Jau kuris laikas Petraičiui norėjosi ką nors parduoti. Ne todėl, kad jį traukė šitas procesas. Tiesiog kitų būdų pavalgyti jis nematė. Bet kad ką nors parduotum, reikia pradžioje ką nors nupirkti. Arba, kraštutiniu atveju, pavogti. Toks prekybos įstatymas. Deja, nei nupirkti, nei pavogti Petraitis neturėjo jokių šansų ir galimybių, todėl nusprendė parduoti vienintelį, ką turėjo, - žmoną. Tuo labiau kad ir ji pati nebuvo prieš - labai jau nusibodo bedarbis vyras, neprisitaikęs prie naujo gyvenimo aplinkybių. Žinoma, parduoti dar buvo galima ir uošvę. "Bet kas gi ją pirks?" - teisingai mąstė Petraitis ir nusprendė, kad uošvė bus kaip dovana nuo firmos.
Vienu žodžiu, nuvedė jas į turgų, paėmė į rankas lentelę su užrašu "Parduodu" ir pradėjo dairytis aplink.
Greitai priėjo pirmas pirkėjas.
- Ką parduodi?
- Žmoną, - Petraitis parodė į stovinčią šalia pačią.
- Ir kiek už ją prašai?
- 1 000 "baksų", - nusprendė Petraitis.
- Ką tu, brolau?! - nustebo pirkėjas. - Prekė nekokybiška.
- Bet tai nauja paslauga ir todėl brangiau kainuoja, - nusprendė nenusileisti Petraitis.
- Tu pats gerai pagalvok, - įtikinėjo Petraitis pirkėją, - virtuvinis kombainas, dulkių siurblys, fritiūrinė, mikrobangė ir kitos paslaugos - kiek kainuos? O čia viskas viename asmenyje ir daug pigiau.
- A-a-a, - susimąstė potencialus pirkėjas ir susidomėjęs paklausė: - O kaip su sekso paslaugomis?
- Seniai bandžiau, - garbingai prisipažino Petraitis ir paskubomis pridūrė: - Bet anksčiau viskas būdavo šiuo atžvilgiu okei.
- O kas čia? - dūrė pirštu į uošvę pirkėjas.
- Dovana nuo firmos, - jausdamas, kad viskas vyksta kaip sviestu patepta, džiaugsmingai pasakė Petraitis ir žvilgsniu leido suprasti uošvei, kad ta būtų kuo mandagesnė.
Uošvė išsišiepė bandydama pavaizduoti šypseną.
- Karste aš mačiau tokias dovanėles! - atsitraukė pirkėjas ir kuo greičiau pasišalino.
- Mama, - bandė patarti Petraitis uošvei. - Jūs geriau nesišypsotumėte. Tik pirkėjus gąsdinate.
- Girdi? - tuoj pat pasisuko ta į dukros pusę. - Jam jau ir mano šypsena nepatinka.
- Į save geriau pasižiūrėtum iš šono, - užsistojo mamą dukra. - Pirmos rūšies prekė, ir tai parduoti negali.
- Kokios, kokios? - nepatikėjo savo ausimis Petraitis. - Tai jūs aukščiausios rūšies?
- Žinoma, tik ne tu, - atšovė žmona ir sunku prognozuoti, kaip viskas būtų pakrypę, jeigu galimo skandalo nebūtų nutraukęs policininkas.
- Taip, - netikėtai pasirodęs šalia jų pasakė jis, - prekiaujame ne tam skirtoje vietoje. Licenciją turite? Ne, - atsakė pats sau ir pridūrė: - Už tai gresia bauda ir prekės konfiskacija.
- Dėl Dievo meilės, - nė kiek neišsigando Petraitis. - Baudos aš neturiu iš ko sumokėti, o prekė, štai ji, konfiskuokite, - ir pirštu parodė į žmoną ir uošvę.
- Kur? - nesuprato policininkas.
- Taigi prieš jus stovi, - pakartojo savo gestą Petraitis ir paaiškino: - Aš prekiauju gyva preke.
- Ir kiek jinai kainuoja? - po ilgos pauzės jau ne tarnybiniu tonu pasidomėjo policininkas.
- 1 000 "baksų".
- Neblogi pinigai, - sumurmėjo policininkas ir, paskendęs savo mintyse, nužingsniavo toliau.
- Su visu butu parduodi? - išniręs iš už uošvės nugaros, kur slėpėsi nuo tvarkos saugotojo, dalykiškai paklausė tamsaus gymio žmogus.
- Ne, - tvirtai atsakė Petraitis, - be gyvenamojo ploto.
- Gaila, - nė kiek nenusivylė "rytietis". - O šitą... lambadą jinai šokti sugeba?
- Išmoks, jei reikės, - pažadėjo Petraitis.
- Kai išmoks, atvesk pas mane į viešbutį - susitarsime.
Pamatęs kitą policininką, "rytietis" tuojau pasišalino.
Vakarop pagaliau Petraičiui nusišypsojo laimė. Jo žmona atiteko vienam buvusiam lietuviui, o dabar australui, kuris turėjo didelę bandą kengūrų, bet neturėjo žmonos darbininkės, uošvė - pagyvenusiam negrui, kuriam ką tik mirė vyresnioji žmona, o kitos, prisižiūrėjusios palydovinės televizijos, pareikalavo emancipacijos, o patį Petraitį moterys suspėjo pigiai "prakalti" arabų šeichui jaunesniojo eunucho pareigoms užimti. Svarbiausia - su maitinimu!
A. Jaunciems, Skuodas
