Antanas SALYS
Daugelį metų Žemaitijos sostinę Telšius lydėjo du Masčiai - beveik miesto centre esantis taip pavadintas ežeras ir stambi lengvosios pramonės įmonė. Iki pat G. Vagnoriaus, beje, irgi telšiškio, Vyriausybės sugalvotos čekinės privatizacijos "Masčio" fabrikas maitino vos ne pusę telšiškių šeimų. Čia dirbo ir Adelė bei Adomas Donauskai. Rietavo žemės ūkio technikume įgijęs techniko-mechaniko specialybę, Adomas "Mastyje" prigijo. Adelė vietą buvo susiradusi dirbdama sukirpėja.
Dirbo Donauskai ir uždirbo. Turėjo lengvąjį automobilį, nusipirko "Klevo" sodų bendrijoje sklypą su nameliu gražioje vietoje - prie tvenkinio ir miško. Tačiau į jų, kaip ir nemažos dalies telšiškių, gyvenimą jau iš lėto slinko nelaimės.
"Masčio" čekinis privatizavimas reiškė, kad stambiausia Žemaitijos sostinės įmonė pereis į tokių pat neišmanėlių rankas, kuriems rūpės tik už čekius fabriką įsigyti. Ir... paleisti pavėjui. Iš šeimininkų "Mastyje" pasikeitimo išėjo toks šnipštas, kad Donauskai, kaip ir daugelis kitų telšiškių, liko be darbo. Galima įsivaizduoti padėtį, kai du dirbantys žmonės lieka be atlyginimo, bet valgyti vis tiek reikia. Dar blogiau, kad nepaprastai pakyla visų komunalinių paslaugų, ypač šildymo, kainos. Adelė Donauskienė darbo taip ir nebesusirado. Adomas Donauskas dar bandė vienaip ar kitaip verstis. Kurį laiką šeimą dar maitino Adomo kelionės į Rusiją, kur paklausą turėjo lietuviškas trikotažas, vilnos gaminiai. Tačiau ir šis pajamų šaltinis išsenka. Adomas kuriam laikui prisiglaudžia "Notijos" įmonėje, bet ir čia permainos ne į gera.
Šeimos pajamos tokios mažos, kad nėra už ką sumokėti komunalinių mokesčių. Donauskai dar moka už elektrą, dujas, šiukšlių išvežimą, kitas smulkmenas, maistui pasilikdami vos porą šimtų litų per mėnesį. Visam Taikos gatvės 11-ajam namui šilumininkai dėl skolų už karštą vandenį nustoja tiekti šį patogumą. Kaip ir ne vienam kitam namui Telšiuose. Donauskai nebeturi iš ko mokėti ir už šildymą. O 69 kvadratinių metrų buto šildymas žiemą per mėnesį jiems kainuoja 290-295 litus.
Ir čia tas bėdas papildė dar viena. Prireikė moteriai gydytis Klaipėdos ir Kauno ligoninėse. Kainavo ne tik kelionės į tuos du nemažus miestus... O A. Donauskui nepavyko rasti geriau apmokamo darbo. Pastaruoju metu jis skersuotoju prie elektrinio pjūklo triūsė tikrojoje ūkinėje bendrijoje "Eliuda". Uždarbis buvo minimalus. Tiesa, savininkai kiek pridėdavo, bet vis tiek žmogus prie šeimos biudžeto per mėnesį tik 530-550 litų teprisidėdavo. Kai kuriais mėnesiais jį dar papildydavo bedarbės žmonos iš Darbo biržos gaunama pašalpa. Kai šitokia subliūškusi šeimos piniginė, už šildymą susidariusios skolos ne tik nebuvo mažinamos, bet ir toliau augo. Ir čia Donauskams - naujas smūgis. Kai pagrandukei Viktorijai buvo tik pusė metų, šeimos galva tapo pirmosios grupės invalidu. Grįžo žmogus iš darbo "Eliugoje", o prie namų betykanti nelaimė. Užlipo ant lietaus išplautos šaligatvio plytelės. Smūgis griuvus, ir buvo užspaustas kaklo slankstelis. Gydymas Telšių, Klaipėdos ligoninėse, reabilitacija Palangoje. Nedarbingumo lapelio pašalpa skaičiuota nuo oficialiai įformintos minimalios algos. Grįžo pirmosios grupės invalidu, kur medikų komisijos išvadose parašyta, kad reikalinga nuolatinė slauga. Paskirta nedaug už 300 litų didesnė invalidumo pensija. Ir taip tada, kai žmogui - buvusiam sveikam vyrui - tik 47 metai.
