Koma - bauginantis žodis. Daug kam (ne medikams) jis asocijuojasi su žodžiu "mirtis". Tačiau iš komos pabundama - ir kuo toliau, tuo dažniau. Vieniems, buvusiems komos būsenos, jų gyvenimas ilginamas tik jų artimųjų dėka, kiti tikina pasaulį praregėję naujomis - džiaugsmo ir šviesos - spalvomis.
Mylėti save ir gyvenimą
Kai Kazlų Rūdoje (Marijampolės apskr.) gyvenanti Vilma Stašaitienė (33 m.), neseniai dalyvaudama viename pirties mėgėjų susibūrime, lyg tarp kitko tarstelėjo, jog gyvena antrą gyvenimą pakilusi iš komos patalo, niekas iš šio fakto nežinojusiųjų negalėjo patikėti, kad moteris kalba rimtai. Nuolat besišypsanti, nuotaikinga, pavydėtina energija trykštanti ir kitus ja užkrečianti, nuolat visur spėjanti ir daug kuo besidominti, prie automobilio vairo besijaučianti lyg žuvis vandenyje... Tokie epitetai - Vilmos charakteristika. Sunku net įsivaizduoti, kad prieš penkerius metus ši žvali moteris gulėjo, galima sakyti, mirties patale, nes medikai kurį laiką nedrįso prognozuoti, ar galvos traumą patyrusi Vilma turi ateitį.
Toji takoskyra, nuo kurios Vilmos gyvenimas įgavo apibūdinimus "iki tol" ir "nuo tada", - tai ne tik Lietuvą pašiurpinusi garsioji eismo nelaimė Lenkijoje, kai susidūrė keleivius į Vokietiją vežęs lietuvių autobusas ir taip pat lietuvio vairuojamas vilkikas. Anot Vilmos, tuokart žuvo per dešimt žmonių. Daugybė buvo sužeistų, kuriems pirmąją pagalbą teikė Lenkijos medikai. Ši eismo nelaimė netgi buvo politizuota: atsirado kaltinančiųjų minią žemdirbių, tuokart boikotavusių prie Lietuvos ir Lenkijos sienos. Dėl susibūrimo pasienyje grūdosi transportas - minėtas keleivinis autobusas kirto sieną keliomis valandomis vėliau, nei buvo planuota. Po avarijos pasigirdo kalbų, kad "ne vietoje pasipainioję žemdirbiai nulėmė autobuso avariją."
- Man tada turbūt nebuvo skirta žūti - likimas dar buvo numatęs man vietą tarp gyvųjų, - juokavo Vilma. - Pamenu, tada labai norėjau gauti bilietą sėdėti priekyje, bet negavau. Įlipusi sutikau pažįstamą vyrą toje vietoje. Kelias valandas pratūnojau šalia kalbėdamasi, o prieš naktį nuėjau į man skirtą vietą giliau. Daugiau nieko nebeatsimenu, nes kai įvyko avarija, aš snūduriavau...
Vilmos kalbintas bendrakeleivis, sėdėjęs priekyje, žuvo. Ji pati patyrė sunkią traumą, tačiau pareigūnams, operatyviai dirbusiems įvykio vietoje, atrodė, kad Vilma nebegyva, tad ji buvo paguldyta ... prie žuvusiųjų. Trumpam, kol buvo suprasta, kad apsirikta.
- Tada aš ir "atsijungiau", ištikta komos, - pasakojo Vilma. - Nejutau jokio skausmo, mačiau save einančią tamsiu tuneliu, kurio gale, už kokių 50 metrų, regėjau ryškią šviesą. Nuostabios lengvumo būsenos neužmirštu iki šiol: jokių rūpesčių, jokių minčių, tik kryptingas slinkimas į tą šviesą...
Komos būsenos Vilma buvo dvi paras. Kai iš jos pabudo, kūną kaustė sunkiai pakeliamas skausmas. Visa buvo tokia sumaitota (nuo smūgio išsviesta iš autobuso), kad nebuvo matyti sveikos vietos. Moteris nustėro pajutusi, kad yra nuskusta galva - dėl galvos traumos buvo nukirpti jos ilgi plaukai. Medikai džiaugėsi, kad atbudusi moteris jau gyvens - gal tik kurį laiką nevaikščios dėl pažeisto kojos nervo.
