio (tai įvairios skaičiuotės, malonūs vaizdiniai, tam tikrų raminančiai veikiančių garsinių įrašų klausymas ir panašiai). Taip pat būtina laikytis darbo ir poilsio režimo, optimaliai derinti protinį ir fizinį darbą.
Gydytojai neurologai tvirtina, jog tokiais atvejais labai svarbu ir tai, ką žmogus valgo. Kasdien būtina su maistu gauti stresą efektyviai mažinančių B grupės vitaminų, kasdien išgerti valerijono tablečių ar šių vaistažolių arbatos. Gydytojas gali skirti raminamųjų vaistų, kurie sumažina nervinę įtampą ir neleidžia smegenims įsiminti sukrečiančių įvykių...
