Albertas ONIŪNAS
Gali išvažinėti visą Lietuvą skersai ir išilgai, bet vargu ar kur nors pavyks išvysti tokį vaizdą, kaip Telšių rajono Varnių seniūnijos Gudelių kaime. Čia per dviejų sodybų kiemus eina platus asfaltuotas plentas, o pas gyvulius kitapus plento esančiuose tvartuose žmonės eina baimingai dairydamiesi į šalis, kad nepartrenktų koks beprotis. Mat tiesiu ir lygiu keliu kai kurie jauni žemaičiai linkę skrieti net 200 kilometrų per valandą greičiu.
Keistas senelis
Vienoje iš šių sodybų gyvena Dominykas Urniežius (70 m.) su žmona Ona. Trys suaugusios dukros su šeimomis išsibarstė po kitus rajonus. Pasak Dominyko, sodybą statė jo senelis. Jau tada jis kažkodėl tvartą surentė anapus kelio. Tiesa, tada tai dar nebuvo plentas, o tik siauras ir vingiuotas žvyrkelis, vedantis iš Telšių į Varnius. Ir važinėjama tada tebuvo arkliniais vežimais. Prieš tris dešimtis metų žvyrkelis buvo išasfaltuotas, bet išliko toks pat siauras ir vingiuotas, kaip ir buvo. Ir tada didesnių problemų vaikštant į tvartą dar nebuvo - mašinos važinėjo negreit. O štai prieš aštuonetą metų prasidėjo kelio rekonstrukcija iš esmės. Jis buvo tiesinamas ir platinamas. Dominykas yra įsitikinęs, kad kelias galėjo šįkart ir aplenkti jo bei kaimyno sodybas, tačiau tam reikėjo projektuotojams duoti kyšį. Žmogus nedavė. Suvažiavo čia kartą komisija bene iš trylikos narių, ilgai tarėsi ir nusprendė, kad užteks ties sodybomis apriboti greitį iki 70 kilometrų per valandą ir pastatyti plieninius atitvarus.
"Džingt į atitvarą"
Jokios kompensacijos už per jo kiemą einantį asfaltuotą kelią Dominykas negavo, bet dėl to pernelyg nesikremta. "Mažas esi, ir pakeisti nieko negali", - sako žmogus. Išsikraustyti jis nebūtų sutikęs net jei kas ir būtų siūlęs. Čia - tėvų žemė - 22 hektarai. Didelių nuostolių dėl to kelio kaip ir nebuvę - suvažinėjo kelias avis, vištas, šunis, kates, ir tiek. Anksčiau čia kartais pasirodydavo kelių policija, tada visi tvarkingai ir negreit slinkdavo. O dabar anie benzino neturi. Kartą buvo linksma. Sėdi Dominykas, valgo, tik kažkas džingt į atitvarą, net šaukštas žmogui iš rankų iškrito. Pasirodo, lengvoji mašina tėškėsi į atitvarą - vairuotojas buvo ilgai nemiegojęs ir užsnūdo prie vairo. Bet pats sveikas liko.
Kaimynai nesusitaria
Per dieną Dominykas ir jo žmona plentą kerta daugybę kartų. Mat tvarte anapus laiko jaučių, kiaulių. Šiapus - karvė ir žirgas. Prieš eidamas pas kiaules Dominykas apsidairo. Jei už puskilometrio pamato automobilį, stovi ir laukia, nes žino, kad nespės.
Atkreipia dėmesį tai, kad šalia Dominyko sodybos - kaimynų tvartas. O šalia kaimynų sodybos - Dominyko. Atrodo, galėtų kaimynai susimainyti tais tvartais ir nebereikėtų plento nuolat "šlifuoti". Tačiau Dominykas taip nemano - jo palaikis tvartelis atrodo daug geresnis nei kaimynų su įlūžusiu stogu. Kas, kad anas didesnis... Šiuo klausimu žemaičiai rimčiau net ir nebandė tartis.
Kačių kapinės
Kitoje sodyboje jau 20 metų gyvena Augutė ir Bronislovas Pociai su jaunesniąja dukra. Žmonės prisimena, kai platino kelią, tai siūlė pastatyti tvartą šiapus, vietoje ano, bet tada kelias būtų ėjęs po pat sodybos langais - gal tik per metrą nuo jų. Kaži ar nebūtų tokiu atveju troba sugriuvusi - juk kai tos "furos" pralekia, tai ir dabar stiklai linksmai dreba. Šalia namo yra kačių kapinės, mat ant plento tragiškai žuvo septyni Pocių katinai. Dabar aplink trinasi aštuntas. O štai kaimynų šuo Dinamitas pasirodė esąs gudresnis nei koks sumautas katinas - kai jam makaulėn barkštelėjo pravažiuojančios mašinos buferis, jis nusivertė griovin, o paskui kažkur pabėgo. Po kelių dienų grįžo kaip koks žemaitis po muštynių. Naktimis Pociai miega neramiai - prie triukšmo priprasti sunku. Ramu būna tik nuo dviejų nakties iki pusės keturių ryto.
Dabar Pocius džiugina šalia, gandralizdyje, įsikūrusi gandrų porelė. Anksčiau jie gyveno atokioje sodyboje prie miško, bet kai šeimininkas nusprendė pykštelėti sau į makaulę ir galop taip ir padarė, gandrai persikraustė čia. Pralekiančios mašinos jų visai nebaido.