Vilma tikina gana greitai supratusi, kad niekas negalės jai tiek padėti, kiek pati sau - tai yra viena iš šios moters gyvenimo taisyklių. Gana greitai ranka numojusi į medikų rekomendacijas pusmetį sėdėti invalido vežimėlyje ir į šiukšlinę išmetusi nemažą įvairių medikamentų prigrūstą krepšelį, Vilma telkė paskutiniąsias jėgas ir bandė kilti, žengti. Vėliau - mankštintis kroso takuose. Būdavo, kad kelias "skęsta" ašarose, tačiau Vilma vis tiek žingsniuodavo ir net bėgdavo. Galiausiai jos savarankiškų treniruočių distancija pasiekė 15 kilometrų ilgio atkarpą. Šitaip - kasdien.
Anot Vilmos, po komos jos gyvenime atsirado pokyčių. Pavyzdžiui, ėmė pildytis ryškiai matyti sapnai! Užvaldė noras gyventi tik gražioje, skoningai sutvarkytoje aplinkoje. Atsirado poreikis kartais save sustabdyti ir viską apgalvoti, įvertinti. Pašnekovės teigimu, koma išgarino vėjavaikišką požiūrį į gyvenimą. Laimei, anot Vilmos, neatbaidė nuo automobilio vairo (o važiuoti autobusu - tai ir vėl gyventi šiurpiais prisiminimais). Moteris sakė, kad saugi jaučiasi tik tada, kai ... vairuoja pati.
- Aš neleidau sau gailėtis savęs, troškau susigrąžinti sveikatą, - sakė Vilma. - Svarbiausia, kad pabudau iš komos ir pradėjau mąstyti. Štai dabar užtat ir turiu tai, ką turiu - niekas negali patikėti, kad esu pakilusi iš mirties patalo.
Nelaimė ir atėmė, ir davė
Komos nelaisvėje - devynios paros. Šis laikotarpis smarkiai pakeitė šiuo metu Kaune gyvenančios suvalkietės Joanos Vasiliauskaitės (25 m.) gyvenimo būdą ir ją pačią. Ant mirties slenksčio mergina laviravo prieš šešerius metus. Rimtų sužalojimų ji patyrė per avariją, kai vieną vasaros vakarą su draugais važiavo namų link, pailsėję prie Iglės ežero (Marijampolės sav.). Joana buvo keleivė, sėdėjusi gale. Susidūrimas su kitu automobiliu įvyko dėl Joanos kompanijos nario kaltės. Vėliau vaikinas buvo nuteistas. Jo sąžinę prislėgė ne tik sužalotų draugų skausmas, bet ir kito automobilio vairuotojo žūtis.
Po avarijos Joana buvo išgabenta į Kauno medicinos universiteto klinikas. Merginos artimiesiems teko kenčiančiųjų ir laukiančiųjų dalia - iš šalies stebėti "miegančią" Joaną ir viltis, kad ji prabus. Stebuklas įvyko po devynių parų.
Pabudusi iš komos Joana atpažino tik tėvus ir brolį. Ją lankiusių draugų - ne. Jautėsi kaip mažas vaikas - prašė mamos sekti pasakas, dainuoti lopšines. Apie įvykusią avariją ji nieko nekalbėjo, nes paprasčiausiai neprisiminė. Merginos atmintyje pradingo ir dviejų mėnesių kasdienybės įspūdžiai dar iki avarijos. Visa, ką Joana dėliojo savo vaizduotėje lyg mozaiką, buvo artimiausių žmonių pasakojimai, nuolat kartojant svarbiausius faktus.
Išėjusią iš ligoninės Joaną dar ilgai kamuodavo avarijos pasekmės - skausmas, greitas nuovargis, niekuo nepaaiškinama bloga nuotaika, kažkokios kankinančios nuojautos.
- Kita vertus, toji nelaimė man ir davė - ne tik atėmė, - sakė Joana. - Aš pradėjau mąstyti, kad žmogus privalo labiau rūpintis pats savimi ir save saugoti. Supratau, kad gyvenime ne viskas leistina. Ėmiau labiau džiaugtis gyvenimu - net ir smulkmenomis. Atsirado noras daugiau pažinti ir siekti. Iki nelaimės jaučiau, kad viskas ima greitai nusibosti, buvau tarsi plaukianti pasroviui.
Po akistatos su mirtimi Joana pradėjo labiau savimi pasitikėti, ėmė domėtis ezoterine literatūra, savianalize, pajuto polinkį į apmąstymus, atsirado poreikis apsvarstyti kiekvieną savo poelgį. Mergina pripažino, kad akistata su mirtimi jai, ko gero, davė daugiau nei atėmė.