Nuo tada jau prabėgo pusketvirtų metų. Nebegyvena Donauskai Taikos gatvėje. Telšių šilumos tinklai ir "Telšių vandenys" kreipėsi į teismą dėl skolos už šildymą ir šaltą vandenį išieškojimo. Akcinei bendrovei "Telšių vandenys" priteistą sumą sumokėjo Donauskų sūnus. Išieškodami priteistą sumą už šildymą darbavosi net trys antstoliai. Butas buvo parduotas už 12 000 litų. Pati A. Donauskienė spartino jo pardavimą - pati dėjo skelbimus į laikraščius. Iš parduoto buto Donauskams per du kartus teko apie tūkstantį litų - pirmą kartą gavo 100 litų, paskui likusius. Porą tūkstančių litų pasidalino antstoliai, likusi suma atiteko šilumos tiekėjams.
Donauskai baldus persivežė į sodo namelį. Rūsyje pasistatė šilumos katilą "Vienybė", bet nežino, iš kur gaus pinigų kurui nusipirkti. Nuo vasaros jie gyvena "Klevo" sodų bendrijoje. Namas neapšiltintas, pritaikytas gyventi tik vasaromis. Dar lauke tebeesant pliusinei temperatūrai, namo viduje šalta ne tik keturmetei Viktorijai, bet ir suaugusiesiems. Visos šeimos pajamos - tik pensija. Jeigu medikų komisijos išvadose būtų žodžiai "visiškos negalios", žmona gautų porą šimtų litų už globą. Žodžiai "reikalinga nuolatinė slauga" tokios teisės nesuteikia. Vanduo už 300 metrų pažįstamų žmonių šulinyje. Bejėgis žmogus negali nei į lauką išeiti, nei vežimėliu išvažiuoti. Pirmiausia, nėra pro kur išvažiuoti, o jei ir būtų - žmogus rankose neturi jėgos... Žmonės palikti likimo valiai. Šilumininkai už šilumą pasiėmė skolą, savo dalį atsiseikėjo antstoliai. O kaip toliau? Toliau tegu žinosi. Tik vienas žmogus siekia Donauskų dalią palengvinti. Tai Lietuvos invalidų draugijos Telšių skyriaus pirmininkas Jonas Raižys. Jis pasirūpino sudaryti sąmatą, kaip pritaikyti būstą pirmosios grupės invalidui. Iškasti kieme šulinį ir į vidų įvesti vandentiekį, įrengti tualetą ir vonią, per balkoną padaryti išvažiavimą į kiemą kainuotų 26 000 litų. Tiesa, pats nepajėgtų išvažiuoti, bet žmona išvežtų. Tačiau ir toks menkas malonumas iš viso kainuotų 26 000 litų. Pusę šios sumos skirtų Lietuvos invalidų draugija, tačiau ji pinigų duoda tais atvejais, kai kitą pusę suranda rajono savivaldybė. O ši ne tik neturtinga, bet ir nelabai dėmesinga negalios žmogui. Todėl J. Raižys į "Klevą" atitempė savivaldybės komisiją ir bando valdininkus palaužti, kad prie tokio projekto įgyvendinimo prisidėtų lėšomis.