Dabar Joana pajėgi gyventi savarankiškai - dirba, rūpinasi, tvarkosi, skuba, nevengia kurti ateities planų ir nesidairo į praeitį, tačiau jos, kaip svarbios gyvenimo pamokos, niekada nepamiršta. Visiškai dar jauna mergina jau žino gyvenimo kainą: jis yra per trumpas, kad leistum jį tuščiai, neprasmingai, ir per trapus, kad daužytum jį į šipulius ydomis, pykčiu, neapykanta.
Kiekvienas žingsnelis - didžiulis laimėjimas
- Aš - Sigutės protas, o ji - mano kojos, todėl viena be kitos mudvi negalime, - sakė Uosių kaimo (Vilkaviškio r.) gyventoja Nijolė Lietuvninkienė. - Beveik niekas netikėjo, kad Sigutė vėl kalbės, vėl šypsosis, vėl galės pasakyti, kurį žmogų pažįsta, o kurio ne. Patirta trauma ir trys savaitės komos būsenos apvertė dukters gyvenimą taip, kad gyventi savarankiškai ji nebegali.
Ir vis dėlto Nijolė džiaugiasi: kad Sigutė gyva ir vėl galinti nors minimaliai bendrauti - tikras stebuklas! Tai - ir didelis motinos nuopelnas. Buvusi medikė, pati ne vienerius metus esanti pirmosios grupės invalidė ir nebegalinti vaikščioti dėl išsėtinės sklerozės, Nijolė buvo įsikalusi sau į galvą, kad "sugriūti", "ištežti" ji negalinti tol, kol duktė, tarsi sugrįžusi iš pragaro, nebus už ją sveikesnė.
Sigutės Raulynaitienės (24 m.) pragaras - tai 2001-ųjų sausio 31-ąją itin tragiškai pasibaigusi avarija, kai jos vairuojamas automobilis geležinkelio pervažoje, nepaisant perspėjančių šviesos ir garso signalų, trenkėsi į 12 metrų motorvežį. Šis mašiną tempėsi apie 200 metrų. Dvi Sigutės keleivės - jos draugė su savo motina - žuvo iškart. Mažiausiai nukentėjo Sigutės sesuo Rita (29 m.), kuri avarijos pasekmes vis dėlto jaučia iki šiol. Pati Sigutė patyrė itin sunkią galvos traumą, ji beveik mėnesį prabuvo komos būsenos. Anot jos tėčio, buvo nei gyva, nei mirusi, daugelio pažįstamųjų kalbose "palaidota ne vieną kartą".
Dėl ko įvyko avarija, ir šiandien belieka spėlioti, nes gyvos likusios moterys nepajėgios ką nors prisiminti ir paaiškinti. Įvykį tyrę pareigūnai teigė, kad tragedija įvyko dėl nepatyrusios vairuotojos kaltės - S. Raulynaitienė vairuotojo pažymėjimą buvo gavusi vos prieš kelis mėnesius. Moteris galėjo vairuoti neatidžiai, būti nepastabi, raudoną šviesoforo signalą jai galėjusi užstoti tuo metu skaisčiai plieskusi saulė...
Kraupios avarijos pasekmės prislėgė nemenką būrį žmonių - aukų artimųjų ir pažįstamųjų. Anot Nijolės, ją apniko amžina sąžinės graužatis dėl žuvusių moterų; labai skaudu ir dėl pasiligojusių dukterų. Sigutė medikų buvo tiesiog "sulipdyta" iš naujo. Moteris šiandien - visiškos negalios invalidė. Motinos teigimu, dukters būtis dabar - pati didžiausia likimo skirtoji bausmė, neprilygintina nei kalėjimui ("iš jo juk sugrįžtama"), nei žūčiai.
Po trijų savaičių pabudusi iš komos Sigutė buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Jos antrąjį gyvenimą ėmėsi "klijuoti" neįgali mama. Sigutė ilgokai nekalbėjo, ne viską suprato, atpažindavo ne kiekvieną savo netolimos praeities žmogų. Ji ir šiandien negali pati auginti savo pradinukės dukrelės, atskirai gyvenančios su savo tėčiu, tačiau aplankančios mamą ir žinančios, kas ji yra. Anot Nijolės, laimė, kad Sigutė nesikankina dėl savo draugės ir jos motinos žūties, nes nieko neprisimena, nesupranta. Ji - kaip mažas kūdikis, fiziškai tvirtai sudėtas, bet negalintis be kitų pagalbos.
- Mes jau penkeri metai gyvename skaičiuodami mažyčius stebuklus, kartais išlendančius iš mūsų nelaimių kamuolio, - sakė Nijolė Lietuvninkienė apie savo šeimą (šeimos galva - irgi invalidas: neseniai jam dėl ligos buvo amputuota koja; prieš mėnesį mirė Nijolės mama, gyvenusi kartu ir rūpestingai slaugiusi dukterį bei anūkę). - Sigutė vaikšto savarankiškai, vis daugiau ir drąsiau kalba, grįžta jos supratimas, jausmai.
Nijolė džiaugėsi, kad Sigutė padeda jai pakilti iš lovos ir atsisėsti į invalido vežimėlį, kad gali užkaisti puodą su vandeniu, noriai imasi skusti bulves, šluoti grindis. Rodos, tai labai menki postūmiai Sigutės kasdienybėje per penkerius metus, tačiau jie išdidžiai vadinami laimėjimais ir stebuklais!
Šeimos narių teigimu, po komos Sigutė tapo nervinga ir agresyvi - be medikamentų ir jai, ir su ja būtų sunku. Tačiau dažnai ji būna ir perdėtai meili - mėgsta glaustytis ne tik prie motinos, gulinčios lovoje, bet ir prie jai patikusių svečių. Anot Nijolės, dukteriai vis dar nėra tarpinių spalvų visose gyvenimo situacijose - tik juoda ir balta, gera ir bloga...
Pasikalbėti su Sigute nepažįstamam žmogui be jos motinos ar tėčio pagalbos nelengva, nes po tragedijos ji tapusi labai drovi, nepatikli, įtari. Ir vis dėlto, anot Nijolės, net ir dėl šių, kaip kitiems atrodo, menkučių poslinkių verta stengtis ir dėti paskutiniąsias jėgas, "kad Sigutė turėtų ateitį".
- Didesnio siaubo, išskyrus netektį, jau nebegaliu patirti. Ir dar žinau - mūsų bėdos nėra pačios didžiausios gyvenimo bėdos, - optimistiškai kalbėjo Nijolė.
Po komos - naujų neuronų "valdžioje"
Laikas, praleistas komos būsenos, kaip įprasta manyti, yra išbrauktas, iškritęs iš žmogaus gyvenimo tarpsnis, nes tokios būsenos ligonis netenka sąmonės, nekalba, nemąsto, nejuda. Kaip teigia Marijampolės ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas Vitas Vyšniauskas, kasmet susiduriantis su bene 100 - 120 komos atvejų, 10 - 15 procentų šią būseną patyrusių pacientų miršta. Dažniausi komos atvejai - keliolika minučių be sąmonės (trumpalaikis sąmonės praradimas), kelios dienos, kelios savaitės, mėnuo. Jeigu pacientai per mėnesį nepabunda iš komos, jis gabenamas į aukštesnio lygio ligoninę. Anot gydytojo, Lietuvoje žinomas atvejis, kai koma savo įkaitu žmogų laikė net penkerius metus, pasaulyje kalbama ir apie dešimt metų trukusią komą.
Medikų patirtis leidžia teigti, kad po komos pabudęs žmogus gali būti labiau linkęs į apmąstymus, gali įgyti gabumų mokslui, menui, dailei, muzikai, nes traumos pažeistas nervines ląsteles pakeičia kitos, iki tol žmogaus smegenyse tarsi tūnojusios kaip rezervas. Tik, deja, tokie atvejai laikomi retais stebuklais. Negatyvusis komos poveikis stebimas keliasdešimt kartų dažniau: atgavę sąmonę ligoniai tampa psichiškai silpnesni, jau nekalbant apie lengvai pastebimus fizinius pokyčius.
Anot V. Vyšniausko, iš komos pabudę žmonės, pagerėjus jų sveikatos būklei, ir tokius ligonius slaugantys artimieji, mėgsta kartoti vos ne taisykle jau tapusią mintį, esą komą likimas pasiunčia tam, kad gyvenimas, iš jos pakilus, įgytų naują kokybę.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Vilma Stašaitienė įveikė traumos ir komos padarinius tik savo atkaklumo dėka
- Joana Vasiliauskaitė po komos elgėsi kaip mažas vaikas - ilgėjosi pasakų
- Sigutė Raulynaitienė (sėdi tarp mamos ir tėčio) iš komos pakilo po trijų savaičių, tad daugelio jau buvo "laidojama"
2006 04 14
